2010-03-03

Ji gyvena miesto diktuojamu ritmu, tačiau spinduliuoja įtaigia Tolimųjų Rytų ramybe. Ji niekada nesilankė Japonijoje, Kinijoje ar Korėjoje, tačiau jos darbai atliekami nuo seno menama kaligrafijos technika, itin vertinama Rytuose ir kartais ekskliuzyvine vadinama Lietuvoje. Nors Vilniaus Dailės Akademijoje taikomosios grafikos bakalauro, o prieš dvejus metus ir magistro laipsnį įgijusi Donata Porvaneckaitė – begalės tarptautinių parodų, konkursų dalyvė bei laureatė, parodų bendraautorė, ją surasti sudėtinga: mergina savo pasiekimų ir darbų (vis dar) plačiai neafišuoja internetinėje erdvėje ir „negyvena“ jokiame socialiniame tinkle. Jeigu prieš akis piešiate nuo visuomenės atsiribojusios, meno pasaulyje paskendusios asmenybės portretą, skubu tai paneigti. Donata – viena simpatiškiausių, iškalbingiausių ir nuoširdžiausių kūrėjų, kokius teko sutikti, o gyvą bendravimą ir tikrus prisilietimus prie realybės, ji vertina šimteriopai reikšmingiau, nei virtualius.

Kaip jaunosios menininkų kartos atstovės, Donatos kūryba apima įvairias raiškos formas – pradedant instaliacija, objekto menu, piešiniu ir baigiant fotografija bei kompiuterine grafika, o naujausioje savo parodoje ji kvietė susipažinti išskirtinai su kaligrafijos ir rašto meno paslaptimis.
Su Donata pasimatėme prieš trejetą mėnesių Kaune, kur „Senamiesčio klubo“ lankytojai dar galėjo išvysti parodos eksponatus. Paradoksalu, tačiau šis interviu, kaip ir gilias tradicijas sauganti kaligrafijos technika nepasidavė skubėjimui, pareikalaudamas kruopštumo, atidumo ir kantrybės, atskleidžiant kūrėjos asmenybėje persipinančias kontrastingas, tačiau įstabią mozaiką sudarančias detales.

Naujausioje savo parodoje kvietei susitikti „kažkur tarp Rytų ir Vakarų, grafikos ir tapybos“. Papasakok plačiau.

Šiai dienai pagaliau sau atsakiau, jog kaligrafija talpina: pirmąsias mano akvarelės pamokas ir įgūdžius, gautus iš dailininkės, menininkės Babytės; polinkį į siaurą spalvinę gamą, kaip grafikės (pagal specialybę), bei turinį –  iš polinko į poetiką... Mane domina verbalikos plastinė kalba, o apibendrintai mano laisvosios kaligrafijos bei rašto meno darbų leitmotyvas – Tolimųjų Rytų (Kinija, Japonija) rašto plastinė išraiška Lotyniškosios alfabetinės rašto kultūros turinyje, jų medžiagiškumo sintezės galimybės ir sklaida. Štai todėl ir kviečiau susitikti – kažkur tarp Rytų ir Vakarų, grafikos ir tapybos, tušo poezija paženklintuose savo darbuose.

Kaligrafija – raiškaus rašymo menas, daug pastangų, įgūdžių ir kantrybės reikalaujanti technika. Kodėl renkiesi tokį sudėtingą procesą, kai apstu paprastesnių, lengviau įgyvendinamų alternatyvų?

Taip, kaligrafija, vakarietiškąja prasme, – dailyraštis ( gr. kalos – gražus + grapho – rašau). Mano „terminologijoje” – „plunksninės plastikos tradicija“. Šiandien, vadinamoje metacivilizacinėje kultūroje, išryškėjant Rytų įtakai Vakarams bei atvirkščiai – ši sąveika liečia ne vien kaligrafiją, bet ir įvairias tarpdisciplininio meno sritis. Mano darbuose dominuoja laisvo potėpio elementai, tačiau anaiptol nereiškia, kad jie nuo pat pradžių gavosi savaime. Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, kaligrafijos, rankraščio gaires, kaip išraišką, savo kūryboje matau jau nuo seniai. Tikiu į „lengva”, bet tikrai neatmestina ranka sukurta meną, o iki to „neužkankinto“ mosto – netrumpas kelias. Ir man apskritai nepatinka vaikščioti  „lengvais keliais”, o kantrybės visada turėjau gal net ir daugiau nei reikia...

Kuriu ir turiu įvairiausių darbų, esu dalyvavusi ir dalyvauju skirtingose parodose, konkursuose, tačiau jau netrumpą laiką „dūšia dainuoja“ būtent kaligrafijoje, rašto mene. Dar Dailės gimnazijoje ir Akademijoje šrifto kursas, kur įvairiausiomis plunksnomis rašydavome daugelio epochų stilistikos rašmenis, tekstus,  man labai patiko ir drįstu sakyti – sekėsi. Beje, taip susiklostė, kad tiesiogiai per šrifto, ar taikomosios grafikos discipliną, mano dėstytojais (o dabar – jau parodų kolegomis) buvo trys iš vos keletos žinomiausių Lietuvoje kaligrafų. Taigi, visa įgyta patirtis, kaip ir bet kuriam kūrėjui, gula į klodus, iš kurių semiu ir kuriu savo darbus. Kartais pamąstau, kad kaligrafija pasirinko mane, o ne aš – ją..

Kokiais būdais išreiški savo idėjas?

Be „grynosios” kaligrafijos bei rašto meno, dažnai tai galėčiau apibūdinti konceptualiuoju menu, „įvilktu” į objekto, instaliacijos, fotografijos „rūbą”. Taip pat neapleidau piešinio ir mėgstu bei naudoju „grynąsias” medžiagas, technikas. Net sparčiai tobulėjančių technologijų eroj, vis dar manau, kad gyvo rankos braižo, jo energetikos niekas negali idealiai pakeisti. Be abejo, naudojuosi kompiuterio pagalba, tačiau jo privalumus rašto meno darbuose pritaikau saikingai, palikdama kuo daugiau man aktualaus plastinio minkštumo bei grynumo, kuris dažnai, dermės ar kontrasto principu, sąveikauja derinyje su griežtesnės plastikos elementais. Kartais žiūrovas net nesupranta, kad tai jau medijų pagalba, skaitmeninėmis technologijomis palytėti darbai. Apskritai, plečiasi rašto meno raiškos ribos. Stengiuosi neapleisti ir mėgautis kuo įvairesniu savo kūrybinių idėjų medžiaginės raiškos spektru.

Papasakok plačiau apie savo asmeninį rašto meno kūrimą.

Šriftus „kalbinu“ tipografikoje, kompiuterinės, taikomosios grafikos darbuose. Esu sukūrusi ir lietuvišką garnitūrą, vadinamajį fontą, kuris buvo išgautas (atlikus/parašius nemažą teorinį tiriamąjį darbą), sintezuojant Tolimųjų Rytų rašto plastiką ir lotyniškąjį alfabetą, kaip užmojį papildyti žiojėjančią nišą tarp dominuojančių funkcionaliųjų ir laisvųjų, nuskriausto „skaitomumo“, fontų. Taip pat, dar iki „mados bangos“, vadinamąja liuminografijos „technika“ sukūriau „Šviesos šriftą“, kartu su tęstine fotografijos darbų serija, simbolizuojantį šiuolaikinio žmogiškojo ekraninės kultūros komunikavimo „žinučių“ efemeriškumą.

Kaip ir daug kitų sričių kūrėjų – ieškau: susikuriu autorines technikas, specifinius rankų darbo įrankius, „kalbinu“ plastinius niuansus, „žaidžiu“ priemonėmis, medžiagomis, jų sąveika bei santykiu. Man labai patinka japoniško ryžinio popieriaus „tiesos“ (kaligrafija ar sumi-e tapyba tušu) iššūkis: kartą padaręs potėpį, nebegali nieko pridėti, pataisyti, kitaip tariant – sugrįžti, nes sluoksniuodamiesi jie persišviešia ir matosi viskas – kiekvienas spustelėjimas, prisilietimas iki taškelio. Su kaligrafiniu teptuku turi „šokti“ vadinamuoju „vienu iškvėpimu“.

Vadinasi, kaligrafija Tau yra kur kas daugiau, nei tiesiog rašymas?

Išties manau, kad „tiesiog rašymo” nėra, jei tai padaryta ranka. Nes žmogaus rašysena – nelyginant pirštų atspaudai – unikali, specifinė, nesikartojanti, koncentruotai talpinanti ne mažesnę informaciją, nei veido bruožai, rankų forma ar gestai. Kaligrafija vadinama viena labiausiai individualumą atskleidžiančių, išryškinančių ir puoselėjančių technikų.

Man kaligrafija – viena iš pagrindinių saviraiškos formų, bei dar vienas grįžtamojo ryšio siekio, t.y. (su)komunikavimo būdų. Su kaligrafija mokinuosi ir kalbėti, ir tylėt. Dar kaligrafija man – rašymo vaizdiniai, ko ne sinestezė; meditacija, kai dingsta erdvė ir laikas; stebuklingas žaidimas, masinantis kūrimo procese visada išliekančiu atsitiktinumo momentu. Kūryba – mano gyvenimo impulsų „kardiograma”. Kaligrafija – horizontaliojo vakarietiškojo ir vertikaliojo  rytietiško pasaulių sankirta mano minties, širdies ir rankos taške.

Minėjai, jog parodos atidarymo metu nuskambėjo klausimas: „kuri sau ar stengiesi daryti įtaką, pasiekti žiūrovą?“ Kaip yra iš tikrųjų?

Man svarbu ir tai, ir tai, nes kaip minėjau – kaligrafija dar vienas iš mano „kalbėjimo” būdų, todėl yra ir siekis, kad monologai pavirstų taip pat ir į dialogus. Darbuose visada yra kažkas parašyta, nes be reikšmės neprabyla turinys. Tai baltosios eilės, sąmonės srautas, mano kurti haiku, jų fragmentai ar tikslingas „žinomas” teminis tekstas, kurių verbalinį turinį ir stengiuosi išjausti, „prakalbinti” ir išreikšti. Kita vertus, beveik visi mano laisvieji, grynieji kaligrafijos darbai yra untitled (be pavadinimų – aut. past.), kad žiūrovas „nesusikaustytų”, „neįsirėmintų” konkretaus, kodinio žodžio prasmėje, kad rastų savitą santykį. Todėl vieni žmonės pastebi vienus, kiti – priešingus motyvus ar niuansus. Kai kas vis tik bando žūtbūt įskaityti, kas yra parašyta darbe, tai juos įtraukia, intriguoja, o įskaitomumo atradimas pradžiugina. Kiti – kaip bet kokios kitos plastikos kūrinyje, – stebi visumą, atrasdami formas, vertindami kompoziciją, technikos ypatumus, atspalvius, tonų, linijų žaismę, įtaigą, nuotaiką.

Konceptualiuosiuose, teminiuose, daugiasluoksniuose rašto meno darbuose, visada būna užkoduota tikslinga žinutė, kurią noriu perduoti, nes nepalaikau, kaip aš vadinu „nepripažintų genijų sindromo”, filosofijos „menas menininkams“, „svarbu, kad pats suprantu ir man pačiam gražu“. Mano požiūriu, šiandien šio reliatyvaus kriterijaus nebegana ir jei bet kokios rūšies meno darbą „išnešei” toliau už savo dirbtuvės ar kompiuterio ribų, – reikia jausti atsakomybę prieš žiūrovą ar/ir vartotoją. Ypatingai – jo prusinimo prasme.

Vis tik drįstu pastebėti, kad apskritai žmonės dar nelabai suvokia, jog rašto kultūra yra ne mažesnis istorinis kultūrų indikatorius, kaip monumentaliojo ar vaizduojamojo meno formos, o šiandieniniame kultūrų polilogo kontekste – įvairiausių reiškinių sąveikos, sintezės ir metamorfozės yra „spaudai pase” rašto ir jo meno kelionėje be sienų.

Bus daugiau...

Kol dienos šviesos neišvydo internetinis Donatos darbų puslapis, su autore galite susisiekti elektroniniu paštu: donute@gmail.com

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1