2010-01-25

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. Šiuo metu Lietuvoje, ypač regionuose, mažėja objektyvios informacijos apie kultūros procesus. Kiekvienas Lietuvos miestas gyvena atskirą, pakankamai uždarą kultūrinį gyvenimą. Nesuvokdama konteksto miestų bendruomenė tampa dar uždaresne, mažėja kultūrinė tolerancija.

„Kultūros maršrutai“ skatina žvelgti į Lietuvoje vykstančius kultūrinius įvykius bei procesus kaip į visumą. Tai puiki galimybė susipažinti skirtingų Lietuvos miestų menotyrininkams, o skaitytojams – pažinti kritikus, suvokti juos kaip įdomias, smalsias, atviras asmenybes, pažvelgti į savo ir kitus šalies miestus jų akimis.

Sostinė vs Sostinė

Manau, jog šį sykį beveik „įsipaišiau” į vieną A. P. Virbickaitės ir I. Kazakevičiaus inicijuoto projekto „Kritikos maršrutai” reikalavimą – važiuoti į kitą miestą be išankstinės nuostatos. Telšius esu pravažiavusi vos kelis kartus ir nė karto nesustojusi. O bene vienintelė nuostata, kurią šį sykį atsivežiau su savimi – studenčiokų rojus kalvotoj Žemaitijoj. Visa, kas buvo žinoma apie šį miestą istorine prasme, taip pat buvo suvyniota į nosinaitę, užrišta devyniais mazgais ir saugiai paslėpta kišenės kamputyje. Iššokusi iš traukinio ir žengdama pirmuosius žingsnius idiliškai saulės nutviekstomis gatvėmis stengiausi atsiriboti nuo visko, kas trukdytų kuo giliau įkvėpti KITO(KIO) miesto kultūros kvapo. Visą Telšiuose praleistą dieną neapleido nepaaiškinamas optimizmas ir įspūdis, jog čia esama kažin kokio universumo, kad visa, kas reikalinga, gali tilpti viename kamputyje, net labai mažoje erdvėje ir kad čia tiesiog ore sklando įkvėpimas. Et, matyt nuo puikaus saulėto oro ir kalvų kalvelių susisuko galva.

Pirmiausia užsuku į Telšių turizmo informacijos centrą. Dar neįžengus pro nuotaikingo numo slenkstį spėju užkabinti mintį apie šalies, ar tiesiog gyvenimo centrus ir periferijas. Kartu prisimenu K. Šapokos įspūdžius iš Alytaus. Anot jo, realybėje periferijos nėra. Ji egzistuoja tik mūsų sąmonėje. Iš tiesų nusiteikimas, jog išskyrus Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, visa kita yra daugiau ar mažiau marginalija, labai apriboja. Apriboja tiek kalbant apie privalumus, tiek apie trūkumus. Pirmuoju atveju, atvykus į mažesnę teritoriją ir gyventojų skaičių turinčią vietovę kyla pavojus josios privalumus, kultūrinį kitoniškumą prislėgti iš didesnio miesto atsineštais pranašumais, taip užkertant kelią gilesniam tos vietos pažinimui. Antruoju atveju labai lengva pasiduoti pagundai į naują, ypač gerokai siauresnę vienu ar kitu atžvilgiu aplinką žiūrėti pernelyg kritiškai. Nepaisant to, jog trūkumai gali būti vienodi, juos mažesnėje terpėje greičiau ir lengviau pastebėsi nei didesnėje. Tai vėlgi iškreipia požiūrį. Užsukus į minėtą Telšių turizmo informacijos centrą užklausiu ten dirbančios merginos, kaip ji pačiais bendriausiais žodžiais apibūdintų savo miesto kultūrą. „Čia tikrai yra ką rodyti ir ką žiūrėti, tik žmonės neretai tam abejingi. Taip, yra mūsų dailės akademija (VDA Telšių fakultetas aut. past.), tačiau to lyg ir per mažai...“, dėsto ji. Apdovanota gera šūsnimi informacinių lankstinukų ir žygiuodama link Telšių parodų salės grįžtu prie šių žodžių ir prie sau anksčiau išsikelto klausimo. Ar tikrai tas abejingumas yra tik mažesniųjų miestų problema? Tikrai ne. Lygiai, visiškai lygiai tas pats yra ir sostinėje, ir laikinojoje, ir pajūrio. Tik gyventojų, taigi kartu ir kultūrinių interesantų skaičius minėtuose ir už juos mažesniuose miestuose kitoks. Skaičius kitoks, o štai ar skiriasi santykis? Vargiai. Tik mažesnėje šieno kupetoje adatą greičiau surasi. 

[...]

Visą tekstą ir nuotraukas rasite čia.

Atgal Komentarai