2010-02-08

Sausio 31 d. Vilniuje, Artkor projektų erdvėje atidaryta Gerdos Paliušytės ir Monikos Lipšic kuruojama paroda Artkor/Garsas. Parodoje dalyvauja: Gediminas G. Akstinas, Arnas Anskaitis, Jokūbas Čižikas, Jurgis Paškevičius, Karolis Radiūnas ir Mikas Žukauskas.

Prieš trumpai aptariant parodą, vertėtų prisiminti, jog garso tema pastarųjų metų Lietuvos meno scenoje nėra nauja – be pavienių kūrinių, prieš pusantrų metų ŠMC buvo pristatytas Igno Krunglevičiaus ir Snorre Hvamen garso projektas Klausyk. Tuomet lankytojai turėjo galimybę patikrinti savo fiziologinę būseną ir pojūčius priklausomai nuo pasirinkto garso. Iš dalies tęsdami atsiradusią tradiciją kūryboje išreikšti garso ir objekto tarpusavio sąveiką, jaunieji menininkai susikoncentravo ties kiek kitokiu šios temos aspektu: palikdami žmogiškąjį faktorių šiek tiek už nugaros, jie ėmėsi nagrinėti garso ir architektūrinės erdvės santykį.

Garsas, kaip neatskiriama konkrečios erdvės, vietos tapatybės dalis (ir atvirkščiai) – būtent ši mintis pasirodė viena įdomiausių. Kaip pastebi projekto rengėjai, jis patalpoje lieka net ir tuomet, kai mes jo nebegirdime. Štai, kad ir aidas, kaskart atsimušdamas į Artkor rūsių sienas, silpnėja, tačiau neišnyksta taip greitai, kaip gali pasirodyti. Jis tarsi įsigeria į tinką bei mūrą ir tokiu būdu pasilieka neribotam laikui, formuodamas neregimą, tačiau egzistuojantį ir nuolat kintantį erdvės veidą.

Taip pat esama garsų kurių negirdime, o galbūt net nenujaučiame egzistuojant tol, kol kas nors jų nepadaro prieinamais mūsų klausai. Tai buvo bandoma iliustruoti dygstančių bulvių skleidžiamu garsu. Ir nors, kaip minėta, žmogiškasis faktorius nebuvo šio projekto esminė ašis, vis dėlto ir jis prisidėjo prie Artkor tapatybės keitimo ir papildymo. Tą įrodo projekto pristatymo pradžioje atliktas rėksmingas performansas bei žinoma, lankytojai. Be to, kad visi jų pašnekesiai ir šnabždesiai ir taip buvo atspindėti ir vėliau sugerti baltų sienų, jie taip pat buvo įrašinėjami.

Galiausiai kiek kritiškiau žvelgiant į patį projektą, norisi pastebėti, jog pagrindinė koncepcija pasirodė kiek stipresnė už jos išpildymą realioje erdvėje. Ateityje norėtųsi ir profesionalesnių performansų. Tačiau bet kuriuo atveju jaunų kuratorių ir menininkų pastangos ”užgriebti” išties įdomias ir stiprias temas yra labai sveikintinos.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4