|
Tekstai Lina Žižliauskaitė. „Rygos berniukas“ 2011-08-08
„Kiekvienas normalus vaikas daro tris dalykus: laužo daiktus, ardo lėlių arba laikrodžių vidurius, kad galėtų pasižiūrėti, kas viduje, kankina gyvūnėlius. Aš buvau bjaurus vaikas. Nedariau nei pirmo, nei antro, nei trečio. Tikriausiai būtent dėl to buvau priverstas tapti kino režisieriumi. Žiaurumas, neišbandytas su musėmis, laumžirgiais ir skruzdėlėmis, aiškiai apibrėžė mano režisūrinio darbo temų, metodikos ir idėjų pasirinkimą“, – tai viena iš parodos, surengtos Rygos kino muziejuje ir skirtos režisieriui Sergejui Eizenšteinui, įžangos citatų.

Mažulytis kino muziejus, įsikūręs Latvijos sostinės senamiesčio gatvelėje, sunkiai randamas net žinant tikslų adresą. Tačiau atėjus į senovinį kreivą vidinį kiemą, neapsiriksi – juodos durys atrodo kaip perforuota kino juosta. Režisierius, scenaristas, kino teoretikas S. Eizenšteinasgimė 1898 m. ir beveik 17 metų gyveno šiame mieste, tad didžiausia parodos „Rygos berniukas“ dalis skirta menininko vaikystei. Šalia garbanoto berniuko nuotraukoje stovi tėtis, architektas ir inžinierius Michailas Eizenšteinas ir elegantiška mama Julija Koneckaja. Kitoje nuotraukoje – būsimasis režisierius paplūdimyje dūksta su kaimynų berniukais, žaisdamas karą. Citatos iš S. Eizenšteino atsiminimų knygos papildo ir paaiškina parodoje pateiktus eksponatus. Nemažai džiaugsmo teikė jaunos kikenančios muziejininkės raginimas: „Viską būtina liesti.“ Studento Sergejaus laiškai mamai („Mamyte, siunčiu Jums mokymosi rezultatus“) pateikti ant laiškų dėžučių, kurias atidaręs gali pamatyti laiškų vertimus latviškai ir angliškai. Iš būsimojo kino kūrėjo eskizų padarytas lėles nedidelėje lėlių teatro scenoje galima tampyti ir judinti į visas puses. O ant sienos perskaičius pasakojimą apie kasmet puošiamą Kalėdų eglutę, reikia ilgokai paieškoti tikrosios, papuoštos ir žaismingai paslėptos nišoje tarp stendų.

Muziejaus patalpos nedidelės, tad kiekviena erdvė išnaudota išradingai, pvz., perėjime iš vienos salės į kitą kabo didžiulė motinos nuotrauka. Šalia – S. Eizenšteino pasakojimas: „Kartais mama mane gąsdindavo: ,,Iš tikrųjų aš ne tavo mama!“ Ir išpūtusi akis sustingdavo.“ O ant kitos koridoriaus sienos – didžiulė stilizuota kaukė iš režisieriaus tėvo projektuoto jugendo stiliaus pastato Rygoje, Elizabetės gatvėje.
Viena salė skirta S. Eizenšteino kūrybinei veiklai. Čia galima pasižiūrėti filmų ištraukų, perskaityti apie jo montažo subtilybes, tapusias kino klasika ir pagrindu kuriant šiuolaikinį kiną. Archyvinės nuotraukos (viena įdomesnių – režisierius su dailininkais Frida Kahlo ir Diego Rivera) pateikiamos šalia režisieriaus eskizų, ant lentos kreida surašytų pastabų, padarytų kuriant filmus. Jos aktualios ne tik kino profesionalams, žinantiems, kas yra Kulešovo efektas. Ar žinojote, kad 1930 m., pakviesti „Paramount“ kino studijos, sovietų kino kūrėjai viešėjo Holivude? Kelionėje buvo nufilmuota 80 tūkst. metrų kino juostos filmui „Tegyvuoja Meksika“ (filmas nebaigtas). Už pirmąją „Ivano Rūsčiojo“ dalį režisieriui buvo suteikta pirmojo laipsnio Stalino premija. O pasak legendos, vieną iš keleto infarktų režisierius gavo tuo metu, kai Stalinas pasipiktinęs žiūrėjo antrąją dalį. Po šio įvykio S. Eizenšteinui būrėjas tiksliai išpranašavo, kad jis mirs 50-ties.
Pasirinkta parodos struktūra paneigia muziejaus, kaip nuobodžios įstaigos, įvaizdį. Uždarius duris, laukiama kitos parodos...
Beje, visa informacija kino muziejuje pateikta latviškai, rusiškai ir angliškai, todėl suprantama kiekvienam lankytojui. Toks mano pastebėjimas galbūt skamba keistai, bet galiu paaiškinti – tą pačią dieną užsukau į kitoje gatvės pusėje įsikūrusį Latvijos fotografijos muziejų. Jame – tik nuolatinė stacionari paroda, kurioje daugybė nuo laiko papilkėjusių, vietomis atsiklijavusių nuotraukų (jos sudaro 95 proc. visų parodos eksponatų) vien tik su latviškais paaiškinimais. Ir senieji fotoaparatai – o ant kiekvieno uždėti milžiniški suglamžyti užrašai „Neliesti, eksponatas“, užgožiantys eksponuojamus daiktus, pateikti keliomis kalbomis. Iš tokios parodos, kuri, atrodytų, sukurta prieš 30 metų, norisi bėgti net neapžiūrėjus jos iki galo...
Autorės nuotraukos

Atgal Komentarai |