2011-09-07

Rugpjūčio 25–31 d. Vilniuje, o rugsėjo 4–6 d. ir Kaune surengtas pirmasis Lietuvoje LGBT filmų festivalis „Kitoks kinas“ (12 filmų programos sudarytojai – Vytautas Valentinavičius ir Vilma Levickaitė). Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė.

Dar prieš dešimt metų net įsivaizduoti nebuvo galima, kad Lietuvoje galėtų vykti toks kino renginys, skirtas lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų problematikai. Matyt, užaugo Lietuvoje LGBT  karta, pasiryžusi be užuolankų pareikšti visuomenės daugumai: „Mes esame“, mokanti organizuoti tokio masto tarptautinius projektus. Pernai Vilniuje surengtas „Baltic pride“ – bendras Lietuvos, Latvijos bei Estijos organizacijų renginys, skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į LGBT teisių pažeidimus Baltijos šalyse bei visame pasaulyje – sukėlė nemažai erzelio. Šiemet „Kitokio kino“ (direktorius – V. Valentinavičius, rengėjas – Lygių teisių ir socialinės plėtros centras, partneris – Lietuvos gėjų lyga) seansai bent Vilniuje praėjo ramiai – nei tv kamerų, nei kitaminčių aršių mitinguotojų. Tad neblaškant emocijoms galima susitelkti vien į kiną – ką pamatėme ekrane?

Festivalį sostinės „Pasakos“ kino teatre atidarė ne kokie nors „išgalvoti gyvenimai“, o intymi dokumentinė juosta „Aš įamžinau savo meilę“ (2009, Izraelis, Vokietija, rež. Tomeris Heymannas). Pavadinimas tiksliai atspindi režisieriaus T. Heymanno intencijas ir pasirinktą pasakojimo būdą. Įsivaizduokite dokumentalistą – kino maniaką, kuris per dienas nepaleidžia kino kameros iš rankų ir fiksuoja viską, kas vyksta jo gyvenime (kartais sukeldamas artimųjų protestus – filme tai parodoma). Iš anksto suplanuoto scenarijaus čia negali būti. Sukaupęs daugybę filmuotos medžiagos, jis užsidaro montažo darbams pasirinkta tema. Šįsyk meilės šeimai temą įkūnija artimiausi režisieriui žmonės: mama ir naujas draugas – šokėjas Andreasas Merko, su kuriuo Tomeris susipažįsta naktinių linksmybių metu Berlyno kino festivalyje.

„Namų kino“ principas leidžia parodyti žmones iš labai arti, neoficialioje aplinkoje, tiesiogine prasme – iš dalies neapsirengusius, metaforine – be kaukių. Filmo pradžioje susipažįstame su režisieriaus mama – vyresnio amžiaus moterimi, gyvenančia mažame Izraelio miestelyje. Stora, sunkiai vaikštanti režisieriaus mama kelia simpatijas ir užuojautą. Dar prieš 15 metų ji džiaugėsi šeiminiu gyvenimu ir gera sveikata, namuose buvo vyras, 5 vaikai... Dabar, po skyrybų, namai ištuštėję: užaugę vaikai – Amerikoje, moters laukia sunki kojų operacija. Tik religiniai papročiai ir humoras palaiko moters dvasią.

Dokumentinis kinas gyvastį semia iš komplikuotų žmonių gyvenimų. Šiuo atveju į privačią dviejų žmonių santykių pynę įsiterpia istorija, ir tai filmui garantuoja tarptautinės publikos dėmesį. Kaip vokietį Andreasą priima žydų bendruomenė neramiame Izraelyje, o Tomerį – partnerio šeima Vokietijoje? Iš pažiūros – jokių konfliktų, bet vidinių įtampų esama. Mama Tomeriui pataria rinktis partnerį iš „savo aplinkos“, o Andreaso tėvas, supažindintas su sūnaus draugu, per Velykų vakaro maldą vos tramdo ašaras...

Keista, mažiausiai filme atsiskleidęs jo režisierius. Gal todėl, kad nuolat pasislėpęs už kameros jis it mokslininkas-tyrėjas tik šaltakraujiškai stebi ir tardo kitus? Tuo tarpu emocionalų Andreasą kamuoja „prasmingų santykių“ klausimas ir praeities traumos (regis, būta seksualinės prievartos paauglystėje). Dokumentiniame kine svarbi herojų kaita laikui bėgant – Andreasas vaduojasi iš savo praeities pamėklių. Tomeris, kaip asmuo, žiūrovams lieka paslaptis...

Po filmo peržiūros Vilniuje Andreasas publikai prasitarė, esą vienu metu jam kilęs klausimas, ką jis reiškia Tomeriui – žmogų ar tik „filmavimo medžiagą“. Etikos problema dokumentiniame kine jautri. Ką nutylėti apie herojų, kiek paviešinti jo privatumą, kaip tai paveiks tolesnį jo gyvenimą, sprendžia režisierius. Filmo „Aš įamžinau...“ pavadinimas byloja, jog režisieriui žodelytis „aš“ gana svarbus...

Tęskime pasakojimą apie dokumentiką. Kur kas sudėtingesnis filmas – „Palo peilis“ (2011, Ispanija, rež. Renate Costa). Tai savotiška prisiminimų archeologija, kurioje per vieno žmogaus tragišką likimą atskleidžiama visos šalies politinė ir moralinė drama. Liūdname, o sykiu labai informatyviame filme subtiliai pinamos dvi istorijos: vieša, visuomeninė – kokias represijas patyrė gėjų bendruomenė Paragvajuje aštuntame dešimtmetyje, valdant diktatoriui Stroessneriui; ir itin asmeniška – režisierės bandymas susikalbėti su savo tėvu, pažadinti jo atmintį ir sąžinę...

Juodas humoras: bepigu kurti dokumentinį filmą, kai gyvas jo herojus; tačiau kur gauti vaizdinės medžiagos, jei herojus miręs  prieš gerus 10 metų (ar tai – natūrali mirtis, savižudybė ar smurtinė, lieka neaišku...), o tėra vos kelios jo nuotraukos ir pusė minutės šeimos kino archyvo? Režisierė R. Costa, pasiryžusi ištirti savo dėdės Rudolfo gyvenimo ir mirties aplinkybes, pasirinko turbūt vienintelį įmanomą kelią – pokalbius su liudininkais jų aplinkoje ir asmeninę refleksiją už kadro.

Režisierės tėvas, Rudolfo brolis, turėjo būti patikimiausias istorinės tiesos šaltinis. Deja, jo pozicija – „tylėti ir pamiršti“. Režisierei sunkiai sekėsi atkurti Rudolfo – iš pradžių linksmo šokėjo, gyvenimo artisto, vėliau policijos žiaurių tardymų palaužto, keistenybių įgijusio vienišiaus – portretą (labiausiai padėjo kalbinti kaimynai, vyresnės kartos gėjai, kai kurie dar ir dabar nepanorę atskleisti savo tapatybės, nes „politika keičiasi, o žmonių mąstymas – ne“). Tačiau diktatūros metais gyvenusios visuomenės kolektyvinis portretas aiškus: susidorojimų baimė, prisitaikymas, noras perauklėti kitaip mąstančius ir kitaip tvarkančius savo būtį. Anot vieno pašnekovo, Rudolfo bandė „būti ir tuo pačiu nebūti šiame pasaulyje“, šeima jį žinojo viena pavarde, draugai – kita. Bemaž šizofreniška padėtis, kai žmogus, atsidūręs valdžios sudarytame ir paviešintame 108 homoseksualų sąraše, negalėjo tikėtis geresnio darbo, fizinio saugumo, pagarbos asmenybei. Anot režisierės pašnekovų, tokie žmonės turėjo rinktis emigraciją – tiesioginę arba vidinę...

Iškalbingas sunkaus režisierės ir tėvo pokalbio momentas filmui baigiantis: slegiančios tylos pauzė, pusamžis vyras ilgai renka trupinius nuo stalo, kurių, žinia, seniai nelikę... Regis, filme nenaudota jokių specialių „meną“ kuriančių priemonių (muzikos, vaizdo gudrumų), o emocinis poveikis – didžiulis. Paslaptis – aštri problema, autorės pozicija, psichologiniai pašnekovų paveikslai ir jų biografijos.

Įpratus prie lietuvių poetinės dokumentikos pustonių, niuansų ir nutylėjimų, vokiečių režisieriaus Rosa von Praunheimo filmas „Vaikinai nuomai“ (2011) šokiruoja grubia faktų tiesa. Filmas visapusiškai tiria vaikinų prostitucijos reiškinį. Jokio seilėjimosi, žiūrovų graudenimo, tik vaikinų ir jų seksualinių paslaugų pirkėjų istorijos, palydimos socialinių darbuotojų komentarais, įžvalgomis.
Filmas pradedamas retro stiliumi: nuogalių nuotraukos, Berlynas, 1960-ieji, policijos šefas sename televizijos įraše kalba, kaip pareigūnai kovoja su vaikinų prostitucija. Persikeliame į šias dienas. Kalbinami 30–40 metų vyrai pasakoja savo biografijas, kurios gana panašios: vaikystės traumos, asocialios šeimos, skurdas; pirmieji „greiti ir lengvi“ pinigai paauglystėje, keletas metų intensyvaus „darbymečio“ (anot pašnekovų, privaloma turėti „gražią subinę ir ilgą daiktą“); vėliau likimai šakojasi – priklausomybė nuo narkotikų, ligos, kalėjimai, bet vienas kitas sukuria šeimą, susilaukia vaikų, dirba nekvalifikuotą darbą. Vaizdu sugretinama pašnekovų jaunystė ir dabartis. Nuotraukose –šviesios paauglių akys, stambiuose kadruose – drumzlini žvilgsniai, deformavęsi kūnai.

Filme mėginama aiškintis ir aistros pirkėjų motyvus. 160 kg sveriantis kino režisierius sako: „Kas norės mylėti tokį monstrą kaip aš? Turiu sumokėti, kad kas nors padėtų galvą ant mano peties.“

Socialinis darbuotojas pasakoja, jog Rumunijoje yra vienas kaimas, kurio beveik visi jauni vyrai verčiasi prostitucija Berlyne. Ir šeimos tai žino – „tyli sutartis“, nes pinigai siunčiami namo. Tai, kad vyras retsykiais aptarnauja vyresnius klientus, nekelia problemos ir vienai moteriai – svarbu, kad aprūpinama šeima.

Tiesiogiai režisierius filme nedemonstruoja jausmų, neperša savo požiūrio į problemą (balso už kadro nėra). Filmui baigiantis, socialinis darbuotojas tvirtina: jei vaikinai turėjo valios bėgti nuo skurdo savo šalyse, yra vilties, kad jie ras jėgų keisti savo gyvenimus ir dabar.

Po šio filmo išeini it sutrenkta galva. O maneisi, kad apie gyvenimo purvą žinai jau viską...

Bus daugiau...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai