|
Tekstai Vidas Poškus. Ar sterilumas gali būti liūdnas 2011-10-22
Vidmanto Ilčiuko paroda Pleneras galerijoje „Vartai“ Vilniuje
„Labai depresyvios nuotraukos...“

„Tikrai? O man jos per daug sterilios, kad būtų depresyviomis“.
Tokį pokalbį išgirdo šių eilučių autorius Vidmanto Ilčiuko parodos Pleneras atidarymo metu. (Diskusija vyko už publikos nugaros, kuomet šioji savo daugiafigūriu fasadu buvo pasisukusi į pirmojoje salėje išsidėsčiusią ir kažką negirdimai deklaruojančią atidarymo komandą – autorių, kuratorę ir dar kelis kitus pašalinius asmenis).

Pagalvojau, kad abu disputo apie depresiją mene prelegentai buvo savotiškai teisūs... Iš tikrųjų – V.Ilčiuko nuotraukos pasižymi technine precizika. Jos šaltai švarios, jose nėra tų tamsybinių svilėsių ir pelėsių, kokius galima pamatyti Balčyčio ar Budvyčio fotografijoje.
Ir pritariu antrajam diskusijos pašnekovui, jog depresyviai (liūdnai, destrukcinei, slegiančiai) nuotaikai sužadinti tinka nešvara, drumzlės, gleivės ir visi kiti antihigieniniai elementai.
Kita vertus, negalima sakyti, jog to visiškai nėra V.Ilčiuko darbuose. Tai yra ir tai sužadinta fotografinių priemonių būdu.
Štai Miesto cikle urbanistinis peizažas užfiksuotas per dvigubą – kameros ir viešojo transporto stotelių stiklų – lęšį. Štai autoriaus močiutė slepia savo veidą (modernios meno istorijos tomeliu) arba visą kūną (juoda skraiste) nuo žiūrovo akių. Štai net dilgėlės žiedas uždengia jos esmių esmę – šaknis (tokiu būdu grožis įgyja negatyvią charakteristiką). Galop net Miškas – kerpėmis apžėlę eglynai ir pušynai – koks šventai tyras jis bebūtų (o toks jis ir yra Baranausko Šilelio išugdytoje kolektyvinėje sąmonėje) pačiais savo kamienais dengia kažką. Tą, kas slepiasi nuo žiūrinčiojo miškų mono pavidalu medžių guoto gilumoje. Galop tokie iliustratyvūs darbai kaip Autoportretas miške (apipuvusi šuns galva ant miško paklotės) arba Pleneras („...Menininkas buitine kamera fiksuoja kelionę senamiesčiu, suliedamas vaizdą taip, kad jis tampa panašus į tapybą“ – kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) rodo, kad informaciniai, semantiniai ir vizualūs trukdžiai yra vienas iš V.Ilčiuko fotografijos fundamentų.

V.Ilčiukas sukuria gražius, estetiškai tiesiog nuostabius darbus, juose techniškai ir subtiliai išryškina nedidelę miglelę, įvairių substancijų apvalkalą, šleifą, apdangalą ir tokiu būdu jo artefaktai įgauna depresyvaus grožio...
Kulturpolis.lt
Atgal Komentarai |