2011-09-19

Fotomenininko Algimanto Kunčiaus pristatyti nereikia, tačiau supažindinti skaitytojus su jo paroda Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) - privalu. Kiek čia nostalgiškų praeities vaizdų, žinomų veidų ir šilumos!

A.Kunčiaus videofilmų paroda "Kino užrašai: 1979-1984" sušildė dažnai keistokomis, gana prieštaringai vertinamomis ekspozicijomis garsėjantį ŠMC. Tądien ir publika į šį centrą susirinko neįprasta - daugiau vyresni žmonės, kuriuos retai čia sutiksi. Tačiau buvo ir akademinio jaunimo, būsimų menininkų, suvokiančių, kad visa jų kūryba be Algimanto užrašuose "paminėtų" žmonių - kaip medžiai be šaknų.

Įžymybės šalia

Fotografijos ciklų, portretų serijų, knygų autorius, Nacionalinės premijos laureatas A.Kunčius penkerius metus, nepaleisdamas fotoaparato iš vienos rankos, kitoje laikė vaizdo kamerą "Kosmogorsk". Ir įamžino ja, pasak vieno dienraščio, - slapta, to meto meno įžymybes, Vilniaus gatvių, vasarinės Palangos, kitų Lietuvos vietovių vaizdus, žmones.

Per parodos atidarymą A.Kunčius prisipažino, kad kameros ėmėsi paskatintas šviesaus atminimo geografo prof. Česlovo Kudabos, tačiau labiausiai jį "infekavo" filmininkas Jonas Mekas. Begarsiai filmai, užfiksuoti 16 milimetrų juosta, neseniai buvo skaitmenizuoti, dauguma - pirmą kartą. Tad kinematografinių užrašų "skaitytojai" gali drąsiai tikėtis išvysti dar nematytų kadrų.

"Kai kurie stebėjosi: "Be garso?" Matot, žmonės ne tik šnekasi, bet ir gestikuliuoja, vaikšto. Plaukia debesys, juda žolė. Visa tai irgi tekstas. Dėl to mane nuo statiškų vaizdų ir patraukė prie filmavimo kameros", - aiškino A.Kunčius.

Įžymybės buvo visai šalia: Algimantas - lietuvių dailės legendos Antano Gudaičio žentas. Jis tapo ne tik menininkų šeimos, bet ir gausaus jos bičiulių būrio nariu. Stebėtoju. "Matydamas A.Gudaičio gyvenimą, tapybos darbus šalia, supratau turįs padaryti ką nors, kas išliktų. Ir fotografijos man pasirodė per maža", - teigė A.Kunčius.

Nostalgija gali apsikrėsti

Fotomenininko parodai ŠMC patikėjo tris erdves. Pietinėje salėje rodomi menininkų portretai. Vienu žvilgsniu gali aprėpti kelis ekranus. Tamsoje jie atsiveria kaip durys į šviesos kambarius - tik ženk žingsnį ir atsidursi vieno ar kito menininko šeimoje, jam būdingoje aplinkoje. Kitame laike: A.Gudaitis šypsosi stiklinėje verandoje - klausosi lazda pasirėmusio, energingai gestikuliuojančio teatro režisieriaus Juozo Miltinio. Poetas Marcelijus Martinaitis triūsia savo "sodnelyje", fotomenininko Antano Sutkaus dukrytės išmėgina tėvo pypkes. Juokiasi operos dainininkė Giedrė Kaukaitė, plaukus prieš "Don Karlą" glosto maestro Vaclovas Daunoras. "Don Karlą" stato scenografas Liudas Truikys. Jaunutis, grakštus po Akademinį dramos teatrą vaikštinėja skulptorius Stanislovas Kuzma. "Kokie visi jauni ir gražūs", - atsiduso parodos lankytoja televizijos žurnalistė Liudvika Pociūnienė. Jos tėvas skulptorius Vladas Vildžiūnas "šviesos kambaryje" darbuojasi prie paminklo Laurynui Stuokai-Gucevičiui. "Mes nepasenstame, tiesiog laikas mus nuneša, - skamba galvoje A.Kunčiaus žodžiai. - Mus neša "nuklearinė srovė", kaip sakydavo J.Miltinis. Visi nufilmuotieji - vieno laiko žmonės." Išties nostalgija būtajam laikui čia greitai gali apsikrėsti. Pasak poeto Vlado Braziūno, ypač keista ir malonu išvysti žmones, kurių jau nebėra, tačiau su kuriais teko bendrauti, juos pažinoti.

Matyta, matyta...

ŠMC Kino salėje rodomos juostos, kurias A.Kunčius "išfilmavo" Darbėnuose, Orvidų sodyboje, Mardasave. Žvelgi ir užvaldo mintis - o gal netyčia būsi pakliuvęs į poilsiaujančią Palangą: basas, medvilniniais marškinėliais, trumpomis kelnaitėmis, nešinas kastuvėliu. Orūs poilsiautojai žingsniuoja tiltu, reta šypsenų. Du drąsuoliai neria jūros gelmėn. Sovietmečio mados, tas suknelių ir sijonėlių kirpimas... Taip, matyta, matyta... ir A.Kunčiaus sugrąžinta į dabartį, į atmintį.

Dar viena nostalgijos dozė - fotomenininko pasižvalgymai pro langą sostinės Z.Angariečio (dabar Kaštonų) gatvėje, Lenino (dabar Gedimino) prospekte. Keista - štai vyriškis dėvi marškinėlius su anglišku užrašu! Tikra retenybė turėjo būti. O keletas praeivių net "v džinsy odety - ne v šivjo", kaip tada dainavo Vladimiras Vysockis.

ŠMC Rūsio salėje sukurta ramybės oazė, kontempliatyvi atmosfera. Čia sukamos "Reminiscencijos" (1979-1981 metai), ko gero, labiausiai "mekiškas" A.Kunčiaus filmas.

Sėkmingas debiutas

A.Kunčius filmavo įvairių meno sričių kūrėjus. Tokie, įvairūs, ir aplankė jį parodoje. Jaunimo teatro aktoriai Ferdinandas Jakšys ir Rimgaudas Karvelis, A.Kunčiaus ginklo - "Krasnogorsko" - brolis, per keletą dešimtmečių sukūręs milžinišką teatro vaizdo archyvą. Stabtelėjo profesorė Viktorija Daujotytė. Pasikalbėjome. "O, mes su Algimantu jau seni pažįstami", - sakė ji. Užsuko ir poetas Aidas Marčėnas įmantriais akiniais. Tačiau Algimanto nufilmuoti L.Truikio akiniai man pasirodė gražesni, nors tu ką. Na, o kaip parodos atidarymas apsieitų be tapytojo Algio Griškevičiaus? Paskiausiai apsilankė kompozitorė Ona Narbutaitė.

A.Kunčiaus paroda - sėkmingas jaunos kuratorės Astos Vaičiulytės debiutas. Jau kelerius metus ŠMC dirbančiai menotyrininkei tai pirmas savarankiškas projektas. Žinoma, įgyvendintas padedant videomenininkei Aurelijai Maknytei ir kitiems. Per parodos atidarymą A.Kunčius, kur buvęs, kur nebuvęs, vis pagirdavo savo jaunąją kolegę. A.Vaičiulytė LŽ pasakojo, kad per pastaruosius kelerius metus su fotomenininku susitiko ne kartą, daug šnekėjosi. Pokalbių įrašai kaupėsi. "Šiuos menininkus būtina kalbinti, - pabrėžė A.Vaičiulytė. - Be jų Lietuvos meno scena atrodys tik tuštybės mugė."

Atgal Komentarai