2010-03-09

Prancūzas. Tikras, respektabilus prancūzų klasikas. Tokia mintis šauna į galvą stebint vitražo menininką Kazį Morkūną, pasitinkantį jubiliejų ir jubiliejinės parodos svečius Vilniaus dailės akademijos galerijoje "Akademija".

Jei ne lietuviški kūrinių motyvai, batalinės scenos, galvas riečiantys žirgai, galėtum sakyti esąs Paryžiuje ir jau girdįs nuo Monmartro kalvos atsiritančią nerūpestingą akordeono melodiją. Regis, profesorius tuoj šyptelės, saviškai atkiš lūpas, pro akinius skvarbiai apžvelgs visus ir kreipsis: "Mes amis..."

Platūs žvejų mostai.

Ilgamečiam Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojui, profesoriui, meno premijų laureatui per Kazimierines sukako aštuoniasdešimt penkeri. Geriau šiuos metus užrašyti žodžiais, kad mažiau kristų į akis. Mat menininkas trykšta energija, gera sveikata ir nuotaika, "komandiniu" humoru, sako turįs begalę nebaigtų darbų. Ir dar krinta moterims į akis, o ypač jos - jam. Vienas pirmųjų parodą aplanko Jonas Urbanavičius, K.Morkūno žvejybos bičiulis. Ir ne tik. "Linkmenyse turiu tokių draugų, kurie man artimesni už kai kuriuos giminaičius", - reikšmingu žvilgsniu savo žodžius palydi profesorius. Pokšteli vyno butelis. Trūksta tik Kęstučio. Trijulė žvejoja Ūsių, Žiezdro ežeruose, prie Linkmenų, Ignalinos rajone. K.Morkūnas pasakoja, kad kiekvienas - ir atsitik tu man taip! - išplaukia atskirai, o valtys, žiūrėk, jau ir suartėja. "Tai vienas ką nors atranda, tai kitas ką ištraukia. "Vyrai, - sakau, - tegul visi mato, kad turim gražią kompaniją, ir jei jau keliam taurelę, kelkim aukštai, nuo apačios iki viršaus." Tegul gyventojai žiūri, kaip žmonės moka bendrauti", - pasakoja K.Morkūnas. Jonas žvelgia į nutolstantį bičiulį ir sako: "Kazys labai tolerantiškas, nebijo kritikos "iš šalies". Už tą darbą, už tai, kad žmonių sielą pakelia, Dievulis jį ir prilaiko."

Geras žodis

Tyliai į galerijos erdvę įplaukia buvęs kultūros ministras Lionginas Šepetys. Ir jam parodos autorius nepašykšti gražių žodžių. Mat kai K.Morkūnas buvo puolamas už garsųjį vitražą "Saulės mūšis", L.Šepetys, Jonas Bielinis ir Romualdas Sikorskis užstojo menininką nuo Maskvos rūstybės. "Sovietiniais laikais turėjau priedangą", - juokiasi K.Morkūnas. "Geras žodis. Dabar jau sako "stogas", - taria L.Šepetys ir leidžiasi į prisiminimus: - Pakviesdavai į dirbtuves, pasėdėdavom, pakalbėdavom... Dar buvo amžinatilsį Vytautas Jonynas."

Vienas pagyvenęs parodos lankytojas paprašo sukaktuvininko pasirašyti ant K.Morkūno albumo, pasirodžiusio dar sovietmečiu. Menininkas šia proga prisimena, kaip prieš aštuonerius metus siūlyta išleisti jo kūrybinės biografijos knygą. "Turėjom kartu su Antanu Kmieliausku išeiti. Svarsčiau, gal jau kitos knygos nebus. Bet dar dirbu! Sakiau, darbai eina, tad lyg ir nesinori ta knyga baigti kūrybinės biografijos. Tegul išeis po mano mirties - į ją jau viskas bus sudėta", - tada nusprendęs K.Morkūnas.

Žirgų negali nevaizduoti

Pirmą galerijos "Akademija" aukštą profesorius skyrė darbams žirgų tema "Žirgo giesmė". Ne kažin koks pavadinimas, jei mėginsi įsivaizduoti, bet nieko. "Jodinėti pradėjau nuo trejų. Tėvas arba vyresnysis brolis uždėdavo žirgui ant sprando maišą ir pasodindavo mane", - dalijasi vaikystės prisiminimais menininkas. Nuo to amžiaus ir pradėjęs žirgus piešti. O aštuonerių jau triukšmingai pats jodavęs iš ganyklos - rėkdamas, mediniu kardu mojuodamas, Vilnių vaduodamas. K.Morkūno brolis "gusaru" tarnavo. Grįžęs uniformuotas namo mažajam Kaziukui keldavęs susižavėjimą, duodavęs tikrą kardą palaikyti. "Užkrėtė visam gyvenimui. Štai šiuose piešiniuose juk mano brolis kariauja", - į parodos kūrinius ranka rodo autorius. Galerijos sienas puošia Kaziuko - trečio, ketvirto skyriaus mokinuko - piešiniai. Batalinės scenos, kautynės su lenkais ir bolševikais. Čia pat eksponuojamas ir vieno pirmųjų K.Morkūno darbų - vitražo "Kolūkio rytas" (1952 m.) - piešinys. "Už šią moterį gavau didžiausią Juozo Mikėno komplimentą", - juokdamasis ir rodydamas į kūrinyje pavaizduotą kolūkietę LŽ pasakoja K.Morkūnas. Skulptorių taip sužavėjo pozuotojos grožis, kad šis net prasitarė: "Klausyk, noriu tą moterį pasiguldyt."

Priešingoje salės pusėje - jau ne žirgo, o paties autoriaus neprilygstama giesmė: visą sieną dengiantis "Saulės mūšio" piešinys. Vitražas sukurtas 1986 metais Šiaulių kino teatro "Saulė" fojė. "Žemaičiai per Saulės mūšį kuokomis įgrūdo kalavijuočius į pelkes. O aš vis tiek lietuvius ant žirgų užsodinau, vis tiek", - ir čia K.Morkūnas negalėjęs žirgų nevaizduoti.

"Ekscelencija, pakartokite"

Viršutiniame galerijos aukšte profesorius, jo žodžiais tariant, "duoda" Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčiai sukurtų vitražų reprodukcijas ir fotografijas. Šventovės langus papuošė Kryžiaus kelias. Dar niekas Lietuvoje nebuvo atkūręs šio siužeto vitražo technika. Tačiau menininkui irgi teko nelengvas kelias, nes ieškojo savitumo, vengė tradicinių vaizdinių. "Kiek galima vaizduoti lavonus? Kaip koks morgas. Todėl vietoj "Nuėmimo nuo kryžiaus" "daviau" lietuvišką pietą, vietoj "Dėjimo į karstą" - tik du angelus. Visose stotyse nupiešiau baltą kryžių, kaip dvasinės švaros ir taurumo ženklą. Kristų pavaizdavau raudonais, degančiais viduriais. O bažnyčios centre virš altoriaus - kabantį, ažūrinį, šešių metrų dydžio. Klebonas buvo patenkintas, sakė: "Varyk, yra tuščių vietų, varyk!" - juokdamasis prisimena K.Morkūnas.

Tačiau Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas žvelgė atsargiau ir pasiūlė parapijiečiams balsuoti, ar jiems patinka meninis sumanymas. Buvo pakabinti piešiniai ant kartono, pastatyta dėžė, į kurią žmonės galėjo mesti atsiliepimus. "Balsavo keturi šimtai. Tik du buvo prieš", - sako K.Morkūnas. Ir kiekvienas šalia "už" parašė autoriui po gražų palinkėjimą sveikatos ir kūrybinės sėkmės. Kai pora stočių buvo įstatyta, apsilankė pats vyskupas. "Vis dėlto man patinka..." - apsižvalgęs bažnyčioje per pietus klebonui pasakė jis. "Ekscelencija, pakartokite dar kartą", - paprašęs klebonas Henrikas Kalpokas.

Teks gyventi

Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė mano, kad K.Morkūnas galėtų būti įdomus gerontologijos tyrimų objektas. Menininko sveikatos paslaptis, kaip spėja ji, greičiausiai yra "morkūninė" (kirčiuoti kaip kanapinė) - su spiritu, citrinų sultimis ir cukrumi - profesoriaus verdama kava. Akademijoje K.Morkūnas dirbo nuo 1953 metų. Ir tik du mėnesius, nuo pavasario semestro pradžios, nebedėsto. Tačiau vis užsuka į mokyklą, aplanko studentus ir kolegas. VDA rektorius Adomas Butrimas suskaičiuoja, kad akademija gyvuoja daugiau kaip du šimtus metų ir ketvirtadalį to laiko profesorius joje dirbo. Jis įteikia K.Morkūnui didžiulį foliantą. Knyga pasirodo tokia sunki, kad profesorius net tūpteli. "O, ponai. Keturi buteliai", - dovanos svorį akimirksniu nustato sukaktuvininkas. Kai tarti žodį pakviečiamas profesorius Arvydas Šaltenis, K.Morkūnas visus prajuokindamas paprašo: "Tik, Arvydėli, trumpai." Ir čia pat atskleidžia, kad A.Šaltenio tėvas Kaišiadorių gimnazijoje mokė jį lietuvių kalbos. "Kai Arvydas tapo VDA rektoriumi, gerai išmokęs jo tėvo pamokas patardavau, kaip kirčiuojamas žodis "pedagogas", - sako K.Morkūnas. Jis pažinojo ir būsimą A.Šaltenio mamą. "Gimnazijoje pertraukų neturėjau. Iki manęs nutįsdavo eilė gimnazistų, norinčių, kad jiems ką nors nupieščiau. Ir tavo mamai piešdavau", - paaiškina K.Morkūnas A.Šalteniui.

Sukaktuvininkas kuklinasi, kad parodos - vieni nuostoliai. Esą tik norėjęs priminti visiems, jog dar yra gyvas, egzistuoja. Parodą, pakankindami vienas kitą, surengė abu su dukra Jūrate. Ir atskleidžia savo svajonę - visiškai baigti "Saulės mūšį", kurio tik mažas fragmentas, gal koks šeštadalis yra įgyvendintas. "Dar norėčiau daug ką padaryti, teks gyventi..." - priduria jis.

Foto: Sukaktuvininkas K.Morkūnas bičiulių ir raitelių apsuptyje. ©"Lietuvos žinios"

Atgal Komentarai