2011-10-04

Bemėtydamas per prisiminimų bortą savo pastarąjį dešimtmetį patyriau, jog mane dažnai kratė įvairūs reiškiniai. Tiek fizikiniai, tiek metafiziniai (jei bendrai – socialiniai, kultūriniai, ekonominiai, politiniai, vėl socialiniai ir darsyk ekonominiai).

Pirmąkart nupurtė grynosios elektros iškrova chruščioviniame bute. O paskui, nors ir ne tuojau pat, ėmė kratyti sąmonės konvulsijos. Ilgą laiką net nesuvokiau šių dviejų iškrovų skirtumo. Bet galbūt trumpas jungimas, sąlygotas šlapokų virbalų ir elektros rozetės knyslės, davė geroką impulsą suaktyvėti tam tikrų organų – pirmiausia smegenų – veiklai.

Panašiai kaip amerikiečių komiksų herojai fikcijose apšvitinti radiacija tampa super-herojais, taip ir aš, esmingai supurtytas, iš veikėjo pavirtau mąstančiu veikėju. Ėmiau netikėti TV laidomis. Pradėjau nuosekliau įsiklausyti į mokytojų, vėliau – dėstytojų, o dar vėliau – „kompetentingų“ „autorių“ blevyzgas. Plėčiau akiračius dėl nevisiškai aiškių priežasčių lankydamasis svečiose šalyse ir nevalingai stebėdamas jų TV laidas, dėstytojus ir „kompetentingus“ „autorius“.

Visa tai buvo sąlygota ir dar vienos aplinkybės - pakitusio socialinio diskurso, kuris pasireiškė taip: tie patys žymūs šlapieji virbalai sugrūdami paauglei valstybei į anusą, ir tuomet per juos paleidžiama 3.5 kilovoltos srovė kintamuoju dažniu. Ekonomika, politika, socio-kultūra. Ir šį gėrį pajaučia ne paauglė valstybė, o jos paaugliški viduriai – jauni žmonės, kurie staiga ima ir stropiai susiraukšlėja iki džiovintos slyvos pavidalo. Kad ir kaip paradoksalu – senieji parazitai neišgaišta, o priima naują socialinį diskursą ir prisisiurbia iš jo naujų socialinių jėgų.

Natūralu, jog tuomet staiga iš niekur, bet dėl visiems žinomų priežasčių, pasipila naujų, ar naujai perdirbtų sąvokų tryda. Demokratizacija, postkomunizmas, postmodernizmas, laisvė-lygybė-brolybė, diskusijos, apskritas stalas, diskursas, kontekstai, postindustrija, klasteriai, enterprenizmas, informacinė visuomenė, P2P gamyba ir atvirasis kodas, orientacinis / partizaninis marketingas (sic!) ir valdymas, skaipas, tvyteris, feisbukas, laisvė-lygybė (vėl? Vėl!). Ir taip stoja visiškas chaosas, kuriame sociologų surandami dėsningumai tėra verti pusės sovietinės kapeikos. Gal ir nė to tiek.

Esminga yra tai, jog kiekviena šių sąvokų ima savarankiškai klykti vieną iš trijų:

- Suprask mane!
- Aprašyk mane!
- Pateik mane!

O kažkur įsipaišo tokie papunkčiai:

- Įvesk į kontekstą!
- Keisk pagal kontekstą!
- Kastruok, jeigu reikia!

Ir savaime suprantama, kadangi sąvokų klyksmas savarankiškas, tai jis reiškia ištisą sąvokinę kakofoniją. Kažkas panašaus į „suprask, įvesk į kontekstą, pateik, kastruok, pateik, aprašyk, suprask, pateik, keisk pagal kontekstą, aprašyk“. Neieškokite dėsningumų. Jie atsitiktiniai.
Negana to, kad tūla(s) nežino, nepažįsta ir net nesidomi jomis (tomis sąvokomis), tai ji(s) dar neva turįs jąsias (tas sąvokas) motiniškai išnešioti, pergimdyti ir imtis aktyviai (sic!) ir keisti. Akcentuoju – aktyviai. Ne akademiškai. Nes akademiniai pokyčiai visada pasyvūs ir mažų mažiausiai viena koja atsiliekantys.

Dabar belieka viena iš daugelio galimybių. Griebti vieną sąvoką ir vartyti iki nukritimo. Savojo nukritimo arba sąvokos kūrėjų.

Lygybė.

Viskas prasideda logiška ramybe. Visi gimstame nuogi, rėkiantys ir manipuliatyvūs. Ir tai yra taip pat trivialu, kaip ir nevalingas galvos linkčiojimas ar kratymas. Tik štai čia, po nuogo rėksmingo manipuliavimo trivialumas baigiasi. Ar tu nuoga(s) gimei Vilniuje ar Katmandu? Ar tu rėkei Rybporte ar Manhetene? Ar manipuliavai ligoninėje ar lifte? Žodžiu, ar užaugai, ar buvai užauginta(s)? Sociologiškai ir politologiškai šis lygybės klausimas neveda prie jokio atsakymo. Visi ir toliau priimsim lygumo sampratą kaip humanizmo apoteozę. Visi ir toliau niekinsim ją, kaip veikiančią tik popieriuje ir deklaracijose. Ne visi, žinoma. Bet visgi supurtyti eilinį kartą pasižiūrėkite į Spartą. Kaip ten sulyginami veikėjai?

- Per daug rėki – nuo olos žemyn
- Per mažai rėki – nuo olos žemyn

Žemyn nuo olos jei:

- Kojos per ilgos
- Kojos per trumpos
- Lūpos per kreivos
- Rankos per tiesios
- Ir taip toliau ad infinitum

Sparta, žinoma, neidealizuojama kaip Atėnai, bet štai išvedė gerą paklusnių piliečių-karių veislę ir ką tu jiems. Visi lygūs visi laimingi. Skruzdėlynas su balsavimo teise. Indija beveik.

Ir visai kas kita – demokratinis lygumas. Na, kai tau galvon perša koks tu išskirtinis, koks unikalus, koks nepakartojamas ir kokia laimė turėti skirtingas individualybės manifestacijas, BET – mes visi lygūs ir nepakartojamai vienodi. Galime turėti:

- Vienodą „Bentley“
- Vienodą namą
- Tapatų išsilavinimą ir požiūrį į daiktus

Ir, žinoma, papunkčiai, kurie sako, jog:

- Mano "Bentley‘s" išskirtinis
- Mano namo dizainas unikalus
- Mano išsilavinimas ir pasaulėžiūra platesnė

Sumautas kultūrinis oksimoronas, kurio nesupratau, nesuprantu, ir duok D. nesuprasiu. Rizikuosiu prisiimti reliatyvisto, redukcionisto, konservatyvaus fašisto ir bet kokio sup-isto etiketę. Bet bent jau savęs neapgaudinėsiu.

Ir dar, cituoju: „Nėra lygybės. Yra tik pareigos ir privalomi dalykai konkrečiai lyčiai. Nežinau, ką čia paskiau, bet aš nesu iš tų, kuri kovotų už lygybę su vyrais, nes mes Moterys iš didžiosios M raidės“. Kalba moteris iš didžiosios M.

Mane šokiravo Bedlamas. Pussymagnet. 3 Worlds in 1. Žmogiškasis faktorius (neeeee...) Šokiravo čia, vietoje. Provincijoje. Čia apsimesti nešokiruotam lengva. Bet kiekviena naujiena šoką užtikrina. Nuo Londono iki Timbuktu. Lygiai taip šokiravo ir aukščiau išsakyta citata, nestojusi nė vieno fronto pusėn.

Todėl šokiruotas sakau:

Bandymas kultūriškai suvienodinti pagal eugenikos dėsnius man nepriimtinas. Pagal eugeniką aš neturiu teisės egzistuoti. Bandymas suvienodinti pagal demokratiškus išskirtinumo principus man kelia šleikštulį. Pagal demokratiją aš turiu aviniškai siekti debiliškų tikslų. O baisiausia, kad tai nėra dvi blogybės, kurių viena turėtų geresniąją pusę. Pagal abu apibrėžimus žmogus bus arba formuotinas gyvulys arba orus formuotinas vartotojas.

Iš šio rato nepadeda išsivaduoti jokios kultūrinės kelionės. Jos kaip sapnai. Pamatyti kaip reikalai klostosi svetur – sveika. Tačiau išvydus kitus papročius šokas tik padidėja. Kaip kad ir iš sapno pabudus. Suvokiamas tik savasis kitokumas.

Spjauti į demokratinę mitologiją ir kosmogoniją. Juoktis iš eugeniškojo selektyvizmo. Ciniškai žiūrėti ir šieptis iš tų dviejų susiliejimo globalinės informacijos eroje. Išsinuomoti plaktuką, septyniolika tuzinų vinių, pjūklą ir portatyvinį šaldytuvą ir pabėgti Polinezijon. Gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. Ten laisvė lygybė brolybė. Ten bent jau neatsineši 3.5 kVoltos kultūrinio šoko.

Bus daugiau...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai