2010-03-17

Dar visai neseniai Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) buvo atidaryta paroda „Laisvalaikis. Sportas. Kultūra“. Akinusi, žavėjusi ar erzinusi ryškiais spalviniais ar idėjiniais sprendimais ji natūraliai kėlė daugybę klausimų. Į dalį jų Kultūrpoliui sutiko atsakyti parodos sumanytojas, kuratorius ir meno kritikas Kęstutis Šapoka.

Aistė Bimbirytė: Kaip pats minėjai atidarymo vakarą, JMVMC Tave įsileido jau antrą kartą. Dar praeitą pavasarį čia galėjome pamatyti Tavo kuruotą parodą „Mūsų dienų herojai”. Ar šia parodą galima laikyti pirmosios tęsiniu? Juolab, kad net trys autoriai iš šešių dalyvavo ankstesniojoje, o Benigna Kasparavičiutė eksponavo ir ta patį romantizuotų krepšininkų ciklą.

Kęstutis Šapoka: Kadangi abu projektai buvo neinstituciniai, be jokio biudžeto ir daromi savo ir bendraminčių malonumui, jokia tarnybine ar kokia kitokia padėtimi nesinaudojau (tiesa, „Mūsų laikų herojus“ kuravau kaip Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos atstovas, bet tai jokių privilegijų nesuteikė, tiesiog nusprendėme LTMKS pavadinimą vėl išleisti į apyvartą, o ši paroda – asmeninė mano iniciatyva) tai galiu į juos kviesti ką noriu ir kiek noriu kartų. Taigi, iš esmės, galėčiau net neatsakyti į šį nekorektišką klausimą.

Bet jei jau paklausei... Jau minėjau bendraminčius, o šių trijų Tavo minėtų menininkų pasaulėžiūra man iš tiesų artima. Antra, Benigna Kasparavičiūtė yra mano žmona ir visada, kiek tik leis (jei tik leis) galimybės, stengsiuosi jai sudaryti sąlygas dalyvauti parodose su jos vertais kolegomis. Kita vertus, man dėl to sąžinės ir kepenų nė kiek nemaudžia (kaip pasakytų Evaldas Jansas), nes Benigna yra viena rimčiausių, profesionaliausių ir iškiliausių savo kartos meninink(i)ų – tai pareiškiu be jokios bravūros, be jokio išsipisinėjimo, visiškai atsakingai ir oficialiai, tiek kaip jos kolega menininkas, tiek kaip dailės kritikas – taigi, man yra garbė, pasitaikius progai, pakviesti ją į kokią parodą. Jei Benigna būtų prasta menininkė, tai tikrai rasčiau būtų kaip išsisukti nuo jos kūrinių kuravimo.

Toliau, minėjai, kad ji eksponavo „tą patį romantizuotą krepšininkų ciklą“ ir šiuose žodžiuose persišviečia užuomina į keliuose mano kritiniuose tekstuose nuskambėjusius „kaltinimus“, neva dažnai daug kartų rodyti kitose parodose kūriniai pateikiami „kaip nauji“, pritempiant kokią nors koncepciją... O štai pats elgiuosi lygiai taip pat.

Šiuo atveju, reikia šiokio tokio paaiškinimo, nes parodoje sąmoningai eksponuojami ne naujausi visų autorių kūriniai (vieni iš jų rodyti, kiti, galbūt – ne) bet, iš esmės, tai yra mini retrospektyvų paroda. Pavyzdžiui, atrinkau Znamierowskio kūrinius su dešimties ar net dvidešimties metų „stažu“ (kodėl, papasakosiu vėliau), o naujus darbus atstovauja vos vienas ar du. Donato Srogio šedevrai taip pat sukurti prieš dešimt, keliolika metų. Valatkevičius taip pat eksponuoja 2004-2010 m. sukurtų darbų retrospektyvą. Visi trys Janso kūriniai jau rodyti kitur...

Dabar grįžkime prie Benignos. Aš primygtinai reikalavau, kad būtų parodytas visas krepšininkų ciklas tam, kad pridėjus sukurtus naujai kūrinius, taip pat susidarytų mini retrospektyva. Be to, iš devynių ciklo kūrinių, keturi (beveik pusė) yra visiškai nauji, niekur neeksponuoti. Taigi, išeitų, kad Benigna vienintelė šioje parodoje rodo naujausius darbus... Todėl manau, kad Tavo užuomina šiuo atveju ne visiškai adekvati.

Be to, jau rodytų kūrinių nebandau pritempinėti prie kokios naujos, neregėtos koncepcijos, nes po parodos pavadinimu nėra jokių paslėptų prasmių. Laisvalaikis reiškia laisvalaikį, sportas – sportą, na, o kultūra – kultūrą. Ir visi parodos kūriniai, objektai labai aiškiai, neklaidindami žiūrovų painiomis trydomis, apie tai kalba.

Manau, visiems aišku, kad bebrai graužia medžius, o juk iš medžių daromi porėmiai drobėms. Niekam ne paslaptis, kad medžioklė lygiai taip pat priklauso tiek laisvalaikio, tiek ir kultūros sritims ir netgi turi sąsajų su sportu. Tuo tarpu daugelis iškilių sportininkų laisvalaikiu mėgsta pamedžioti, kaip kad beveik visi parodos dalyviai laisvalaikiu mėgsta tapyti.

Pavyzdžiui, bebrai iš medžių šakų ir kitokių gamtos objektų sukonstruoja užtvankas, o dailininkai kuria paveikslus ir po to daro parodas, taigi, padedami kuratoriaus, tarsi bebrai, konstruoja savotiškas kultūrines užtvankas... O kad rūbų modeliavimas jau seniai priklauso aukštajai kultūrai ir kartu laisvalaikiui, taip pat niekas nedrįstų ginčytis... Dar daug galėčiau pasakoti...

Taigi, ši paroda jokiu būdu nėra pirmosios tęsinys, bet sąsajų yra, žinoma, todėl ji yra savotiškas pimosios tęsinys.

A. B.: Dar po pirmosios Tavo parodos išgirdau nuomonę: ”O Dieve, dabar jau ir Ramanauskas menininkas...” Panašu, kad Tavo simpatijos nebeatskiriamu tapusiam Gintaro Znamierowski ir Algio Ramanausko – Greitai duetui auga sulig kiekviena diena. Kodėl?

K. Š.: Simpatijos nei auga, nei mažėja. Šiems menininkams simpatizavau visada vienodai. Be to, beprasmiškas klausimas, kodėl? Todėl, kad jie – geriausi! Taip pat nesuprantu replikos, kad dabar jau ir Ramanauskas menininkas... O kada jis nebuvo menininku? Ramanauskas, sakyčiau, yra vienas pačių iškiliausių taip vadinamos „Emisijos“ kartos atstovų. Tai, kad jis reiškėsi ne ŠMC, o kituose kultūros baruose ir institucijose, esmės nekeičia. O paistalai apie kažkokią „elitinę kultūrą“ ir lieka tuščiais pliurpalais, nes kultūra nėra nei elitinė, nei neelitinė. Tai tik kultūra.

Apie Znanierowskį atskira kalba. Pirmieji Znamierowskio darbai (bent šioje parodoje) datuojami maždaug 1987-1990 metais. Ir į šį faktą reikia atkreipti ypatingą dėmesį todėl, kad tuo metu – XX a. 9 deš. pabaigoje ir 10 deš. pirmoje pusėje – kai mūsų (SŠMC ir ŠMC Vilniuje koncentruojama) jaunoji dailė, skambiai pavadinta „šiuolaikine“, dar, išsireiškime vaizdžiai,  lakstė su sauskelnėmis, kitaip sakant, kokį dešimtmetį sunkiai vadavosi iš archajikos, Gintaras Znamierowski ir Donatas Srogis kūrė (ir dar su lietuvišku prieskoniu) adekvačius dalykus (turiu omeny ne kokį išorinį kūrinių panašumą, o plastinės savirefleksijos lygį, kokybę) kokiems tuo pat metu debiutavusiems Johnui Currinui, Glennui Brownui ar Peteriui Doigui.

Taigi, Znamierowski ir Srogio kūryboje nebuvo jokio atotrūkio su aktualiausiais Vakarų Europos, Amerikos tapybos ar apskritai šiuolaikinio meno procesais (pvz. prisiminus Znamierowski objektus 1995 m. SŠMC kuruotoje parodoje „Dėl grožio“), nereikėjo su niekuo „sinchronizuotis“. Dabartiniam mūsų šiuolaikinio meno isteblišmentui reikėjo keliolikos metų, kol prisivijo kolegas iš užsienio, atsikratė VDA prikimštų infantilinių senienų (laimei, Znamierowski laiku suprato, kad VDA gali nebent paversti zombiu, visokiomis tautinės tapybos mokyklos nesąmonėmis nutempti keliais dešimtmečiais atgal ir išstojo iš tos beviltiškos institucijos), taigi, peršasi akivaizdi išvada, kad Znamierowski ir Srogis jau kokiais 1990-aisiais lenkė mūsų „laisvėjančią“ dailę bent dvidešimčia metų (jei ne daugiau). Daug ką apie mūsų vietinį, bent Vilniaus, kontekstą pasako ir kitas iškalbingas faktas, kad Currinas, Brownas ar daugelis kitų, anuo metu debiutavusių užsienio tapytojų, šiuo metu yra ryškiausios pasaulinės žvaigždės, o, pavyzdžiui, Znamierowski – marginalas.

Iš tiesų, mąstant apie Znamierowskį į galvą šauna vienintelė analogija – su M. K. Čiurlioniu (žinoma, taip pat ne išorinio kūrinių panašumo prasme). Ir tai nėra nė trupučio pritempta. Znamierowski talentą dar prieš keliolika metų pastebėjo Raimundas Malašauskas, Erika Grigoravičienė, bet tuometiniame archajiškame, už Sorošo „babkes“ šiuolaikinę dailę žaidžiančiame kontekste, tai buvo balsai tyruose.

Taigi, absurdiškas klausimas apie simpatijas, nes ne kiekvienam kuratoriui pasitaiko proga dirbti su tokiomis iškiliomis asmenybėmis kaip Znamierowski, Ramanauskas, Valatkevičius, Jansas, Kasparavičiūtė... Buvau giliai sukrėstas, Znamierowski dėka atradęs Srogį. Pasirodo, ir mūsų mene, be Znamierowskio, prieš dvidešimt metų buvo šis tas adekvataus likusio pasaulio meno procesams! O aš maniau, kad viskas, ta „sinchronizacija“ suvaidinta tik tam, kad užkamšyti nepilnavertiškumo kompleksus. Ir dabar suprantu, kodėl Znamierowski ar Srogis mūsuose yra marginalais – juk adekvačiai įvertinti jų kūrybą būtų reiškę tam tikriems asmenims ir institucijoms įsivaryti dar vieną gilų kompleksą. Todėl ir įkalbėjau Donatą sudalyvauti parodoje, ištraukti tuos fantastiškus dalykus (kaip ir parodyti ankstyvuosius Znamierowski darbus), kad jaunimas pamatytų ir suprastų, jog nesame beviltiški atsilikėliai ir tai, kaip tendencingai mūsuose rašoma dailės istorija (sovietmečio palikimas).

A. B.: Tęsiant ankstesnį klausimą pastebėsiu, jog itin iškalbingame pranešime spaudai sakoma, jog ši menininkų komanda „sukaupė dvasinę tautos patirtį“ ir čia nėra „tuščių žaismo efektų“. Tačiau teorija nuo praktikos stipriai skiriasi: viską persmelkianti ironija, neretai atmiešta erotine potekste, tiesiog sklando ore. Maištaujat?

K. Š.: Pradėsiu nuo paskutinio klausimo. Apsaugok, dieve! Nieko nėra naiviau, kaip maištavimas, šokiravimas ar kokie nors „sociologiniai tyrimai“ menuose. Tada irgi pastebėsiu, kad nėra jokios perskyros tarp teorijos ir praktikos?! Sunku būtų nuginčyti tai, kad visi autoriai sukaupę dvasinę tautos patirtį. Visi parodos autoriai – konceptualiai ir formaliai subrendę menininkai ir nė vieno autoriaus retrospektyvoje nematau jokių tuščių, savitikslių žaismo efektų. Tai irgi faktas. Kiekvienas kūrinys (retrospektyva) nuoširdus, atviras, kartu argumentuotas ir profesionalus.

Todėl visiškai rimtai galiu pakartoti Jono Valatkevičiaus žodžius, kad ši paroda – atgaiva sielai ir joje sukoncentruota daugybė dvasingų dalykų. Tai – visomis prasmėmis pozityvi paroda, suteikianti žiūrovui džiaugsmo akimirkų ir dvasinio apsivalymo, katarsio galimybę. Sakyčiau, tai netgi liūdna, melancholiška paroda.

A. B.: Parodos dalyviai, taigi ir Tu pats, absurdu kalbate apie absurdą, kiču apie kičą. Tačiau ar neatrodo, kad tema pati savaime pamažu tampa atgyvenusi ir išsemta? Kaip koks kiaulių, ožkų ar visokio plauko gripas, kuriuo karts nuo karto spauda vis dar beviltiškai mėgina išgąsdinti dorus, bet imunitetą tokioms „naujienoms“ įgijusius piliečius? O gal vis tik šįkart kalbate apie kažką kita?

K. Š.: Jokio absurdo parodoje nėra. Viskas nuoširdu ir logiška. Nesuprantu apie kokią temą kalbi? Jokios temos nėra. Paroda – ne koks piešimo būrelis, kuriame užduodama tema.

Apie kičą reikėtų pakalbėti atskirai. Nereikėtų taip lengvai ir paviršutiniškai išsidurti. Manau, kad didžioji dalis mūsų XX a. antros pusės lietuviškos tapybos, su keliomis išimtimis, pradedant Švažo karta, atsirėmusia į arsą, melavo melavo ir dar kartą melavo (prie to labai stipriai prisidėjo ir menotyra) visomis prasmėmis – tiesiogine, plastine, konceptualia etc. Žinoma, tai ne kaltinimas, nes melo būta visokio – ir ciniškai savanoriško, ir  priverstinio, bet daugiausia – infantiliai patogaus. Vis dėlto, tai kelios apsimelavusiųjų kartos, sukompromitavę tapytojo, vizijos, nuoširdumo, saviraiškos, spalvinės ekspresijos ir daugelį kitų sąvokų. Tiesa, kokiame XX a. devintajame dešimtmetyje debiutavusiems tapytojams (-oms) (žinoma, ir menotyrininkėms), jau nebuvo poreikio nuolat akivaizdžiai meluoti ir veidmainiauti, bet jų menas (ir menotyra) išaugo iš melo tradicijos, taigi, tai buvo daigai, sudygę užnuodytoje dirvoje.

Šia prasme, beveik visa mūsų XX a. antros pusės „rimtoji dvasingoji“ ekspresionistinė tapybos tradicija man yra kičo tradicija. O šioje parodoje bandžiau surinkti bent nedidelę nekičinės kūrybos kolekciją (šiuo atveju Kasparavičiūtę reikėtų suvokti ne kaip ekspresionistę, bet kaip analizuojančią tautinio ekspresionizmo (kičo) klišes). Taigi, ši paroda – nepretenzinga, kukli, tyros atgaivos, tikros tapybos ir nuoširdaus kalbėjimo (Ramanauskas) salelė kičo jūroje.

Pavyzdžiui, Evaldas Jansas daug metų garsėjo savo skandalingu video menu, sociopatiniu elgesiu, bet visi mes keičiamės ir Evaldas pats neslepia, kad pasikeitė. Norėtų ramesnio, respektabilesnio gyvenimo, sugrįžti prie tapybos, kurią galima būtų ir parduoti. Daug ką tai piktina – atseit išdavė kažkokius idealus. Bet svarbiausia, kad Evaldas neapsimetinėja, nevynioja į vatą, į kokias pseudokoncepcijas, bet atvirai apie tai kalba, t.y., nemeluoja. Blogiau, kai kuo labiau klimpstama į kokią nuogą komerciją, arba tiesiog nebeturima idėjų, tuo labiau maskuojama kokiomis dvasingomis nesąmonėmis, supersudėtingomis koncepcijomis... O tai jau yra anksčiau minėto melo tradicija.

A.B.: Tiki, kad pop’sas galerijoje tebepaveikus?

K. Š.: Nežinau. Man tai nerūpi.

A. B.: Vos prieš savaitę atsidariusioje parodoje „Vartų“ galerijoje „Iš dailininkų dirbtuvių“ pamatysime ir Tavo kuruotosios parodos dalyvį, ką tik minėtą Evaldą Jansą. Galbūt tai subjektyvus pastebėjimas, bet „Vartuose“ šis autorius atrodo gan vienišas. Tuo tarpu čia jis – kaip žuvis vandeny, savas tarp savų. Kokiu principu rinkaisi autorius? Kas atrinko darbus?

K. Š.: Pati ir atsakei į šį klausimą, sakydama „savas tarp savų“. Tokiu principu ir rinkausi autorius, kad tai būtų nuoširdi bendraminčių paroda, o ne koks nors formalus, patiems rengėjams ir menininkams neįdomus atsiskaitymas, kokio fondo pinigų panaudojimas ir tiesiog erdvės užpildymas. Kai kurių autorių darbus rinkausi aš pats, kai kurie menininkai patys formavo savo retrospektyvas, o po to aš formavau bendrą ekspoziciją.

A. B.: Ne paslaptis, kad tiek Tavo straipsniai, tiek tokio pobūdžio parodos nepalieka abejingų: vieni myli, kiti spjauna, bet vis tiek reaguoja. Pats vis kalbi apie visokias zvonkes ar pareigytes. Tačiau ar pats Šapoka kartais tokiais būdais nemėgina bet kokia kaina atkreipti i save dėmesio ir taip neįsipaišo į minėtų personažų tarpą? Gal čia koks nepilnavertiškumo kompleksas?

K. Š.: Dėl straipsnių ir kitokios veiklos poveikio nežinau. Kita vertus, nesuprantu kuo zvonkės ar pareigytės yra blogos ir kodėl yra blogai atsidurti šitų personažų tarpe? Dėl dėmesio atkreipimo, matai, yra taip.... Kai likimo skirta būti Didžiu žmogumi, paprastai sakant, Nemirtinguoju, pakilusiu aukštai aukštai virš niekingos pilkos masės... Būti, taip sakant, Pusdieviu, tai daryk ką nori, arba nieko nedaryk, bet Likimas vis tiek tave (Mane) išskiria ir atkreipia kitų dėmesį, įteikia Lyderio regalijas! Nuo šito prakeiksmo – būti Žvaigžde – niekur negaliu pasprukti. Tai mano kryžius, jungas, kurį turiu vilkti nuolankiai, nusižeminęs. Juk Deimantas žiba ir mėšlo krūvoje! Kam skirta nuveikti didžius darbus, tas (Aš) juos nuveiks!

A. B.: Syki ėmei ir „apdirbai“ Vilmantą Marcinkevičių. O štai jis kuo ramiausiai apžiūrinėjo Tavo kuruotą parodą. Kvietei, ar pats atėjo? Nebijai, kad V. M. sugalvos rašyti ir griebs Tave už pakarpos?

K. Š.: Įėjimas į parodų atidarymus, kiek žinau, beveik visada laisvas visiems, taigi, ir ši paroda – ne išimtis. Niekam nėra uždrausta ją aplankyti. Būtų džiugu, jei V. M. arba bet kas kitas, sekdami kad ir Mindaugu Skudučiu, imtųsi kritikos, nevaldiškai aptartų kolegų kūrinius ar parodas, nuo to tik smagiau ir įdomiau gyventi, tokie dalykai sukuria bent šiokią tokią gyvybės ir savo nuomonės išsakymo Vilniaus dailės scenoje iliuziją. Manau, kad kaip aš ką nors kritikuoju ir išsakau savo kuklią nuomonę, arba apdirbu, kaip Tu sakai, tai tokią pačią teisę turi ir kiti mano veiklos atžvilgiu.
Be to, nemanau, kad aš ką nors apdirbdamas viską išlaužiu iš piršto. Kita vertus, nepretenduoju būti teisiuoju. O trečia – „apdirbimas“ mūsų ciniškame, iškreiptame, vertybes praradusiame pasaulyje, neretai labiau išreklamuoja, nei pagyros. Tai, manau, supranta ir Tavo minėtas V. M. Ketvirta – ką nors apdirbdamas, apdirbu konkrečią parodą ar kūrinį (kuris kitoje parodoje ar kontekste gali kaip tik suskambėti), bet nenoriu apdirbti asmeniškai autoriaus. Juk visi mes – žmonės, sukuriame ir įdomių dalykų, ir šūdo. Tai natūralu. O kai susiformuoja negyva pagyrimų rutina, tai nuo to labai krinta tiek dailės, tiek pačios menotyros lygis. Visai ne pro šalį ginčytis, kritikuoti, klysti...

Jei, pavyzdžiui, Redas Diržys kokiame savo tekste iš manęs šlapios vietos nepaliktų, tai būtų man, netgi, garbė.

A. B.: Pastaruoju metu keikiesi kaip vežikas, nepriklausomai nuo to, patinka Tau analizuojamas objektas/reiškinys ar ne. Turim ir „bl**“ ir „eina na***“, įtariu, turėsim ir dar daugiau... Iš pradžių tai „veža“, bet paskui imi abejoti, ar sugebėtų Kęstutis Šapoka išlaikyti lygį be visų šitų „fanfarų“. Panašiai ir su paroda: efekto siekis pasiteisino, kaip ir su visais keiksmažodžiais. Tačiau, ar ilgam? Ar nemanai, kad lankytojų susižavėjimas, ar tiesiog reakcija, yra labai trumpalaikiai? Ar pačiam neatrodo, jog tokios parodos primena visokius „Žvaigždžių duetus“, „Barus“ ir pan.?

K. Š.: Tiesą sakant, nežinau kaip keikiasi vežikai, bet bent jau mūsų dailininkai, net kuriantys patį dvasingiausią meną, keikiasi būtent taip. Kita vertus, „bliat“ ir „nachui“ – labai talpios sąvokos, kuriomis galima vienodai sėkmingai išreikšti tiek neigiamas emocijas, tiek ir susižavėjimą. Taigi, bliat buvo pavartotas, mano galva, adekvačiai, nes ir tuo metu, ir dabar mano nuomonė apie tą konkrečią parodą, bet ne apie jos autorius ar kūrinius apskritai, yra būtent tokia.

Kalbant apie „nachui“, tai, jei buvai Mindaugo Navako parodoje, turėjai pastebėti, kad šis keiksmažodis, perteiktas įvairiomis formomis, yra visą parodą sucementuojantis ir pačiam Navakui svarbus leitmotyvas. Šiuo atveju tas „nachui“ irgi buvo būtinas tekstui. Kaip kad poetai ieško paties tinkamiausio žodžio vienai ar kitai minčiai, metaforai išreikšti, taip ir aš ieškau pačių tinkamiausių išsireiškimų... Kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi.

Taigi, manau, kad visiškai paneigiau ir pergalingai sutriuškinau Tavo, Aiste, bandymą man primesti tuščio keikūno etiketę. Tiesą sakant, aš labai nuosaikiai ir tik pačiais būtiniausiais atvejais pavartoju tuos iškalbingus žodžius, nes neretai būna, kad aplankius vieną ar kitą neva dvasingą parodą, tik patys riebiausi keiksmažodžiai ir ateina į galvą. Taigi, tenka juos keisti  švelnesne forma, ieškoti kompromisų, lankstesnės kalbos...

Tiesą sakant, man nesvarbu ar ką nors mano tekstai „veža“, išsakau savo subjektyvią nuomonę, o jei ji tinka savaitraščiams ar tinklalapiams, tai jau jų reikalas. Kažkoks „lygio išlaikymas“ man taip pat nerūpi. Be to, pati sau prieštarauji, nes kaipgi galima išlaikyti lygį keikiantis? Tavo klausimo logika tarsi byloja, kad kol keikiuosi, tol išlaikau „lygį“, o jei nebesikeikčiau – lygis kristų?

O kai klausi apie „ilgaamžiškumą“ arba „trumpalaikiškumą“, tai, įtariu, kad pati negalėtum tiksliai pasakyti, ko nori paklausti. Jei aš paprašyčiau Tavęs išvardinti būtinas ilgaamžiškos parodos, ar ilgaamžiško poveikio savybes, tai, ko gero, negalėtum jų išvardyti, arba išvardytum klišių rinkinuką apie „sielos praturtinimą“ ar panašiai, kurį taip pat nesunkiai galima būtų nurungti... Pavyzdžiui, „Barą“ ar kai kuriuos kitus projektus atsimenu iki šiol, ko negalėčiau pasakyti apie daugelį to meto ir dabartinių parodų... Taigi, klausimas apie trumpalaikiškumą ar ilgaamžiškumą yra beprasmiškas, arba tautologinis, todėl tokių klausimų sau neužduodu.

A.B.: Kokie Tavo tolesni kuratorystės planai? Kiek toli žadi eiti su dabartinėmis idėjomis?

K. Š.: Tolesni kuratotystės planai kol kas ir lieka planais, kurių, manau, dabar nėra prasmės pasakoti. Su dabartinėmis idėjomis žadu „eiti“ tol, kol jos man bus įdomios, vežančios ir bus galimybių jas išreikšti parodomis. Jei nusibos, dirbsiu su kitomis idėjomis, arba nedirbsiu visiškai.

A.B.: Kaip pats vertini šia parodą? Pavyko?

K. Š.: Ką norėjome ir kaip norėjome šia paroda pasakėme, taigi, formaliai ir konceptualiai ji atitinka mintyse susikurtą versiją ir, manau, yra daugiau ar mažiau aiški. Ko nors laužti iš piršto neteko. Svarbiausia, kad man ir, tikiuosi, autoriams buvo smagu kartu dirbti. Tai yra svarbiausia. Tiesa, kiek papiktino Benigna Kasparavičiūtė, nes tikėjausi vietoje Kleizos portreto, išvysti kokio Šalengos atvaizdą. Kleiza, parazitas, kaip ir Ilgauskas, išdavė Tėvynę ir žaidžia užsienyje, kai žūtbūt reikia gelbėti griūvantį Lietuvos krepšinį!

Ačiū už pokalbį!

Iliustracijos:
1. Bebras iš privačios kolekcijos.
2. Gintaras Znamierowski. Veda iš proto, trumpina gyvenimą.1998.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 14