2011-04-06

Būdingas nūdienos reiškinys - kritikos kritika: ji silpna, paviršutiniška; eseistiška, subjektyvi, besimėgaujanti savimi ect. Tarsi neigdami nuogąstavimus, kad kritikos išvis nėra, kritikai buriasi į klubus, klubai užsimoja rimtoms refleksijoms, diskusijoms; kuriasi nauji kultūriniai leidiniai ir tinklalapiai.

Rubrikoje TEMA Kulturpolis.lt svarsto, kokia ta meno kritika Lietuvoje: tendecijos, problemos,vystymosi perspektyvos,  raiškos formos ir t.t...

Menas ir jo vertinimas visuomet neatsiejami. Bandymas suvokti kūrinį pats savaime yra nevalingas mūsų ankstesnių patirčių, suvokimų, žinių ar atsitiktinumų sprendimas. Nėra meno be kritikos, kaip ir veiksmo be atoveiksmio. Tad visuomenėje, kurioje formuojasi savojo identiteto supratimas, tikslingiau būtų sakyti, jog vyksta jo konstravimas, neišvengiamas kalbėjimas „apie“: apie savo santykį su kitu, skirsmus ir dermes, apie vertybines orientacijas, kuriomis sekama, perspektyvas sau ir ateisiantiems.

Paradoksalu, tačiau vertybės pačios savaime nėra baigtinės. Vertybė yra tai, kas kalbamuoju metu laikoma vertybe, vertybine norma. Kritikos tikslas šiuo atveju yra visų pirma atpažinti momentus, kurie pretenduoja į vertybiškumą, juos analizuoti ir komentuoti. Nes tik gera kritika padeda geriems ir vertiems kūriniams nenunykti, be to, reikalauja iš naujai rašomų kokybės ir talento.

Kalbėdami apie literatūros supratimą ir vertinimą neabejotinai atsiduriame savotiškame trikampyje, kurio kampuose savo pozicijas užėmę trys esminiai veikėjai: pasakotojas-reikšmių kūrėjas, skaitytojas-atpažįstantysis ir kritikas-prasmės suteikėjas. Šiuolaikinėje literatūrologijoje atsisakoma įvardyti visus šiuos veikėjus asmenimis, jie šiuo atveju veikia kaip savas funkcijas turinčios struktūros. Pasak recepcijos teorijos, tyrinėjančios suvokimo ir atpažinimo principus tekstuose, pagrindinio atstovo Wolfgango Iserio, pasakotojas pasakojime visuomet sukuria baigtinę reikšmių sistemą, kuri, priklausomai nuo skaitytojo tipo, yra bent iš dalies atpažįstama ir todėl gebama įvertinti. Neįmanoma atpažinti visko, nes, norint atpažinti, reikia turėti ankstesnės patirties, t. y. patirties patirti galimybę. O patirti visko tikrai nėra įmanoma, kiekvieno skaitytojo patirtis unikali ir tuo žavinga. Vis dėlto W. Iseris kalba apie vadinamąjį numanomą skaitytoją (implied reader), kuris turi atskleisti potencialių teksto reikšmių galimybes. Visa tai iliustruoja patį skaitymo–suvokimo–vertinimo procesą. Pirmasis vertintojas šiuo atveju yra ne kas kitas, kaip skaitytojas, tačiau tas pats skaitytojas gali būti ir kritikas, kuris duotoms reikšmėms suteikia universalesnę prasmę.

Supratimui apie kultūrą labai didelės įtakos turi kultūrinės šalies tradicijos ir aukštosios kultūros egzistavimo trukmė, istoriniai–socialiniai– tautiniai procesai, tarptautiniai ryšiai, laiduojantys minties sklaidą, galų gale ideologinės priespaudos. Nelengva šiuo požiūriu lietuvių literatūros ir meno situacija, nuolat turėjusi ieškoti naujų formų ir būdų parodyti save. Nemažai skubos ir vijimosi išbandant naujas galimybes leidžia kalbėti apie nuolatinį atsinaujinimą ir naujų metodų taikymą. Nauji metodai ar kritikos srovės, kaip ir įvairios stilistinės kryptys, dažniausiai randasi dėl nepasitenkinimo anksčiau buvusiomis, išsisėmimo, naujų formų, būtinų didiems talentams, ieškojimo. Šiuo atžvilgiu lietuvių literatūroje, pasiekusioje ankstyvąją brandą XX a. ketvirtą dešimtmetį, kuomet jai jau galima taikyti esminius estetinius kriterijus, pastebimas akivaizdus vaizdavimo priemonių, krypčių, mokyklų ir srovių sinkretizmas. Vienu metu kultūros lauke veikia simbolistinės V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos kryptys, maištaujančios K. Borutos vedamų trečiafrontininkų ir K. Binkio buriamų keturvėjininkų grupės, modernėjančios neoromantikų gretos, ekspresionizmo apraiškos (J. Savickis). Į šį laiką ir dabar atsiremiama renkantis ar komentuojant vieną ar kitą kritinį metodą, ieškant ir nustatant jo ištakas.

Norint kalbėti apie literatūros kritiką, trumpam reikia sustoti prie pagrindinių literatūros aspektų. Literatūrologija skiriama į tris pagrindines sritis, viena su kita susiliejančias, tačiau turinčias skirtingus įrankius. Tai literatūros istorija, literatūros teorija ir literatūros kritika. Bene aiškiausia iš jų literatūros istorija, tirianti ir klasifikuojanti buvusias ir esamas kryptis, autorius, stilistines mokyklas ar tendencijas. Literatūros teorija šiuo atveju remiasi tam tikras taisykles turinčiais metodais ir narplioja atskiresnius įvaizdžius, jų reiškimosi būdą uždaresniame diskurse. Kas lieka literatūros kritikai? Kaip jau minėta, jai patikėtas vertinimo kriterijus. Vertinimo dažniausiai „šviežių“, dar nesuklasifikuotų tekstų. Tačiau nėra nustatytų įrankių, kuriais literatūros kritika turėtų būtinai naudotis. Šįkart norėtųsi dėmesį kreipti į analitinę kritiką, kuri remiasi jau įvardytomis literatūros istorijos ir teorijos kryptimis. Gana plačius užmojus turinčiame tekste bus bandoma aptarti kritinių metodų tikslingumą ir paveikumą. Apžvelgti rezultatus nueinančios ir numatyti perspektyvas išliekančios kritikos.

XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais susiformuoja itin stipri literatūrinė srovė, įvardijama tiesiog kaip Naujoji kritika, pakeitusi iki tol vyravusią impresionistinę, t. y. kalbėjimo apie skaitant kylančias impresijas ir vaizdinius, kritikos tradiciją. Atsisakoma kontekstinio santykio – autoriaus biografiškumo, istorinių rašymo detalių, tuo metu veikusių ir įtaką galėjusių daryti kultūros srovių. Apsiribojama pačiu tekstu kaip visuma, kūrinys tarsi izoliuojamas – tampa autonominiu vienetu. Iš pirmos pažiūros atrodytų, kad metodas, teigdamas, jog nėra svarbus teksto skaitymo ir suvokimo laikas, jo priskyrimas kultūrinei krypčiai ar epochai, automatiškai pralaimi, nes neturi pakankamai įrankių analizei. Tačiau Naujosios kritikos atstovai, kurių pirmieji, beje, gilinosi į lingvistinius tyrinėjimus, teigia, jog teksto skaidymas į elementus (grafines eilutes ar stulpelius, kalbėjimo pozicijas, vyksmo laiką, logiškai pagrįstą pasakojimo struktūrą), ritminių ir garsinių vienetų atpažinimas suteikia galimybę tikrajam literatūros suvokimui ir talento pagrindimui. Labai svarbu suvokti sąmonės perėjimą nuo kalbėjimo „apie“ kūrinį, prie kūrinio analizės – tapataus metakūrinio. Būtent Naujoji kritika suformuoja šią tradiciją, kuria sekame jau daugiau nei pusę amžiaus.

Tačiau ar įmanoma grynoji Naujoji kritika? Santykio su tradicija problema čia yra aktualiausia. Paradoksalu, tačiau šios krypties atstovai absoliutino T. S. Elioto idėjas savajam metodui pagrįsti. Verta priminti, jog kaip tik T. S. Eliotas suformulavo tikrojo kūrėjo idėją, pasak kurios kiekvienas rašantysis turi puikiai išmanyti literatūros tradiciją ir savitu stiliumi, nepažeisdamas nusistovėjusios tvarkos, „įsirašyti“ į prieš jį rašiusiųjų gretas. Kitas ne mažiau svarbus aspektas yra dėmesys simboliams ir jų reiškimuisi tekstuose, mat jiems Naujosios kritikos metodas teikia itin svarią reikšmę. Ar simbolis pats savaime gali būti suvoktas tik gramatiškai? Ar jis apskritai turi gramatinę struktūrą? Ir taip, ir ne. Simbolis pasižymi atminties struktūra, kurią veikia lingvistiniai kitimai, bet šiuo atveju svarbesni suvokimo ir recepcijos dėsniai. Simbolis visuomet apima tam tikrus kontekstus siekdamas atpažinimo tekste.

Naujosios kritikos metodas buvo pristatomas kaip universalus – juo galima analizuoti visus kūrinius nepriklausomai nuo regiono, laikotarpio, stilistinės pakraipos. Ir jis, galima sakyti, savo užmojus įvykdė. Šiuolaikinė literatūra remiasi būtent Naująja kritika. Šis metodas žavus tuo, jog tai yra tam tikras skaitymo, priėjimo prie teksto būdas, visuomet galintis būti pagalbiniu-struktūriniu, tinkamu ir kitoms metodologinėms prieigoms. Naujosios kritikos pagrindu susikūrė visos kitos imanentinės teksto analizės kryptys (struktūralizmas, poststruktūralizmas, semiotika), naratologija, intertekstinė ir tarptekstinė analizės, lingvistinė poetika, mito kritika, ta pati dekonstrukcija (nes, norint keisti struktūras, visų pirma jas reikia sukurti ir atpažinti), jos apraiškų galime įžvelgti veikiausiai visuose analitinės kritikos tekstuose. Tačiau klausimas, ar grynoji Naujoji kritika gali egzistuoti ir ar ja naudojamasi šiandien, lieka neatsakytas. Į Lietuvą šis metodas atkeliavo kaip tam tikra minties kaita, bet ne kaip išbaigtas metodas, tad kalbėti apie tikruosius tekstus XX amžiaus viduryje nelabai ir galime. Tačiau su šiuo metodu gerai susipažinęs išeivijos lietuvis Rimvydas Šilbajoris išbandė ir taikė jį savo kritiniuose ir moksliniuose darbuose. Lietuvoje tokiais bandymais domisi Vilniaus universiteto dėstytoja Dalia Čiočytė.

Norisi rinktis nubrėžtai izoliuojančiai minties erdvei kiek oponuojantį metodą ir tirti jo reiškimosi galimybes šiuolaikinėje literatūros ir meno plačiąja prasme kritinėje situacijoje. Tokiu šį kartą bus aptariamas pasirinktas sociokritinis žiūros taškas.

Ne paslaptis, jog vis dar gajūs J. A. P. Bonaldo ištarti žodžiai: „Literatūra yra visuomenės išraiška.“ Juk literatūrinė mintis susiformuoja sociume, o ir įmedžiagintas veikalas tampa recepciniu sociumo produktu. Tačiau sociokritika žavinga tuo, jog dėmesį kreipia ne tik į sociologines kūrinio susiformavimo prielaidas (istorinį, kultūrinį, ideologinį ir kitus kontekstus), bet ir į vartojamąjį-recepcinį santykį (kokie tekstai skaitomi, kaip jie vertinami ir pan.), o patį tekstą traktuoja kaip vietą, kurioje, P. Barberis žodžiais sakant, reiškiasi ir išsipildo tam tikras socialumas. Tokiu atveju pats teksto skaitymas tampa kultūrinių, ideologinių, istorinių detalių atpažinimu perkeistoje realybėje. Iš pažiūros atrodytų, jog šis analizės metodas remiasi istoriškai, kultūriškai nusistovėjusiais įrankiais ir normomis. Tačiau, sociokritikos atstovai apsidrausdami ir pateisindami metodo universalumą, pabrėžia, jog niekas iš tiesų dar nesugebėjo iki galo perprasti viuomenės sandaros ir jos funkcionavimo principų. Montesquieu ar Marxo teorijos žinomos ir neatmetamos, tačiau neaprėpiančios ir ne visada prisitaikančios prie kintančio „aš“ ir „visuomenė“ santykio.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog sociokritika šiandieninėje lietuvių literatūros kritikoje išsikovoja vis stipresnes pozicijas, tad svarbu motyvuoti šio metodo sąlygas ir nubrėžti galimas tendencijas. Mums, siekusiems kurti lietuvių literatūrą ir kultūrą apgulčių ir priespaudų metais, itin svarbų vaidmenį dažnai vaidina ne tiek literatūros veikalai, kiek pačių autorių laikysena esamos situacijos atžvilgiu. Šiandien tenka nugirsti, jog tikrasis literatūros mokslas baigėsi su aštuntojo dešimtmečio karta, kuriai itin svarbūs buvo kūrėjų gyvenimo faktai ir istorinės aplinkybės, jų siejimas ir skaidymas į sroves, stilistines pakraipas ar mokyklas. Šiandien gi „autorius mirė“, pats tapo struktūra dar vienos, savo sukurtos kūrinio struktūros. Štai kodėl atsiranda įtampa tarp vadinamosios autorinės struktūros ir biografiškumo, kuris dar nenublankęs, veikia tame pačiame diskurse. Sociokritikai Lietuvoje dažnai ir bando nagrinėti paties autoriaus-kūrėjo struktūrą, kuri sublimuoja vidujinį „savo“ ir „visuomenės“ santykį, užčiuopti pagrindinius kitimus laisvos ir nuo kito priklausančios sakytojo minties. Marijus Šidlauskas, Dalia Satkauskytė, Rimantas Kmita formuoja tokį sociokritikos galimybių lauką lietuvių literatūroje. Tačiau abejonė, ar kūrinį įmanoma atskleisti per autorinę analizę, verčia žvelgti giliau. Dažnai nesugebame atskirti autoriaus nuo pasakotojo institucijos, primesdami ir kaltindami patį kūrėją šališkumu, angažuotumu ar neetiškumu. Sociokritiniai, kaip ir postkolonialistiniai, tyrinėjimai Lietuvoje tik įgauna pagreitį, o medžiagos, su kuria būtų galima dirbti, yra tikrai labai daug. Mums patiems reikia apžvelgti 50 metų nelaisvos minties laiką, įvertinti ir susitaikyti su skaudamu ar nesuprastu. Tad pradedame nuo autorinės kritikos, nes gilesnei analizei dar vis stingame didesnės laiko distancijos, o ir žmonių, kurie nepriklauso priklausomai kartai.

Prisilietus prie vienų iš stipriausias pozicijas išsikovojusių kritinių metodų Lietuvoje, būtų neapdairu palikti nuošalėje metodus, kuriems mūsų kultūrinėje aplinkoje ir tradicijoje dar stinga motyvacijos. Pagrindiniai iš tokių, mano nuomone, yra feminizmas (su besikuriančia opozicine maskulinizmo teorija) ir dekonstrukcija. Nemotyvuotumas skaitant apie šiuos metodus gali pasirodyti kaip itin ambicingas teiginys. Juk postmodernus menas yra vienas dažniausiai aptarinėjamų (ir vis dar bandomas kurti), o feminizmas – pasauliniu mastu bene aršiausiai savas pozicijas ginantis judėjimas. Teiginys apie šių metodų negalimumą visiškai nereiškia jų esmės nesuvokimo ar minties sklaidos nebuvimo lietuvių kultūrinėje erdvėje. Šiuo atveju verta kalbėti apie metodo nepritaikomumą lietuvių literatūros veikalams. Feminizmas kyla iš socialinio nepasitenkinimo, bet ne iš pačios literatūros reikmės. Žinoma, metodas dažnai nėra kuriamas literatūrai analizuoti, o veikiau jai „adaptuojamas“. Psichoanalizė, fenomenologija, marksistinė kritika – vieni pavyzdžių, kai psichologijos ar filosofijos mokslas, ideologija įsiterpia ir papildo literatūrinę suvokimo terpę. Feminizmas pasiūlo keisti žiūros tašką – išardyti nusistovėjusias patriarchalines struktūras ir dekonstruoti sustabarėjusią visuomenės savimonę. Galima teigti, jog pirmosios feminizmo bangos judėjimas buvo opozicija marksistinei kritikai, nesugebėjusiai moters įterpti į „bazės“ ir „antstato“ kategorijas.

Feminizmas neatsiejamas nuo poststruktūralizmo ir daugeliu atvejų remiasi psichoanalitinės kritikos įrankiais. Svarbu pastebėti tai, jog feminizmas nepretenduoja į metodiškumą, jis apibūdinamas kaip savitas žiūros taškas, kryptingai atsirenkantis su lyčių santykiu susijusiomis struktūromis. Todėl dažnai analitinės kritikos uždavinių negeba įvykdyti, šliejasi prie kitų metodų arba aštrina kūrėjo ir jo kuriamo personažo santykį. Kaip teigia T. Eagleton: „Moterų judėjimas pagrįstai atmetė kai kurias varžančias organizacines formas ir kai kurias „perdėm visuotines“ politines teorijas; tačiau sykiu jis pakankamai dažnai pirmon vieton iškeldavo asmeniškumą, spontaniškumą, patyrimą kaip lygiavertį politinės strategijos pakaitalą, atmesdavo „teoriją“ mažne pagal lėkšto antiintelektualizmo įpročius ir ne vienu atveju liko toks pats abejingas visų, išskyrus moterų, kančioms bei jų politinio apsisprendimo klausimui, kaip ir kai kurie marksistai, abejingai žiūrėję į kitokį nei darbininkų klasės išnaudojimą“. Tad šiai kritinei žiūrai dar teks išsikovoti savas pozicijas ir pereiti prie universalesnio modelio, norint išlikti ne tik visuomeniniame, bet ir meniniame-kritiniame lygmenyje.

Dekonstrukcijos negalimumas apima šiek tiek kitus literatūros aspektus. Dekonstrukcija šiomis dienomis neatsiejama nuo postmodernistinės išskaidytos reikšmės sampratos. Nebelieka saugaus ir uždaro Naujosios kritikos teksto su baigtine analizės seka, kiekvienas naujas skaitymas paneigia prieš tai buvusįjį ir afišuoja anksčiau surastos prasmės beprasmybę. Dekonstrukcijos metodas gimė ir išsikerojo angloamerikietiškoje ir prancūzų tradicijose. Būtent jose subrendo ir šimtmečius tyrinėjami, dabar jau kanoniniais tapę kūriniai. Dekonstrukcija šiose šalyse yra, o gal galima sakyti buvo, atsvara tūkstančiams sustabarėjusių Shakespeare’o, Rabelais, Verleno analizių. Ji nelyg gryno oro gurkšnis ir minties supurtymas tapo tam tikru išbandymu nusistovėjusiai vertei. Tačiau dekonstruoti galime tik gerai sukonstruotus kūrinius, kitu atveju negalėsime išardyti ir sukurti naujos reikšmės. Ne veltui Shakespeare’as laikomas daugiausia dekonstrukcinių analizių susilaukusių veikalų autoriumi. O lietuviškoji kritika tokių veikalų stinga. Bandome dekonstruoti klasikines ir bene labiausiai pavykusias semiotines analizes (nors semiotika kaip tik pabrėžia ne vieną galimą ženklų visumos tekste atkodavimo būdą), bet nesugebame sukonstruoti atsvaros jau esančioms. Žinoma, viena yra atpažinti postmodernistinius ar dekonstrukcinius elementus tekste, tačiau visai kas kita nuosekliai analitiškai pagrįsti dekonstrukcinę visumą. Todėl kas antrame kritiniame tekste ir kalbame apie borgesiškus elementus tapatindami juos su savaisiais įvaizdžiais, bijodami tiesiog atsisakyti mūsų literatūriniam kontekstui netinkamos prieigos.

Nėra taisyklių, pagal kurias galėtume pasirinkti tikamiausią metodą ar kritinės žiūros tašką. Tai daugiau intuityvus-recepcinis aktas, priklausantis nuo patirties, žinojimo, o dažnai ir atsitiktinumo. Svarbu atsakyti, ko tekstas iš mūsų reikalauja, ir nežinomu metodu keliauti prie teksto, o tekstu prie metodo. Tokia kritika visada laimi.

Kultūros gyvenimo žurnalas PAŠVAISTĖ, 2011 / 2

Atgal Komentarai