2011-04-14

Kultūros portalo Kulturpolis.lt rubrika „Tema“ – pastanga išsivaduoti iš tam tikro sisteminio, geografinio uždarumo ir Lietuvos kultūros problemas, aktualijas vertinti ne atskiros srities, bet kultūrinės visumos kontekste. Tai siekis – publikuojant įvairių sričių kritikų (teatrologų, muzikologų, literatūros kritikų ir kt.) tekstus, pokalbius su menininkais, kultūros žmonėmis – kurti Lietuvos kultūrinę panoramą, ieškoti skirtingų kultūros sferų sąlyčio taškų, bendrų tendencijų, skatinti  domėjimąsi kita sritimi.

Šiuolaikiškumo distribucija – tai mėginimas revizuoti sąvokos „šiuolaikinis menas“ (šiuolaikinė kultūra) apibrėžtis, siekis aiškintis ne tik šio apibrėžimo turinį, bet ir žvalgytis šiuolaikinio Lietuvos meno (kultūros) kontekste. Ne chrestomatiškai, gyvai. Tikintis gauti atsakymus į klausimus: kas yra šiuolaikinis menas? kada yra šiuolaikinis menas? kokiame ir kokio šiuolaikinio meno kontekste gyvename? kaip šiuolaikinį meną vertina menotyra? koks sociumo ir šiuolaikinės kultūros santykis? etc.

---------------------------------------------------------------------------------------

Kurianti įvairiose šalyse (Vokietijoje, Vengrijoje, Amrikoje etc.) amerikietė režisierė Yana Ross Lietuvos teatro scenoje debiutavo su gyvą atgarsį sukėlusiu spektakliu - Elfriede Jelinek „Bembilendas“(2007). Su režisiere kalbamės ne apie jos spektaklius, pastatytus Lietuvos teatro scenoje, o apie šiuolaikinį teatrą, publikos ir teatro santykius, apie teatro perspektyvas, inovatyvumą ir t.t.

Menotyrai greičiausiai visada rūpėjo apibrėžti šiuolaikinio meno sąvoką. Šiandien toji sąvoka linksniuojama ne tik menotyrininkų pokalbiuose. Atsispirti norėčiau nuo neigiančiosios versijos: šių dienų menas yra paviršutiniškas, ciniškas, negabus ir t.t. Jūs esate ne tik teatro praktikė, t.y. režisierė, bet studentams dėstote ir teatro teoriją. Kaip apibrėžtumėte meno (teatro) šiuolaikiškumą?

Mane tie brandai - „šiuolaikiškumas“, „postdraminis“, „performansas“, „instaliacija“ ir kt. - erzina. Suprantu, kad mums norisi įvardinti tai, kaip mes gyvenam, ką darom, bet man menas yra laiku ir nelaiku, yra šiuolaikinis kūrinys ir muziejinis. Man svarbus kūrinys (instaliacija ar spektaklis), į kurį žiūrėdama jaučiu gyvybę, kažkokį ryšį, sąjungą su tuo kūriniu... Jei žmonėms, kurie gyvena čia ir dabar, tas kūrinys aktualus, vadinasi jis yra šiuolaikinis ir padarytas laiku. Nesuprantu kai klasika yra „daroma“ kaip muziejuje...

Ką manote apie kūrinius, peržengiančius laiką? Dailės istorija liudija, kad dailininko „laikas“ gali išmušti po šimtmečių. O teatre?

Būna. Pavyzdžiui, dabar skaitomas klasikas Georg Büchner mirė 24 metų parašęs tris su puse pjesės... Buvo pamirštas... Buvo Heinrich von Kleist - dabar yra įsteigta jo vardo premija (toks literatūrinis „oskaras“), o anuomet baigė gyvenimą savižudybe ir taip pat buvo pamirštas... O visas prancūzų avangardas! Pavyzdžiui, XIX a. pab. Théâtre-Libre sukūręs André Antoine: jis iš motinos kambario pavogė visus baldus; savo mažame teatre pastatė tuos visus baldus ir nusisuko nuo žiūrovų. Prancūzai tokį teatrą vadino „Antuano subine“. Daugelis tai pamiršo ir dabar teigiama, kad „ketvirtąją sieną“ atrado Stanislavskis... Arba Antonin Artaud. Genijus! Buvo pavadintas pamišėliu, uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Ir tik po to, kai jo knyga buvo išleista anglų kalba, prasidėjo tikra revoliucija, iš kurios ir kilo mūsų, europiečių avangardas. Iš tos knygos. Iš to mąstymo. Bet savo laiku Artaud buvo žinomas kaip poetas ir pamišėlis... Taip, yra daug medžiagos, literatūros, kūrinių, kuriuos galime atrasti po 80 metų ir vėliau.

Jums tenka daug keliauti ir skaityti, statyti spektaklius įvairiose šalyse. Ką galėtumėte pavadinti šiandieniniu teatro „avangardu“? Kas dabar galbūt formuoja naują teatrinę kalbą?

Teatras yra kolektyvinis darbas. Teatro avangardas – tai oksimoronas. Man atrodo, kad avangardas tikrai priklauso muzikai, dailei ir turbūt literatūrai, o teatras yra ariergardas. Teatras visą laiką vėluoja. Ir jis turi vėluoti: teatras laukia, kas bus sukurta muzikoj, vizualiniame mene... tada visa tai savotiškai perleidžia per save... Taip, mes galime pasakyti kažką „nauja“, bet realybėj tas traukinys žiauriai vėluoja. Jeigu reikėtų pasakyti, kas dabar daro kažką naujo, „avangardą“, kuria naują mintį teatre, tai turbūt būtų žmonės, kurie atėjo iš kitų sričių – iš videografijos, iš muzikos... Jau seniai teatre dirba Christoph Marthaler – jis atėjo iš muzikos. Sunku pasakyti ką, bet jis kažką turi. Jis sukūrė savo teatro kalbą... Dood Paard (Dead Horse) (Olandija), John Bock (Vokietija), Young Jean Lee theater company (JAV), Natalia Korczakowska (Lenkija), Weronika Szczawińska (Lenkija)  Socìetas Raffaello Sanzio and Romeo Castellucci (Italija)...

Kaip apibūdintumėte savo pačios kuriamą teatrą? Kas jame svarbiausia? Kokia jo „programa“?

Labai neseniai Budapešte, kur aš dabar dirbu, vykusiame festivalyje vyko programa, skirta amerikiečių avangardui. Atvažiavo daug jaunų, labai įdomių menininkų ir spektaklių... Vieno jauno režisieriaus paklausiau: „Kam tu statai spektaklį? Kai galvoji apie spektaklį, ar įsivaizduoji savo žiūrovą? Kas yra tavo žiūrovas?“ Ir jis man atsakė, kad stato spektaklius suaugusiems žmonėms virš 16-os metų ir kad jam įdomus tik jis ir jo partneris... Negaliu pasakyti, kad festivalyje jo spektaklį publika priėmė: pažiūrėjo, mandagiai paplojo ir išėjo... Man atrodo, kad pradėjusi dirbti teatre aš irgi turėjau arogancijos ir galvojau, kad statysiu tik dėl savęs. Maniau, kad rinksiuos tą medžiagą, kuri man svarbi ir kuri man patinka, o ar kas ateis žiūrėti  – nesvarbu. Bet ta nuomonė po truputį keičiasi. Gal todėl, kad mano vyras yra aktorius. Aš iš jo kažką išmokau, supratau, kas yra aktoriaus darbas ir kaip svarbu turėti kontaktą, dialogą su žiūrovais. Kai vaidini tuščioje salėje, prarandi energiją. Manau, kad labai svarbu galvoti, kam tu kuri, su kuo nori dialogo ir apie ką nori kalbėti. Labai svarbu galvoti ir apie savo trupę. Apie aktorius. Ne šiaip sau imti medžiagą.

Ar įmanoma teisingai pasirinkti adresatą? Juk jei norėsi komunikuoti su vidutiniu, statistiniu žiūrovu, gali būti apkaltintas paviršutiniškumu, o jei pokalbiui kviesi intelektualinę mažumą, tai spektaklį gali tekti rodyti tuštokai salei.

Čia labai pavojingas momentas. Manau, kad menininkai negali nukirsti: mes menininkai, o ten – kažkokia publika. Mes per dažnai žiūrime iš aukšto. Manyti, kad žiūrovas yra vidutinis... Man atrodo, kad publika (masė) turi labai stiprią energiją. Ir čia yra stebuklas. Toji masė turi kažkokį bendrą intelektualumą, kuris stipresnis už tavo. Manau, nuodėmė sakyti, kad publika yra vidutinė, o kai kurie menininkai nori „pritaikyti“ kūrybą masėms. Yra žiūrovai, su žiūrovais reikia kalbėtis, su žiūrovu reikia bendrauti. Ir tikėtis, kad žiūrovas yra intelektualas. Elito klausimas – kitas klausimas. Aš išvis nežinau, kas yra elitas. Žiūrovą reikia auginti.

Spauda jus apibūdina kaip avangardo radikaliųjų menų kūrėją...

Čia užsienyje. Bet ne Lietuvoje...

Ar Lietuvoje nepavyksta kalbėti ta kalba, kuria norėtųsi arba būtų galima kalbėti, pvz., Voketijoje?

Lietuvis žiūrovas, man regisi, pasyvesnis nei vokietis ar vengras. Dėl istorinių aplinkybių čia nesivysto politinis-socialinis teatras, žiūrovas bėga nuo tikrovės, o ne analizuoja ją. Šiuo metu šis aspektas man įdomiausias ir aš noriu kalbėtis su žiūrovu ne tik teatrine kalba – metaforomis ir salės tamsa, - bet „akis į akį“.

Tuomet, kokiais metodais?

Didelė scena diktuoja savas sąlygas. Salėje, talpinančioje 700 žiūrovų, menininkas kiekvienam žiūrovui nepasižiūrės tiesiai į akis, nešnabždės jam į ausį ir nereikalaus intymaus dialogo. Tai – tribūna. O 200 žiūrovų salė atskleidžia visai kitas aktorinės organikos galimybes, leidžia provokuoti žiūrovą aktyviai dalyvauti spektaklyje. Rudenį mano premjera pagal suomių dramaturgo Mika Myllyaho pjesę ir bus rodoma mažojoje Nacionalinio teatro scenoje, kur 6 aktoriai nutrins barjerą ir iliuzijas tarp savęs ir žiūrovo.

Kaip jūs renkatės dramaturgiją savo spektakliams?

Daug dramaturgijos ateina iš vokiečių arba austrų. Tai tikriausiai sutampa su mano mokykla – Yale'o dramos mokykla, kur aš mokiausi, turi labai griežtą vokiečių mokyklos mąstymą. Dėstytojai susiję stipriais ryšiais su Vokietija, o Vokietijoje labai stiprus autorinis teatras... Vokiečių repertuariniame teatre visada yra „šefdramaturgas“. „Šefdramaturgas“ nėra žmogus, kuris rašo pjeses. Tai žmogus, kuris dirba su literatūra, aktoriais... Mano mokykloje irgi buvo labai stipri dramaturgo profesija.

Kaip vertinate lietuvišką dramaturgiją (galbūt ir prozą)?

Man labai įdomu. Gal dėl to, kad esu užsienietė. Skaičiau ir Vienuolį, ir Žemaitę ir kitus... O lietuvių dramaturgija yra įdomi. Ji egzistuoja savo laiku, bet teatrai nėra pasirengę jos priimti... Aš sakiau – teatras yra ariergardas. Dramaturgai jau parašė pjeses prieš penkerius, septynerius metus, o teatras tik dabar skaito, bando statyt, svarsto – rizika / nerizika. Man atrodo, kad nėra problemų su dramaturgija, yra problemų su pastatymais. Reikia pradėti nuo teatro, reikia pradėti auginti kultūrą... Vokietijoje per metus pasirodo daugybė šiuolaikinės dramaturgijos premjerų. Tai turbūt šioje srityje pirmaujanti šalis pasaulyje: gerbia dramaturgus, gerbia šiuolaikinę literatūrą ir domisi ja.

Ir Europoje, ir Amerikoje yra vadinamoji „Naujosios dramaturgijos iniciatyva“ – teatrai moka už naujos pjesės parašymą. Teatras, tarkim, komisuoja 5 pjeses per metus ir už jas moka. Dramaturgas turi laisvę išsirinkti temą, gauti vietą teatre (jeigu reikia). Iš parašytų pjesių teatras gali pasirinkti vieną ar dvi, o gali ir visas penkias statyti... Žinoma, visame pasaulyje yra nuomonė, kad statyti šiuolaikinę dramaturgiją - didelė rizika: žiūrovai eina labai atsargiai. Labiau apsimoka statyti kokią nors klasiką. Daugelis teatrų taip ir formuoja savo repertuarą: Šekspyras, Čechovas, Ibsenas, na ir (rizikuojant) kokios dvi šiuolaikinės pjesės.

„Šiuolaikinės“ – tai sukurtos šiandien?

Taip, jų autorius gyvas (juokiasi). Jis gyvena čia ir dabar. Pavyzdžiui, „superinį“ mąstymą turi Marius Ivaškevičius. Man Ivaškevičius yra vienas įdomiausių ir geriausių iš tų, ką Lietuva turi dabar... Mes esame kviečiami su Mariumi į Niujorką ir ten aš noriu pristatyti jo pjesę „Artimas miestas“. 2005 m. jos pastatymą prodiusavo Audronis Liuga. Man labai keista, kodėl Klaipėda neima tokios medžiagos. Kodėl Šiauliai... Na, buvo pastatyta... Ką tai reiškia?! Tas pats kūrinys gali būti pastatytas kiekviename mieste. Vokietijoj tą pačią medžiagą stato 30 teatrų... Juk žmonės ir Štutgarte, ir Berlyne, ir kitur pagal tą pačią medžiagą gali pamatyti spektaklius. Štai Roland Schimmelpfennig - vos baigia rašyti, visi teatrai pradeda repetuoti. Jis madingas, bet labai geras dramaturgas. O kas čia blogo? „Liučė čiuožia“ buvo Jaunimo teatre, aš pastačiau OKT...

Atrodo, kad Oskarui Koršunovui ir turime dėkoti už tai, kad atvykote kurti į Lietuvą?

Oskaras yra labai drąsus, įdomus žmogus. Jis visą laiką rizikuoja, rizikavo savo gyvenime ir mene rizikuoja. Jis gyvena. Kuria pilnavertį gyvenimą. Man labai patinka tokie žmonės. Kaip ir Frank Kastorf, kuris mane pakvietė į Vokietiją. Autoritetas, „guru“, bet jam patiko ką aš darau ir jis turėjo drąsos pasakyti: „Daryk!“. Oskaras taip pat. Mes pasitikim vienas kitu. Yra pagarba ir pasitikėjimas. Tokie žmonės kaip Koršunovas, kaip Kastorf gali ir moka rizikuoti, turi šeštą jausmą.

Koršunovas, Varnas, Graužinis Nekrošius... – tai gyvoji lietuvių teatro klasika. Vis pasigirsta nuogąstavimų, kad dabartinis teatras neįdomus, stokojąs ryškių asmenybių. Kaip atrodo jums?

Lietuvoj, man atrodo, režisieriui yra tik vienas kelias ir jis labai liūdnas. Nebent būsimasis režisierius akademijoje turi talentingą maestro, kuris matydamas, kad iš kurso kyla talentingi žmonės, nori tiems jauniems žmonėms padėti. Neužmušti, nesakyti: ai, čia, dar jaunas, bet jau neįdomus... Reikia labai atsargiai rinkti žodžius.

Čia pastaba kritikams?..

Visai teatrinei visuomenei, „teatralams“... Mes labai greitai pareiškiam savo nuomonę. Labai garsiai kalbam... O tie naujieji žmonės yra: Artūras Areima, Gabrielė Tuminaitė, Loreta Vaskova, Vilius Malinauskas... Juos reikia kuo labiau palaikyti, duoti galimybes dirbti. Kita vertus, man labai keista ir liūdna, kad Lietuvoje į teatrą neateina žmonės iš kitų sričių... Žmonės gali dirbti teatre, kurti teatrą neturėdami teatrinio išsilavinimo. Europoje tai labai labai populiaru. Netgi madinga. Netgi laikoma, kad šiuolaikinį, avangardo teatrą kuria būtent žmonės atėję iš kitur: iš matematikos, videografijos, muzikologijos...

Lietuvoje yra dailininkė grafikė Auksė Petrulienė, įkūrusi „Psilikono teatrą“, bet dažniausiai „neprofesionalumas“ (turiu omeny diplomą, (ne)gautą už režisūros studijas) laikomas trūkumu... Tiesa, pastaruoju metu nestinga režisuojančių aktorių. Ką manote apie tai? Ar ne per daug dabartiniame teatre tuščio vizualumo, mėgavimosi aktorine raiška pametant pagrindinę mintį, galų gale, - idėją?

Negalima sakyti, kad visi aktoriai negali tapti režisieriais... Tai priklauso nuo aktoriaus: koks jo mąstymas, iš kur jis kilo, apie ką jis nori kalbėti, kokią temą ir su kuo realizuoti... Tai taip pat priklauso nuo teatro erdvės, nuo teatro meno vadovo – ar jis tiki tais žmonėmis, ar yra laiko eksperimentams... Turi būti stipri vizija, stiprus žmogus, kuris matytų, kur teatras eina. Man atrodo, kad Audronis Liuga dabar kažką panašaus siūlo aktoriams: siūlo erdves, galimybę repetuoti pagal savo medžiagą, eksperimentuoti. Labai gerai, jei žmonės savo teatre galės eksperimentuoti, ieškoti nieko nebijodami. Tai labai sveika.

Ačiū už pokalbį. Kūrybinės sėkmės!

Kalbino Gitana Gugevičiūtė

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai