2010-03-15

Vietoj įžangos

Didžiojo „Maximos“ išpardavimo metu būna visko. Štai, prie moteriškų apatinių už 2, 99 Lt vyksta arši damų išlikimo kova. Gretimame skyriuje slankioja kostiumuotas vyriškis,  staigiu judesiu,„netyčiomis“ prigriebdamas gerokai nukainotą minkštą unitazo dangtį. O tretiems akcijos nė motais: jie ir toliau konsultuojasi su alkoholio skyriuje išdidžiai stovinčiu vyno žinovu. Tiesa ta, jog išpardavimo metu gali gauti seniai svajotą, bet iki tol per brangų daiktą net su 75 – ių procentų nuolaida. Taip pat čia gali pastebėti išparduodant tokius daiktus, kokių, rodos, niekam nešautų į galvą įsigyti. Ir vis dėlto, pagauti pirkimo svaigulio lankytojai šluote šluoja lentynas. Dar gana dažnai pasitaiko atvejų, kuomet užgriuvus pirkėjų miniai, išparduodamas inventorius yra sulaužomas, sudraskomas ar kitaip suniokojamas. Tuomet iš trijų vyriškų kojinių porų komplekto lieka viena, su į ją, nelyginant į šiaudą, įsikibusią ankstesne kaina. Pagaliau būna ir tokių kuriozų, kuomet drąsiai perbraukta pirminė kaina nė truputėlio nesiskira nuo tos, kuri taikoma nuolaidos metu...

Vietoj įžangos II

Vasario 26 d. Vilniuje, “Vartų” galerijoje buvo atidaryta 20 – ies geriausių šiuolaikinių lietuvių menininkų paroda – akcija „Iš dailininkų dirbtuvių“. Akcija – atrakcija. Kaip skelbė spaudos pranešimas, čia į autorių kūrybą buvo galima ne tik pasižiūrėti ar ją nusipirkti, bet ir išsinuomuoti. Pasisukiojus po kūriniais nuklotas galerijos sales, išklausius jos vadovės perspėjimų, jog viskas nemokama, bet iš tiesų nieko nėra nemokama, ir raginimų nedaužyti taurių su šampanu, kurį neaišku, ar galima vadinti šampanu, natūraliai iškilo daugybė klausimų. Kas nulėmė kainas? Kodėl kainos tokios skirtingos? Kiek jos atitinka tikrąją darbų vertę? Kiek iš tiesų parodoje geros kūrybos? Kur paslėptas reklamos užtaisas? Ir ar tas užtaisas suveiks, pramušdamas skylę sustabarėjusioje Lietuvos meno rinkoje? Pagaliau, ar neatsiras tokių, kurie mojuodami garsesniu savo ar kolegų vardu pasinaudos proga „iškišti“ tai, kas jau metų metus dūlėjo dirbtuvių kampe? Juolab, kad ir parodos pavadinimas „Iš dailininkų dirbtuvių“ skambėjo lyg daugiaprasme deklaracija, kuria pareiškiama, jog bandelės – tiesiai iš kepyklos, arba atvirkščiai, kad rodoma tai, kas ligšiol buvo nematyta. O gal kainos iš dirbtuvių (tuomet tai būtų drąsus galerininkų pareiškimas, jog atsisakoma antkainio)?

Matematikos pasaulyje

Skaičių magiją šiek tiek padėjo atskleisti galerijos direktorė Nida Rutkienė. Jos teigimu, kainas šį kartą nustatinėjo patys menininkai. Tačiau ji taip pat leido suprasti, jog toks manevras nebuvo itin sėkmingas. Matyt, tuo ir būtų galima (bent iš dalies) paaiškinti kai kurias matematines lygtis, kurių čia būta pačių įvairiausių. Štai, vieni atliko dalybos  veiksmą: daug nevargdami „europietiškas“, taigi „normalias“, kainas padalino iš 3,45. Laikausi nuomonės, jog šitaip minkiusieji savo skaičiuotuvus, pavyzdžiui Paulius ir Svajonė Stanikai, pasielgė labai teisingai, nes gavo taip pat „normalius“, tik šį kartą „lietuviškus“ atitikmenis. Būta ir ne tokių racionalių sprendimų, pavyzdžiui, Žilvino Kempino sąsiuvinyje vietoj dalybos ėmė ir atsirado daugyba iš 2, 52. Tiesa, orumas yra orumas. Deja, rinka yra rinka. Ką pasirinkti, priklauso nuo kiekvieno nuomonės apie save ir tikslų. Treti, štai, kad ir Laisvydė Šalčiūtė ar Jurga Barilaitė, nustatė logišką seką, tad žviltelėjus į „kainininką“ liko tik pritariamai palinksėti galva. Buvo ir ketvirtoji skaičiuotojų grupė. Tai –  pamėgusieji trupmenas. Šie greta visai „padoriai“ atrodančių skaičių ėmė ir užrašė mažulytį, vos įžiūrimą skaičiuką, pavyzdžiui, 1 ⅛. Įtariam lietuviui tai galėjo sukelti abejonę, kad tas pats prekybininkas greta gero, teisingai įkainoto daikto jam bando prastumti pigią, antrarūšę prekę. Kiti gal į tai pažiūrėtų kaip į akciją „vieną perki, antrą gauni už pusę kainos“. Na, bet gal tai buvo dar vienas Evaldo Janso pokštas. Tuo tarpu spaudos pranešimas skelbė, jog „darbus bus galima pasirinkti ir pagal skonį, ir pagal kišenę“. O jei skonis su kišenės turiniu nesutampa? Na, ir pagaliau, būta tokių, kuriems, matyt, literatūrinė išraiška artimesnė už algebrą. Tokiu būdu greta Eglės Kuckaitės tikrosios kūrinio vertės atsirado jos hiperbolė. Ką gi, augdami mokomės. Beje, viena iš jaunųjų parodoje dalyvavusių autorių pasufleravo, jog kainos buvo pasirenkamos atsižvelgiant į tuo metu vyraujančias rinkos kainas. Tiesa, kurios rinkos? 

Nežvanginant svetimų kišenių: pavadinimas ir darbai

Bet kol kas – užteks apie pinigus. Geriau pakalbėkime apie meną. Jo, kaip ir jį kūrusių menininkų, būta įvairaus. Panašu, kad „Vartai“ išties neapsiriko, paskelbdami žinią, jog pristatys 20 – ies geriausių šiuolaikinių Lietuvos kūrėjų darbus. Tiesa, dėl skaičiaus galima ginčytis – manau, jog tų geriausiųjų buvo galima rasti ir daugiau. Tačiau viena aišku – visi dalyvavusieji jau spėjo įsirašyti ar kaip tik įsirašinėja į mūsiškos meno istorijos puslapius: Gasiūnas, Kempinas, Zakarauskas, Gelguda, Šalčiūtė, Barilaitė, Ridikaitė... Visi šie vardai žinomi ir pažįstami. Vis dėlto, net ir šį kartą laikausi savo: suneštinės parodos turi šį tą atstumiančio. Ši – ne išimtis. Paprastai tokio tipo ekspozicijose kūriniams trūksta erdvės. Užtenka prisiminti prieš keletą mėnesių Litexpo parodų rūmuose vykusią šiuolaikinės dailės kvadrienalę... Šį kartą situacija žymiai geresnė. Nenuostabu – mąstai kitokie. Taigi, galima daryti išvadą, kad bėda slypi ne čia. Dar vienas tokių parodų bruožas – labai skirtingo lygio darbai, savo kokybine distancija užgožiantys galimybę palyginti ir įvertinti. Tai jau šiek tiek liečia ir „Vartų“ ekspoziciją. Tačiau užbėgant už akių pasakysiu, jog, mano manymu, už šios problemos slypi kita, beje, taip pat būdinga „suneštinukams“. Ją įvardinčiau taip: pernelyg plati ir abstrakti koncepcija. Jau straipsnio pradžioje šiek tiek užsiminiau, kad parodos pavadinimą „Iš dailininkų dirbtuvių“ galima suprasti labai įvairiai. Viena vertus, gali būti eksponuojami darbai, ilgai nerodyti publikai, užsigulėję menininkų dirbtuvėse. Kita vertus, tokį pranešimą galima traktuoti kaip galimybę išvysti naujausius, ką tik „iškeptus“ kūrinius. Tuomet sakytume: „tik ką iš dirbtuvės“. Trečias variantas – kainos, dėl kurių paprastai susitariama individualiai su menininku jo dirbtuvėse (jos, beje, neretai gerokai skiriasi nuo tų pačių darbų įkainių galerijose). Panašu, kad tai pakišo koją ir patiems menininkams. Vieni koncepciją įgyvendino pirmuoju, kit – antruoju, dar kiti – visokiais kitokiais būdais. Gal dėl to, apžiūrinėjant ekspoziciją, nuolat kirbėjo nepatikli mintis, primenanti vištos ir kiaušinio atvejį: o gal menininkai sunešė ką turėjo, ir tik paskui jiems „apjungti“ buvo sugalvota idėja? Žinoma, persūdau, tačiau net ir menkiausias tokios abejonės krebžtelėjimas rodo, jog esama spragų. Didžiausia jų ta, kad nebuvo aišku, kokių darbų galima tikėtis, o tai galėjo paskatinti žiūrovų nusivylimą. Gal net ir be reikalo.

Na, o kaip gi patys darbai? Panašu, kad kūrinių „amžiaus cenzas“ būtų pravertęs. Pavyzdžiui, nors kokybiškas ir įtaigus, tačiau jau „senstelėjęs“ Mariaus Zavadzkio darbas iškrito iš konteksto. Juolab, kad buvo išeksponuotas greta tik prieš metus sukurtos Žilvino Kempino instaliacijos. Beje, nors pastarojo kūrybą labai vertinu ir žaviuosi, vis dėlto, šį kartą sunku buvo tramdyti nusivylimo kartėlį. Rodos, taip ir norėjosi šūktelti „Žilvin, Žilvinėl, jei tu gyvas....“. Kempinas neatsiliepė. Esu tik žiūrovas, tačiau jaučiausi taip, lyg būčiau apsilankiusi pamėgtame prekybos centre ir vietoje nusižiūrėto gėlių vazono radusi duženas. Žinoma, su ta pačia senąja kaina. Lepinęs meno mylėtojus įspūdingomis, interaktyviomis instaliacijomis, šį sykį menininkas pasididžiavo, priešingai nei kitas Žilvinas (Landzbergis), užpildęs nemažą vienos iš salių plotą. Jau pasikartosiu, tačiau „ką tik iš dirbtuvių“ principo besilaikiusi ir nauja, tapybos, kryptimi pasukusi jauna grafikė Eglė Kuckaitė taip pat nuvylė. Gal vertėjo tobulinti tai, ką tikrai puikiai sugebi?

Ne viskas taip blogai!

Tačiau ne viskas taip niūru. Štai jaunųjų būryje bestoviniuojanti fotografė Edita Voverytė pateikė nors ir ne pačius geriausius, tačiau tikrai neprasčiausius „Vandens“ ciklo darbus. Tas pats su Ugniumi Gelguda, pernelyg nenustebinusiu, o dar kartą priminusiu – „Gelduda yra Gelguda“. Greta jo stovi ir Dainius Liškevičius. Iš vyresnių „savo vietoje“ išliko Laisvydė Šalčiūtė ir Eglė Ridikaitė. Visi šie menininkai įrodė, jog nepriklausomai nuo to, kaip jie suprato parodos koncepciją, jie turi savo veidą, sugeba jį išlaikyti net ir tamsiausiose dirbtuvių kertelėse. Būta ir daugiau gerų darbų. Apskritai, remdamasi savo subjektyvia nuomone bei asmeninėmis meninėmis simpatijomis, drįstu teigti, jog šiuo klausimu paroda yra gan stipri ir joje daugiau pliusų, nei minusų.

Ir vis dėlto, kas ne taip?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog visos iki šiol vardintos problemos ar pastebėjimai yra savaime suprantami ir gali būti taikomi bet kuriai kūrinių atžvilgiu gausesnei parodai. Vis tik, išsiklausius galybės pačių įvairiausių nuomonių bei keletą kartų viską permąsčius, tenka padaryti išvadą, jog kažkas čia vistiek yra ne taip. Gal dėl pačių nuomonių?

Šiuo metu kultūra suinteresuotos visuomenės dalies tarpe yra ypač populiarūs tokios šmaikščios įžvalgos, kaip„meno rinka neegzistuoja, lygiai kaip ir kultūros politika“. Esu tarp tų, kurie šituos „anekdotus“ mėgsta, nes jie pernelyg arti tiesos, kad nesijuoktum. Ir nesigraudintum. Tačiau turiu pastebėti, jog čia esama daugiau prieštaravimų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Neretai paradoksalus ar net komiškas esti ir tų pačių kultūra suinteresuotųjų požiūris (taigi, turiu pripažinti, jog mano, deja, taip pat). Viena vertus bėdavojamės, kad mūsų menininkai duonai užsidirbti turi užsienyje, nes čia iš kūrybos pragyventi beveik neįmanoma. Kita vertus, žodžių derinio „menas ir komercija“ bijome kaip velnias kryžiaus. Lojame ant visokių marcinkevičių ir „Pilies“ galerijų, tačiau kartu ypač jautriai reaguojame į kokybišką meną, kurį kažkas drįsta parduoti ar bent kažko už jį paprašyti. Nesvarbu, ar tai būtų jau lingvistikoje įsitvirtinęs terminas „vamzdis“, P. Arlausko Kaziuko mugėje „suprekiauta“ Marijos žemė ar Stanikų darbas už kelis tūkstančius. Ir nemanau, jog kikenanti ekonominė bei politinė situacijos čia kuo nors dėtos. Matyt šitie „baubai“ ir kiti siaubūnai mus persekioja todėl, kad dar nevisuomet sugebame atskirti, įvertinti ir įtvirtinti terminus „komercinis menas“ ir „meno rinka“. 

Vis dėlto, galima ir optimistiškesnė gaida: nors ir lėtokai, kartkartėmis nepataikydami į dešimtuką ar skaudžiai mindami kultūrinę nuospaudą „menas – elitui“, gana kryptingai judame sprendimo link. Štai, turėjome „ArtVilnius‘09“, dar ne taip seniai NDG vyko paskaita (tiesa, mokama), skirta meno kolekcionieriams, o ant nosies – „Vilniaus aukcionas“. Galiausiai turime ir „Vartų“ parodą, kuri nepaisant visų čia išsakytų pastabų, tenka pripažinti, taip pat jog žengia žingsnį to sprendimo link. Visai tai leidžia tikėtis, jog paradoksas „norim, bet bijom“ išnyks ir nebijosime gerai parduodamų autorių vadinti gerais menininkais.

Fotoreportažą apie parodą rasite čia >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 5