2011-04-27

Ne kartą yta tekę girdėti kategoriškus filosofų pareiškimus apie neva filosofijos universalumą ir konkrečiai apie tai, kad dažniausiai filosofija, operuojanti universaliais kritinio mąstymo metodais, gali kur kas adekvačiau (ar giliau) išanalizuoti, „pamatyti“ net ir konkretų dailės kūrinį nei, sakykime, savo ribotos specializacijos aukomis tapusios menotyra ar juo labiau dailės kritika.

Kol kalbama apie meno kūrinio apibrėžtis bendrąja prasme, ypač meno filosofijos ar estetikos kontekstuose, ko gero sunku būtų prieštarauti, nes šiuo atveju filosofinė retorika funkcionuoja, galima sakyti, savo „žanro ribose“. Kas kita, kai filosofai ar filosofės (šiuo atveju jau kalbu apie mūsų konkretų lietuvišką kontekstą) imasi menotyros ar net dailės kritikos vadovaudamiesi vis tuo pačiu universalistiniu požiūriu. Štai čia labai dažnai atsitinka tai, ką liaudiškai galima būtų pavadinti metodo neadekvatumu.

Ką tai reiškia? Kalbant paprastai, galima pasakyti, kad beveik visiems filosofams arba filosofėms būdinga savybė – išskirtinis dėmesys meno kūrinio turiniui ir dažniausiai beveik visiškas nesugebėjimas „skaityti“ meno kūrinio formos (o ką jau kalbėti apie šiuolaikinį meną, kur turinio ir ypač formos sąvokos labai miglotos), kurią dažniausiai be problemų koduoja menotyra ar dailės kritika. Kalbu apie tuos atvejus, kai filosofo „kritinio žvilgsnio“ akiratyje atsiduria konkretaus (-ios) menininko (-ės) kūrinys ar kūryba, ir ypač ši filosofų yda išryškėja tada, kais menininkas (-ė) dar netapęs (-usi) klasiku (-e), taigi, jo ar jos kūryba dar nėra „aplipdyta“ įvairiomis kelių šimtmečių ar bent dešimtmečių diskursų klišėmis, kuriomis, reikalui esant galima pasinaudoti (kad ir kokio Heideggerio postringavimai apie Van Gogho nutapytus batus etc.), ir situacija reikalauja aktualios, betarpiškos kritinės, analitinės, kontekstualios reakcijos.

Kas tada atsitinka? Tada labai praverčia minėtas „universalistinis globalaus požiūrio iš viršaus“ principas. Kadangi beveik visi filosofai ar filosofės yra knyginės specializacijos ir knyginio mąstymo atstovai ir atstovės, paprastai mažai ką nutuokiantys apie meno praktikas, arba jas suvokiantys per romantizuotos saviveiklos prizmę, meno kūrinio formos kuriamą hipertekstą igonuora arba jo tiesiog nemato, skaitydami tik turinį ir tai darydami atlieka savotišką metodologinio perkėlimo veiksmą, t.y. konkretų kūrinį tuojau transponuoja į saugią ir įprastą sau filosofinės introspekcijos zoną ir toliau jau kalbama ne tiek apie konkrečiam kūriniui būdingas savybes, kiek „minkomasi“ sau pakankamoje filosofinėje retorikoje (sprendžiamos ne kūrinio, o filosofinių teorijų problemos).

Filosofinėje introspekcijoje ar retrospekcijoje panardintas meno kūrinys dažniausiai praranda savastį ir filosofų papratimu tiesiog paverčiamas kokiu nors meno kūriniu, meno kūrinio idėja, metakultūriniu simboliu, kitaip sakant, atspirties tašku dar vienai filosofinei spekuliacijai. Taigi, tokiais atvejais dažniausiai pasakoma kas nors įdomaus apie vieną ar kitą filosofinę idėją, mąstytoją, bet (beveik) nieko nepasakoma apie konkretų kūrinį ir jo savybes ir, svarbiausia, apie tai, ar įžiūrėtos prasmės atitinka kūrėjo intencijas ir profesionalius gebėjimus.

Čia vėl reikėtų sugrįžti prie turinio ir formos, nes filosofų menotyrinės ar dailės kritikos intencijos dažniausiai atsimuša kaip tik į šią problemą. „Skaitydami“ tik paviršinį, literatūrinį meno kūrinio turinį filosofai paprastai nesuvokia, kad to kūrinio forma gali sąmoningai ar nesąmoningai prieštarauti turiniui. Paprastai tariant, filosofus beveik visada „išduria“ tiesmukas (poetinis) turinio literatūriškumas ir nepastebima, kad jie generuoja supermetafizines ir supergilias prasmes, iš esmės, kalbėdami apie kičą  t.y., tiesiog apie lėkštą kūrinį.

Problema taip paprastai neišgaruoja, nes šiuo atveju kalbame ne vien apie turinio literatūriškumą (kalbant apie tapybą, fotografiją ar video meną), bet apie specifinį literatūriškumą. Paprastai dėmesį patraukia „sirupinis“ literatūriškumas, kuris kartu simuliuoja ir kūrinio formą. Tai dažniausiai gerokai pasaldintas realizmą primenantis stilius, kuris paprastai turi būti daugiau ar mažiau stilizuotas ir ne akivaizdžiai, tiesmukai atkartoti tikrovę, bet pretenduoti į kokią pseudofilosofinę ar pseudopoetinę metaforą.

Taip yra dar ir todėl, kad filosofų „kodavimas“ iš vaizdinės sistemos į jiems įprastą kalbinę-filosofinę dažniausiai vyksta tiesmukai, t.y. kūrinys suvokiamas kaip kokios filosofinės idėjos iliustracija (pavyzdžiui, (anti)metafizinės kalbos alchemikas Arvydas Šliogeris savo „meninėse fotografijose“ tampa lėkštas iki koktumo, nes „dvasingumo“ ar „gilų“ meno kūrinį koncpetualizuojančių sąvokų neįmanoma mechaniškai iliustruoti, reikia vartoti visai kitą plastinę kalbą).

Taigi, šalia filosofinio perkėlimo metodo, kai kūrinys tampa tik pretekstu prisiminti vieno ar kito filosofo ištarmę, egzistuoja ir kitas būdas (mėgstamas tiek filosofų, tiek menotyros atstovų), griežtąja prasme nei filosofinis, nei menotyrinis, kai vartojama specifinė „dvasinga retorika“.

Galime pasitelkti porą konkrečių pavyzdžių. Pavyzdžiui, kai kurie mūsų filosofai (-ės) labai pamėgo Pauliaus Juškos „realizmą“ ir Giedriaus Kazimierėno „istorinę-reprezentacinę“ kūrybą. Šia prasme suprantu tuos filosofus ar filosofes, kurie ir kurios rašo vos ne traktatus ar skaito įkvėptus pranešimus apie šių ar panašių dailininkų kūrybą, nes turinys atrodo tikrai gilus ir prasmingas. Bet čia filosofai ir filosofės, dailės kritikos požiūriu, „išsiduria“, nes skaitant šių dailininkų kūrinių formą, akivaizdu, kad turime reikalą su gana tiesmuku komerciniu mąstymu, kai pataikaujama tam tikram, dažniausiai lėkštokam, pirkėjų skoniui manieringa stilizacija, didesniu ar mažesniu kūrinių formos nusaldinimu, atitinkama patetikos doze, gerokai supaprastinančia filosofinių prasmių kodavimą, pripažinkime, gana meistrišku manipuliavimu pseudoklasikine maniera ar cinišku žaidimu patriotiniais tam tikros (finansiškai pajėgios) visuomenės dalies jausmais.

Kai, pavyzdžiui, interpretuojant Juškos kūrybą, kalbama apie „daiktus, nulukštentus nuo savo kasdienybės apnašų“, pasikliaujama tiesiog akis badančiu, paviršiniu dailininko „filosofavimu“, tuo tarpu dailės kritikos požiūriu, kuriam svarbi ir socio-estetinė formos kalba, galima būtų sakyti, kad daiktai iš tiesų ne nulukštenami nuo kasdienybės apnašų (tam, kad būtų išryškintos tikrosios jų esatys, apnuogintos gilios prasmės), o kaip tik įvyniojami į „karamelinį“ apvalkalą (sakykime manierą ar teatrališkumą blogąja prasme) tam, kad įgytų patrauklesnę prekinę išvaizdą ir supaprastintų, pasaldintų, nupudruotų, subanalintų prasmes. Žinoma, Juškos atvejis sudėtingesnis, nes jo amatininkiškumas tikrai įspūdingas, bet, iš esmės turime reikalą su turinio pretenzijomis į filosofavimą ir su formos lėkštumu.

Pseudoistorinę Kazimierėno tapybą galime palaikyti „gotikos“ ar kokio „el Greko“ atšvaitais, bet lygiai taip pat galime suvokti kaip prastesnių, sovietmečiu klestėjusio „Šluotos“ žurnalo, karikatūrų tradicijos tęsiniu… Tai dailė, kuri operuoja ne filosofinėmis kategorijomis, bet meistriškai žongliruoja vienam ar kitam (finansiniam) skoniui pritaikomomis klišėmis.

Minėtus ir panašius dailininkus vadindamas „dailės šarlatanais“, žinoma, neteigiu, kad tokia dailė neturi teisės egzistuoti ar kad ji – savaime blogis. Tiesiog turiu omeny, kad tai atvirai ir ciniškai komercinė dailė (jau pradinės intencijos stadijoje), kurią jos kūrėjai labai mėgsta pateikti kaip filosofinę, dvasiškai turiningą.

Taigi, investuojama ne į sudėtingas „filosofines“ prasmes, bet į tokių prasmių įvaizdį, regimybę, paviršių. Dailės kritikos požiūriu tokia „dvasinga retorika“ yra tiesiog neadekvati analizuojamam objektui, nes filosofai įžvelgia prasmes ten, kur jų paprasčiausiai nėra. Tada kyla klausimas, kam tokiai retorikai sužadinti reikalingi Juškos ar Kazimierėno kūriniai? Kodėl negalima tų pačių prasmių įžvelgti, pavyzdžiui, kontempliuojant kokią plytą ar brangų automobilį?

Žinoma, neteigiu, kad filosofai ar filosofės neteisūs, tiesiog norėjau pasakyti, kad tas universalistinis požiūris dažnai pakiša jiems koją, nes filosofinio mąstymo specifika ir gali funkcionuoti uždarame savo retorikos ir metodologinių klausimų rate, vis tiek nieko nepasakydama apie menotyrai ar dailės kritikai rūpimas konkretaus kūrinio savybes ir funkcijas viename ar kitame kontekste.

Todėl dažnai ir atsitinka taip, kad filosofai kategoriškai teigia, esą menotyra ir dailės kritika, kaip užsidarę ribotame meno praktikų lauke, nemato daugelių svarbių esminių, gelminių, universalių meno dalykų, tuo pačiu nesuvokdami, kad jie savo ruožtu užsidaro ribotuose, specifiniuose „universlaus, viską aprėpiančio“ požiūrio rėmuose, taigi, vengiant vienų „ribotumo“ spąstų, pakliūnama į kitus.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai