2010-03-04

Ji gyvena miesto diktuojamu ritmu, tačiau spinduliuoja įtaigia Tolimųjų Rytų ramybe. Ji niekada nesilankė Japonijoje, Kinijoje ar Korėjoje, tačiau jos darbai atliekami nuo seno menama kaligrafijos technika, itin vertinama Rytuose ir kartais ekskliuzyvine vadinama Lietuvoje. Nors Vilniaus Dailės Akademijoje taikomosios grafikos bakalauro, o prieš dvejus metus ir magistro laipsnį įgijusi Donata Porvaneckaitė – begalės tarptautinių parodų, konkursų dalyvė bei laureatė, parodų bendraautorė, ją surasti sudėtinga: mergina savo pasiekimų ir darbų (vis dar) plačiai neafišuoja internetinėje erdvėje ir „negyvena“ jokiame socialiniame tinkle. Jeigu prieš akis piešiate nuo visuomenės atsiribojusios, meno pasaulyje paskendusios asmenybės portretą, skubu tai paneigti. Donata – viena simpatiškiausių, iškalbingiausių ir nuoširdžiausių kūrėjų, kokius teko sutikti, o gyvą bendravimą ir tikrus prisilietimus prie realybės, ji vertina šimteriopai reikšmingiau, nei virtualius.

Kaip jaunosios menininkų kartos atstovės, Donatos kūryba apima įvairias raiškos formas – pradedant instaliacija, objekto menu, piešiniu ir baigiant fotografija bei kompiuterine grafika, o naujausioje savo parodoje ji kvietė susipažinti išskirtinai su kaligrafijos ir rašto meno paslaptimis.
Su Donata pasimatėme prieš trejetą mėnesių Kaune, kur „Senamiesčio klubo“ lankytojai dar galėjo išvysti parodos eksponatus. Paradoksalu, tačiau šis interviu, kaip ir gilias tradicijas sauganti kaligrafijos technika nepasidavė skubėjimui, pareikalaudamas kruopštumo, atidumo ir kantrybės, atskleidžiant kūrėjos asmenybėje persipinančias kontrastingas, tačiau įstabią mozaiką sudarančias detales.

Pristatome antrąją interviu dalį.

Kodėl dar „negyveni“ virtualioje erdvėje?

Tikrai ne todėl, kad būčiau žūtbūt išskirtinesnė, nei dauguma. Paironizuosiu, tačiau „spaudimą“ dėl savo nepopiuliarios, plačiąja prasme, pozicijos tenka atlaikyti nuolat, tačiau „grūdinuos“ jau nuo vaikystės. Esu pakankamai „normalus“ žmogus, - šypsosi Donata: naudojuos visais pagrindiniais technologijų „produktais“. Žinoma, pripažįstu ir interneto privalumus patogumo prasme ir neatmetu virtualaus bendravimo, ypač su draugais užusienyje, tačiau visa tai stengiuos daryt saikingai. O (įsi)gyvenimas socialiniuose tinkluose man regisi nuo gyvo, realaus stebejimo, stebejimosi ir savistabos tolinanti vojerizmo forma. Netgi (ypatingai labai jauniems žmonėms) žalingų padarinių sukel(s)iantis santykių surogatas. Per daug branginu mane įkvepiantį gyvą bendravimą su žmogumi, visus gyvus pojūčius bei potyrius, kad rinkčiausi kiekybę, o ne kokybę. Dauguma menininkų – individualistai, tarp tokių žmonių buvau ir esu nuolat. Aš – ne išimtis, tačiau virtualiosios visuomenės individualizėjimo forma manęs daugiau nei nežavi.

Kitas momentas: negiriu savęs, jog niekaip nesugebu „prisirpinti” ir pagaliau „paleisti“ savo internetinio puslapio (gaila, kad kol kas ir Jūsų skaitytojai galės pamatyt tik labai mažą dalį darbų), o kaskart paklausta jaučiuos kaip „batsiuvys be batų”, nes dirbau dizaino, reklamos srity ir „duonelei“ kol kas pagrinde prasimanau kaip grafikos dizainerė. Kažkaip nesinori išsibarstyti po įvairias internetines „talpyklas“, nes man visada imponuoja, kai vienoje vietoje sudėta skirtingų, įvairių kūrybos formų dėlionė, įgalina pajausti autoriaus backgroundą.

Kuri ne tik piešdama, bet ir rašydama?

Kaip sakiau, turiu polinkį į poetiką. Jei sakyčiau poeziją, susiaurinčiau kažkokį vidinį poreikį rimui. Taip – eiles kuriu nuo vaikystės, visada traukė, patiko ir sekėsi rašyti, plunksnos nemečiau iki šiol.
Esu sukūrusi ir nemažai haiku (prozinės poezijos stilius), dar gerokai iki populiarumo bangos Lietuvoje. Tas poreikis vėlgi atėjo kažkaip palaipsniui, skaitinėjant  Konfucijaus, kinų išminties perlus, susižavėjus, susidomėjus japonų poezija. Man, „šnekorkai“(prieš tai sukūrusiai eilėraščių ir po devynis stulpelius) tai buvo labai įdomus, užburiantis, pradžioje net kiek trikdantis iššūkis, suturėti temperamentą, nes siekiau tilpti į senąją 17-os skiemenų haiku struktūrą.

Haiku galėtų būti ir metafora. Juk mums, vakariečiams, šioje „pertekliaus“ gyvensenoje ir mąstysenoje, reikia išmokti, tiesiogine ir netiesiogine prasme, – patylėti bei „trimis sakiniais’’ gebėti išreikšti esmę. Ši, senoji japonų poezijos forma vakarietiškoje nūdienoje, mano manymu, regisi labai konceptualiai.

Tolimųjų Rytų įtaka palietė tik Tavo darbus ar ir mąstyseną?

Neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma tai atsieti. Pasikartosiu, tačiau, manau, jog daug kas, be abejo – „aptakiai“, manyje jau savaime buvo, o iš to atėjo žavėjimasis bei kryptingas potraukis tam tikrai, „kažkuo” artimai kultūrai, t.y. – filosofijai, gyvenimo reiškinių traktavimui, menui, estetikai... Taigi, žinios ir patirtis tiesiog tą kažką „įvardija“ ir palaipsniui jau sąmoningai papildo. Žinoma, visada stengiesi tobulėti – giliniesi, pildaisi, kartoji, gryniniesi, auginiesi, tačiau – jau ta kryptimi.

Nors esu nemažai pakeliavus, galima sakyti, sąmoningai vis dar „kaupiuosi“ kelionei į Tolimuosius Rytus. Žinodama tuos begalinius šiandieninius jų kultūros kontrastus, senojo ir naujojo pasaulio sankirtas, noriu ten nuvykti „švari” nuo bet kokių „rytų romantikės“ vizijų, idant nieko nesitikint nebūtų ir kuo nusivilti.

Viską stengiuosi perleisti per save, suvokti intuityvius, pasąmoninius dalykus. Ką aš, kaip šiuolaikinis jaunas žmogus, gimęs, augęs, gyvendamas šioje mentalitetinėje, kultūrinėje plotmėje, galiu „sugerti“ per savo patirtį ir, „pirštų galiukais” pagarbiai priliečiant įstabius pasaulio kultūrų mozaikos krislelius, pasakyti savitomis traktuotėmis bei asmeninėmis interpretacijomis. Nemėgdžioju Rytų kultūros tiesiogine prasme ir kurdama specialiai su kimono nevaikštau, nemedituoju, – šypsosi Donata. Nors tam tikri savi ritualai, gali būti išties panašūs į tai, iki kol tušu pritvinkusiems teptuko šereliams leidi paliesti popierių, nes kitaip – kaligrafija kaipmat „pričiumpa“ nors vieną sumeluotą ar suabejotą mostą..

Tai reiškia, jog mėgsti harmoniją ne tik kūryboje, bet ir savo kasdienybėje?

Kartais juokauju, jog „feng shui – mano kraujyje“. Ne tai, kad mėgstu ar patinka – tiesiog natūraliai taip gaunasi ir to reikia. Net nekeliu klausimų, kol kažkas neatkreipia dėmesio, nepavadina idealiste, pedante ar pati nepamatau šio poreikio kontrasto, lyginant su kitais. Paradoksalu, jog gebu greit kalbėti, mąstyti, reaguoti, mėgstu greit vaikščioti, bėgti ir manęs gali būti „pilna“, tačiau išties esu „lėto veikimo kontempliatorė“. Nors nuo vaikystės visur buvau pirmaujančiųjų gretose, kita savo dalimi visada buvau „per lėta“ kasdieniam pasauliui.

Vis tik, atsigręžus kol kas nematau, kad būčiau kur nors „pavėlavus“, ypatingai dabar, kai dauguma pompastiškai grįžta prie vertybių, nuo kurių tiesiog nespėjau nutolti. Taigi, ir savo gyvenimo moto galėčiau įvardinti senovės lotynų posakį „Festina lente“ (skubėk lėtai). Tikiu, kad kaip ir gamtoje, kurios neatsiejama dalimi esame, greitai vyksta dauguma paviršutiniškų, destruktyvių reiškinių, o kokybiškieji, kaip ir harmoningoji, įstabioji kūrinija, – brandinami ilgai.

Chaosas, gerąja prasme, kaip energija, ekspresija, polėkis, – yra puikus bei gali būti kuriantis ir tuo harmoningas! Toks išsivadavimas manyje gimė su kaligrafija. Apskritai, man harmonijos sąvoka – nuolatinė siekiamybė, kelias link minčių, žodžių  ir veiksmų vienovės, kryptingos jų tėkmės.

Jauti, jog šiuo metu esi ten, kur ir turėtum būti?

Manau, tai gana „dygus“ klausimas bet kokiam jautriam, sąmoningam žmogui, o kuriančiam – ypatingai. Ne susitaikyti, ne įsitikinti, ne priprasti, o giluminiai pajausti, kad išties esi savo tikrąjame dao, – gali neužtekti ir viso gyvenimo.

Kai surengi nemažą autorinę parodą, žinoma, lyg ir užsidedi pliusą, tačiau kūrybinio pasiruošimo laikotarpiu, be abejo, yra visko. Net kai pieši, kuri visą gyvenimą, reziumavimo momente, stovint akistatoje, su pačiu savimi ir ieškant atsakymų – kur esu, ką noriu pasakyti, ar turiu ką pasakyti bei atsakomybė, kiek gerai galiu tai padaryt? – imi net kvestionuoti savąjį kelią. Vis tik, manau, jog žaisdamas šias „slėpynes“ su savimi, vienas prieš vieną, – ypač kaip kūrėju ar žmogumi, kai vėliau ar anksčiau vistiek turi „prisitukinti”, plačiąja prasme – neužsnūstant, – gali judėti pirmyn.

Jau kadais man „įstrigusi” metaforinė kinų patarlė : „sėdėk ant savo slenksčio ir pas tave ateis visas pasaulis”. Čia regiu begalinės ramybės vaizdinį, todėl šiandien – kiek per anksti: dar nedrįstu labai garsiai šaukti „eureka”. Bet tikiu, jog esame ten, kur turime būti, nes niekas nevyksta veltui.

Kol dienos šviesos neišvydo internetinis Donatos darbų puslapis, su autore galite susisiekti elektroniniu paštu: donute@gmail.com

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai