2011-04-12

Būdingas nūdienos reiškinys - kritikos kritika: ji silpna, paviršutiniška; eseistiška, subjektyvi, besimėgaujanti savimi ect. Tarsi neigdami nuogąstavimus, kad kritikos išvis nėra, kritikai buriasi į klubus, klubai užsimoja rimtoms refleksijoms, diskusijoms; kuriasi nauji kultūriniai leidiniai ir tinklalapiai.

Rubrikoje TEMA Kulturpolis.lt svarsto, kokia ta meno kritika Lietuvoje: tendecijos, problemos,vystymosi perspektyvos,  raiškos formos ir t.t...

Skaitant komentarus internete bei gaudant nugirstus pokalbių fragmentus neįmanoma nepastebėti vis augančio plačiosios visuomenės pykčio menininkų atžvilgiu. Galima dėl to pykti ar liūdėti. Klaidingiausia būtų likti abejingu. Galvodama šia tema radau šios situacijos panašumų su prieš dešimt–penkiolika metų visuomenės priešiškumu verslininkams - visi jie buvo „spekuliantai ir vagys“. Tiesos kaltinimuose iš dalies būta. Didele dalimi prie to prisidėjo ir valstybiniai mechanizmai. Tačiau ir tuomet buvo verslininkų, kurie dirbo sąžiningai, išmintingai ir prasmingai bei šiandien yra reikalingi šaliai. Kurį laiką visuomenės priešiškumą ignoravęs, vėliau kiek suaugęs ir surimtėjęs verslas, sąmoningai įvairiais būdais siekė gerinti savo įvaizdį. Akivaizdu, kad pastangos rezultatų duoda.

Dabartinė menininkų situacija kažkuo panaši. Meno pasaulyje iš tiesų yra pakankamai „chaltūros“, beprasmių, bet pelningų projektų, nomenklatūros. Ir valstybiniai mechanizmai, panašu, tokią situaciją tik skatina. Tačiau yra ir menininkų, kuriančių sąžiningai, išmintingai ir prasmingai. Kadangi iš valstybės pagalbos tikėtis neverta, matyt, ir menininkams kažkada teks susiimti ir pradėti dialogą su visuomene.  Argumentas, jog visame pasaulyje menas (kaip ir verslas) gerbiamas, „paprastam žmogui“ negalioja, iš svetimų klaidų niekas nesimoko. Savo vertę reikia įrodyti, o pagarbą – užsitarnauti. Kur šioje, gyvenimiškos prozos kupinoje situacijoje yra dailės kritikas? Ar verta kritikuoti ir taip puolamą kultūrą? Besvarstant galvoje sukosi du atsitiktiniai, bet iškalbingi pavyzdžiai iš pasaulinio meno gyvenimo.

Tapytojas R. B. Kitaj viešai kaltino meno kritikus, užsipuolusius jo parodą „Tate“ galerijoje 1994 metais, dėl savo žmonos ligos – ji mirė nuo smegenų aneurizmos. Nelaimingas menininkas emigravo iš Britanijos į JAV, kur galiausiai nusižudė. 

Kita vertus – kritikos strėlės ir kūjai net nekabina D. Hirsto ir jo pirkėjų odos. D. Hirstas puikiai žino žaidimo taisykles ir kikena: „Net neabejoju, kritikai nekęs mano naujų paveikslų. Jie jų tiesiog nekęs“.  Ir jie nekenčia! O kol kritikai peikia D. Hirstą, iškeiktieji paveikslai kuo puikiausiai perkami ir nepanašu, kad artimiausiu metu kas pasikeis.

Taigi, kritikas gali įskaudinti asmenį (menininką), jei šis pakankamai jautrus. Kritikas negali paveikti meno rinkos. Jis net vargiai gali formuoti plačiosios visuomenės nuomonę. Lietuvos situacija dar prastesnė – čia kultūrinę spaudą skaitančiųjų procentas dar mažesnis, tad kultūrinius įvykius populiarioje spaudoje fragmentiškai nušviečia žurnalistų (ne dailės, literatūros, teatro ar muzikos kritikų) vienaip ar kitaip transformuoti pranešimai spaudai. Kiek plačiai ši informacija pasklis – pažinčių klausimas. Pranešimai spaudai vietoje savo pirminės objektyvios informacinės funkcijos tapo panegirikų konkursu. Minima tik tai, kas reikia, likusi informacija paslėpta po nekonkretumu. Šalia išvardijamų realiųjų savybių reiškinys, įvykis ar menininkas dar apipinamas keliaaukščiais sinonimais „žymus“, „genialus“, „originalus“, „nepakartojamas“, „legendinis“, „tradicinis“ etc. Neįtikėtina, bet jie vis dar kažką įtikina.

Argumentuotai, taikliai, skoningai rašančių ir nevengiančių viešai ir drąsiai kritikuoti Lietuvoje – vienetai. Bet ar norėjimas ir mokėjimas sumalti į šipulius nepatikusį (blogą) įvykį ar menininką – vertybė? Meno rinkos tai neįtakoja, pinigus ar garbę skirstančių institucijų simpatijų, tikiu, taip pat. Negirdėjau ir nė vieno menininko sakant: „Kažkada kūriau visišką mėšlą. Bet štai, sukritikavo ir aš pasitaisiau“.

Klausiant „kam“ šioje situacijoje matau vieną priežastį – žmonių norą bendrauti. Tad ir tekstas apie kultūrinį įvykį visų pirma – bendravimas. Pokalbis. Autoriui – su menininku ir skaitytoju. Skaitytojui – su autoriumi. Galbūt – impulsas pratęsti diskusiją įvedant daugiau dalyvių. Tad jei apie parodą kalbasi dviese skaitę kritinį tekstą, pokalbis jau vyksta trise. Pokalbis būtų neįtikėtinai neįdomus ir netikras, jei visi dalyviai poetiškais epitetais dainuotų apie prasmę ir egzistencijos šiurpulius. Jis taptų nepalyginamai įsimintinesnis, jei besikalbančiųjų nuomonės ir kalbėsena išsiskirtų. Tai ir vyksta pasirodžius kritikuojančiam tekstui. Pokalbio dalyviams belieka suprasti, kad kritika nėra asmeninis įžeidimas. Nėra kerštas ar neapykanta. Tai pipirai, be kurių būtų prėska. Ir yra blogesnis dalykas nei kritika – tyla.

Bet, deja, šis ginklas iš Lietuvos kritikų atimtas. Šiandieninėje lietuviškoje spaudos pranešimų žiniasklaidoje kritikų tyla reiškia viešpataujančius ditirambus, kurie publikuojami kaip objektyvūs, kultūrinį įvykį pristatantys tekstai. Juk net kultūrinė žiniasklaida šalia tokių pranešimų didelėmis raidėmis nerašo: reklaminis (užsakytas) tekstas. Arba bent – pranešimas spaudai. Kol situacija nepasikeis – visi mėginimai kritiškai žvelgti į įvykį, taip ugdant tiek menininkų atsakomybę, tiek skaitytojų išrankumą, tėra tiesiog rašančiojo sąžinės ar harmonijos ilgesio skatinamas mėginimas kurti bent kokią atsvarą. Gal kada nors ateis laikas ir pokalbiams. 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1