2010-02-17

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje - iškilmių metas. Vasario 16-ąją muziejus minės 89 metų sukaktį, o praėjusią savaitę po ilgiau kaip metus trukusios rekonstrukcijos jame buvo atidaryta reprezentacinė - Didžioji salė ir centrinė jos erdvė - Vytauto kapela.

Svarbiausiu renginio akcentu tapo atkurtos Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II (Stipriojo) karališkosios vėliavos prikalimo ceremonialas. Jos kopiją, beveik nesiskiriančią nuo originalo, sukūrė tekstilininkė Bronė Neverdauskienė.

Beveik netyrinėta.

Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas 1697-1733 metais tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustu II. Jo valdymo metais Abiejų Tautų Respublika įsivėlė į karus su Švedija, pralaimėjo daugybę mūšių ir neteko gausybės vėliavų. Atkurtąją, kurios kopiją Karo muziejui padarė tekstilininkė, Respublikos kariuomenė prarado 1702 metais mūšyje prie Klišovo (dabar - Ukraina). Šiuo metu ji saugoma Švedijos karo archyve Stokholme. Tad tekstilininkė B.Neverdauskienė per pastaruosius metus nekart leidosi į kitą Baltijos krantą. Ji lankėsi Karo archyve ir Švedijos Karalystės armijos muziejuje, kuriame eksponuojama per 2 tūkst. trofėjinių vėliavų. "Man rūpėjo perprasti senojo audinio ypatumus ir atskleisti istorinį laikotarpį. Kaip tokios vėliavos buvo siuvamos, visai netyrinėta", - LŽ tvirtino B.Neverdauskienė. Pasak jos, tais laikais naudota šilko rūšis, vadinama šantungu. Natūraliais dažais dažytą medžiagą lietuviai greičiausiai bus įsigiję Europoje. Audeklo puošybai naudotos šilkinės virvutės, sidabruoti siūlai. Originalios vėliavos spalvos per kelis šimtmečius visiškai išbluko. Tad menininkei reikėjo nustatyti, kokios jos buvo, kruopščiai tyrinėti atplyšusias, suirusias audinio vietas. Surinkusi visą medžiagą, menininkė ėmėsi atkūrimo.

Dydis ir didybė

B. Neverdauskienė pasakojo, kad baigus mokyklą ją smilkė noras studijuoti Karo akademijoje. Vis dėlto pasirinko tekstilę, Kauno dailės fakultete baigė bakalauro studijas. Ir vėl buvo užklupta moksleiviškos svajonės. "Surinkau dokumentus ir jau buvau pasiryžusi stoti į magistrantūrą Karo akademijoje. Žinoma, kartu kilo logiškas klausimas: ką ten veiksiu po dailės bakalauro studijų? Ir štai - karo tema į mano gyvenimą įsiveržė per tekstilę, per tai, ką labiausiai mėgstu ir suprantu", - sakė atkurtos vėliavos autorė. Simbolinio 3,4 m pločio ir 2,7 m ilgio audeklo dydis ir didybė tiesiog verčia suglumti. Vienoje karališkosios pulko vėliavos pusėje puikuojasi lietuviškas Vytis, o kitoje - lenkiškas erelis ir saksų herbas. Atkurdama vėliavą, tekstilininkė panaudojo 55 kvadratinius metrus šilko, 3 tūkst. metrų virvučių, o šantungo įsigijo Londone. Ji sakė, kad ši medžiaga visai nesiskiria nuo tos, kuri naudota siuvant istorinę vėliavą.

Ceremonialas

Kaip LŽ pasakojo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas, XVIII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kovos vėliava iš pradžių būdavo šventinama bažnyčioje, laikomos Mišios. Tada ją išnešdavo į lauką, į aikštę, kur išsirikiavęs stovėdavo karių dalinys. Per ceremonialą šimtu vinių vėliavos audeklas buvo pritvirtinamas prie koto. Pirmąją vinį įkaldavo vėliavą pašventinęs kardinolas, vyskupas ar kapelionas, vėliau plaktuką į rankas imdavo žemių valdovas, didysis etmonas ir rangu žemesni kariūnai. Paskutinis ceremonijoje plaktuką pakeldavo dalinio vadas.

Atkurtosios vėliavos pagerbimo ceremonija buvo kuklesnė. Pirmąją vinį Vytauto kapeloje įkalė jos autorė, po jos - buvęs muziejaus direktorius Juozas Jurevičius, Kauno ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius, Šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas, o paskutinę pagal senąsias kariuomenės tradicijas - muziejaus direktorius Gintautas Surgailis. Tada vėliava pakibo tarp kitų muziejaus eksponatų kairiajame Didžiosios salės sparne. A.Pociūnas sakė tikįs, jog ateityje B.Neverdauskienė atkurs Radvilų giminės, davusios talentingų kariškių, vėliavą.

Nematyti eksponatai

Į Karo muziejaus Didžiąją salę sugrįžo ne tik eksponatai, bet ir senosios spalvos. Tokios, kokiomis Karo muziejus švietė pastatą suprojektavusio architekto Vladimiro Dubeneckio laikais. Kai kurių muziejinių vertybių žiūrovai iki šiol nėra matę: Kazimiero Simonavičiaus knyga "Didysis artilerijos menas", išleista 1676 m., Lietuvos partizanų ir okupantų ginklai, lietuviški automatai "Vytis -1", "Vytis-2", Jano Styko paveikslas "Vytauto priesaika". Lankytojai reprezentacinėje salėje galės išklausyti 45 minučių trukmės paskaitą apie Lietuvos istoriją nuo valstybės sukūrimo iki šių dienų. Vaizdinė medžiaga bus pateikta ekrane: žemėlapyje švies toks Lietuvos plotas, koks buvo pasakojamuoju laikotarpiu.

Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Atgal Komentarai 1