TEMA 2

2011-05-10

- Kam reikalinga kritika?
- Tau, man, draugams, žmonėms.
- Ką daryti, jei aš ir taip savireflektyvus ir net sakyčiau, save tobulinantis ir dėl to savipakankamas organizmas. Man intelektas duotas ne be reikalo.
- O kaip tu tuo intelektu naudojiesi? Matai savo klaidas?
- Aš nedarau klaidų.
- Istorija daro, o tu - ne?
- Aš-ne istorija. Bet tiek to, supratau. Savo klaidas geriau suvokiu pats, be primygtinio bakštinimo. Ir taisyti jas beveliju pats.
- Kada tu suvoki savo klaidas?
- Kai jos turi neigiamą poveikį man ir aplinkai.
- Kada tu suvoki neigiamą poveikį aplinkai?
- Kai kas nors gviešiasi išmušti man kairiąją akį... Aaa, tai tu vis dėlto privedei prie socialinės sąveikos?
- Taip. Juk ir dabar sąveikaujame.
- Negalėčiau to pavadinti socialinę sąveika. Tai, ką mes darome dabar, yra veikiau sociopatinis, mizantropiškas ir šizofreniškas dialogas, liudijantis asmenybės skilimą.
- Tau atrodo, kad mes – tai vienas ir tas pats asmuo.
- Taip. Mes dabar pasidaliję vaidmenimis. Tai lyg ir socialinė norma. Bet mes kalbamės toje pačioje galvoje. O tai, atleisk, bent jau iš dalies šyziška.
- O ar tai, bent jau pagal tikimybių teoriją, negalėtų būti dviejų artimų žmonių pokalbis?
- Teoriškai gali. Praktiškai – nėra. Ką bandai įrodyti?
- Kad ir mes galime susipykti. Tada vienas iš mūsų išeis, pasislėps ir kuriam laikui mes vėl būsime tobulas vienis!
-O ar kritikas gali tapti vieniu?
-Manau, tik vienu ir vienišu. Kaip tame filme „Kaip prarasti draugus ir atstumti žmones“...

***

Įsivaizduokite idealų pasaulį. Fukuyamišką istorijos pabaigą. Visiška šiuolaikinės ekonomikos, kultūros ir visuomenės kolapsas? Ar veikiau idealus ir superutopiškas pasaulio vaizdas? Visa tai nesvarbu, kadangi mes neturime nei istorijos pabaigos, nei socialinės griūties, o utopija net iš tolo nekvepia. Nes yra parazituojantis socialinis sluoksnis, išdidžiai save bevadinantis „kritikais“. O iš tikro juk ne visai taip. Pati visuomenė nusprendė, kad šis sluoksnis yra parazituojantis. Ir kad šio sluoksnio geriausias apibūdinimas būtų „kritikai“.

Nes kritika – tai socialinis veiksmas (šiame rašinyje pirmiausiai figūruos „kritinio teksto“ sąvoka), kurio metu išryškinami objekto/reiškinio privalumai ir akcentuojami trūkumai. Rezultatas – supratimas kaip objektą/reiškinį tobulinti. Tai priimtiniausia normalios kritikos sąvoka, kurią teisingai įgyvendinus šio rašinio pavadinimas netektų prasmės. Gyventume sau idealioje hėgeliškoje/fukuyamiškoje dialektikos saldybėje ir vargo nematytume.

Kaip prarasti draugus

Negyvename. Ir ta saldybė mums dar nė iš tolo negresia. Nes dabar kritika sukelia konfliktų, kurie galioja ir individualiame, ir globaliniame kontekstuose. O dar ir kultūroje, ekonomikoje, sociume ir politikoje. Neteigiu, kad dialektinės (tezė – antitezė – sintezė) kritikos suvokimas yra vienintelis teisingas. Jis tik šiaip – racionalus, o racionalumas nuo XVIII a. buvo „Vakarų progreso“ variklis visame kame.

Plačiuoju požiūriu galioja labai suprastintas, sukasdienintas ir suvulgarintas požiūris į kritiką: kritikuoja, vadinasi nemėgsta, o jei nemėgsta, tai savo teiginiais stengiasi nušluoti reiškinį/objektą nuo Žemės veido. Ir baugiausia, kad šitaip kritiką neretai suvokia ne tik adresatas, bet ir pats kritikas. Tada ir atsidaro ydingasis ratas ir visi iš jo kylantis mikro-makro konfliktai.
Neatsitiktinai rašinio pavadinimu pasirinkau filmo „How to lose friends and allienate people“ leitmotyvą. Ne pats geriausias filmas. Bet jo antraštė puikiai atspindi bet kokios kritikos pavojus. O gal ir privalumus.

Mikro-aplinkoje (tarkime, lietuviškos, ar šiaip lokalios kritikos apraiškose) draugus prarasti ypač lengva. Užtenka vieno pusiau sarkastiško pastebėjimo apie objektą/reiškinį, sukurtą pretenzingos asmenybės, su kuria kritikas, neišvengiamai kasdien su ja susidurdamas, gali-nori-privalo palaikyti draugiškus santykius. Po tokių viešų pastabų bet kokia – iliuzinė ar tvirta – draugystė graso subyrėti į dūzgus. Bent jau tolimojoje perspektyvoje kritikas bus laikomas pavojingu ir nepatikimu, bet kada peilį nugaron suvaryti pasiryžusiu išdaviku.

Kaip atstumti žmones

Bet kokia kritika visuomet parodo naują objekto/reiškinio vertę. Bent jau tuo požiūriu, jog toji vertė ne retai kokybiškai skiriasi nuo objekto/reiškinio kūrėjo intencijų. Kūryba pagal apibrėžimą remiasi veikiau konstruktyviu stichiškumu ir intuicija. Kūrėjas dirba instinktyviai, besiremdamas buvusiomis patirtimis, ar vietoje dėliodamas (išgyvendamas) naujas.

Kritikas visa tai sistemina, ekstrapoliuoja iš tūkstančio kitų kūrėjų patirčių, suveda viską į vieną egzistuojantį diskursą ir bendrąjį kontekstą ir pagaliau sudergia arba išaukština vieną vienintelį kūrinį. Dekonstruoja, geriausiu atveju. Tokia jau to kritiko priedermė. Bet sisteminimas, ekstrapoliavimas ir lyginimas dvokte dvokia jungiška kolektyvinės pasąmonės prielaidą. Tarsi vienas kritikuojamasis kūrėjas neišvengiamai buvo paveiktas epochų sąmonės. Tarsi jis jau nieko originalaus pristatyti nebegali. Tarsi viskas jau buvo sukurta. O kritikas visuomenei parodo kas prie ko ir kaip kam kas kodėl. Kritiko objektyvumas ir analizės gilumas, nors ir slapčia atmesdamas individo unikalumą, graso atstumti žmones.

***

• Kritikas negali turėti draugų? Ypač tokių, kurių kuriamus objektus/reiškinius kritikuoja? Tai lengviausias sprendimas, pasmerkiantis prometėjiškam tragizmui.
• Kritikas turi atidžiai rinktis žodžius? Ypač kai analizuoja „draugiškų“ veikėjų darbus? Lyg ir taip, nes kritikas žodžius atsargiai turi rinktis visuomet. Ir visuomet privalo gebėti juos apginti viešai. Tačiau tai graso sunaikinti pačią kritikos esmę – žengimą tobulėjimo keliu. Jei viskas gerai, tai kam tobulinti? Sveikas, Hėgeli, sveikas Fukuyama.
• Kritikas privalo visuomet paaiškinti savo kalbėjimo ontologiją ir metodologiją tam, kad sunaikintų asmeniškumų pavojus? Na taip, ir dar sykiu iškastruoti, drenuoti ir visaip kaip įmanomai akademizuoti savo tekstą, nepalikti jame vietos konfliktinei fantazijai. Juokaujate?!
• Kritikas turi dirbti incognito? Patogu. Bet  tuomet viešojoje erdvėje, kad ir kaip drąsiai bekalbėtų, jis visuomet turės bailio žymę. 

O iš tikro kritikas turi būti moderatorius; nuolatos balansuoti tarp savęs, idėjinio konteksto, diskurso, kritikuojamojo objekto ir kūrėjo. Klaidinga ir didžiai pavojinga nuomonė, kad kritikas – tai nevykėlis kūrėjas, kuriam savo darbais nepavyksta pritraukti norimo dėmesio, todėl jis pats imąsis destruktyvaus visų kitų kūrėjų niekinimo. Ypač gaji nuomonė, nes kaipsyk taip įvyksta. Nevykėlių yra ir jie manifestuoja. Ir daro sunkiai ištaisomą žalą normaliajai kritikai.

Pereikite praradimo ir alienacijos procesą. Bent sykį pasijuskite Sizifu, Prometėju, atstumtuoju, vienišiumi, kontrproduktyviu susna, nevykėliu destruktoriumi ir dar keletą panašių stacijų. Praraskite bent vieną draugą ir atstumkite bent vieną žmogų. Paskui pritraukite naujų. Šitoks sekinantis veikimas, galbūt kainavęs visą gyvenimą, bent savaitei, o gal ir visai epochai, kilstels suvokimo kartelę aukščiau. Tai ir yra pirminė ir pagrindinė normalaus kritiko direktyva.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1