2010-06-05

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno Muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbines vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalinti asmeninėmis savo erdvėmis.

Lietuvių kalbos žodyne paminėtos net keturios žodžio studija reikšmės. Tai ir „skulptoriaus ar tapytojo dirbtuvė“, ir „meno įstaiga artistams ar dailininkams mokytis“, ir „specialiai įrengta patalpa televizijos ir radijo laidoms ar kino filmams kurti“, ir „mokslo veiklas, traktatas, nagrinėjimas“. Mūsiškiame tyrime stengsimės koncentruotis į pirmąją reikšmę – vietą, kurioje dirba menininkas.

Gintaro Palemono Janonio studija (ir namai) yra šalia Arvydo Kašausko studijos (ir namų) arba atvirkščiai. Iš tiesų – važiuojant, einant (fotografas Karolis nuo autobuso sustojimo atėjo pėsčias, aš – dailėtyrininkas Vidas, atvažiavau dviračiu) pirmoji pasitinka G.P.Janonio „buveinė“.

Pats tapytojas čia įsikūręs ne taip ir seniai. Nėra nei dešimties metų. Anksčiau rezidavo pusrūsyje Antakalnyje.

Dabartinė studija, esanti namuose (Č. Mazūro projektas), yra aukšta ir, antresolių pagalba, perskirta į dvi dalis.

Apačioje – vasarinė studija, viršuje – žieminė.

Šildymas malkomis velniškai daug atsieina, todėl žiemą kylama viršun – ten šilčiau. Mūsų vizito metu tapytojas jau buvo persikraustęs apačion, bet prie durų įrengta krosnelė-židinys dar kaito ir šildė visu pajėgumu.

G.P.Janonio studijos langai žiūri į šiaurę. Lankymosi pradžioje bandžiau apie tai diskutuoti su šeimininku (kažkodėl buvau įsitikinęs, kad iš kairės krentanti šviesa yra nepatogu). Tačiau tapytojas sakė, kad jam labai gerai. Kai trūksta natūralaus apšvietimo – naudoja dirbtinį. „Paskui būna netikėta pamatyti darbą parodos metu – su šviesa susiję dalykai kardinaliai pasikeičia“.

Šiaurinėje pusėje yra ir rašomasis stalas, šalia jo – nedidelė etažerė su knygomis, meno albumais. Klasika – bizantinės-rusiškos ikonos, šiaurietiškas renesansas, ispanų baroko meistrai.

Tapoma žvelgiant į rytus. Paveikslai remiami į iš grubių lentų sukaltą molbertą. Už sienos, tolumoje – Kalvarijų bažnyčia...

Tapydamas didesnius formatus, dažus tapytojas maišo skirtinguose indeliuose – alaus skardinėse, dažų talpose. „Šito dalyko išmokau iš latvių. Jie – pavyzdžiui Aija Zarinia –dar devintajame dešimtmetyje taip darydavo...“.

Rytinėje studijos dalyje – durys, krosnis ir sofa. Uždengta ryškiu audeklu ir su dar ryškesne raudona pagalvėle. Atėjęs juodas katinas įsitaisė kaimynystėje. Spalviniai deriniai – tokie gyvena ir G.P.Janonio tapyboje.

Pietuose – dideli stelažai. Prikrauti, aplipinti, apkabinėti įvairių laikotarpių paveikslais. Tiesiog didelis, tapyba alsuojantis organizmas – tapybinis voras... Tai dominuojantis studijos akcentas.

Menininkas ištraukė keletą drobių. Senesnių ir visiškai šviežių. Parodė netgi keletą nebaigtų paveikslų. Lankantis buvo baiginėjama viena kompozicija, kurią G.P.Janonis tapė remdamasis kadaise Nidos tapybos plenere sukurtu eskizu. Tradiciškai – iš kultūrinės sąmonės/pasąmonės (Viduramžiai- barokas- siurrealizmas) ir Borgeso Išgalvotų būtybių žodyno atkeliavę sutvėrimai sapniškai spalvinguose fonuose...

Foto: Karolis Sabeckis

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai