2011-05-25

Rumunų Naujoji banga (RNB) – taip sutartinai vadinama viena įdomiausių krypčių pastarojo meto kino pasaulyje. Tai gan pretenzingas pavadinimas, natūraliai kreipiantis prisiminti garsiąją prancūzų Nouvelle Vague ir tokius vardus kaip Jeanas Lucas Godard‘as, François Truffaut, Jacques‘as Rivette‘as ir kt. Šių prancūzų kūrybą žino ir gerbia didžioji dalis kino mėgėjų bei žinovų, todėl „užkabinti“ Naujosios bangos etiketę bet kuriai kino kūrėjų grupei reiškia ir didelę garbę, ir milžinišką atsakomybę. Juk būtina savo darbais pagrįsti, kad esi nusipelnęs šio vardo. Dauguma RNB priskiriamų režisierių kratosi skambių įvardijimų ir sakosi tiesiog kuriantys tai, kas jiems patinka. Jie tvirtina, kad jų pažiūros, skoniai ir sprendimai skiriasi, kad kiekvieną iš jų reiktų vertinti atskirai. Tačiau kino kritikų sluoksniuose pastaraisiais metais sukurti jaunų rumunų režisierių filmai imti sieti su bendresne kinematografine tendencija.

Kritikai nesutaria, kas sudaro RNB specifiką, kas žymi jos pradžią, kokie režisieriai priskirtini jos panteonui. Vieni teigia, kad nėra jokios „naujosios bangos“, nes neįmanoma apibrėžti jokios „senosios bangos“, kuri tesanti dar vienas minties konstruktas, dar viena tuščia klasifikacija, reikalinga palengvinti kritikų darbą. Netarus A, negalima ištarti ir B. Senesnio sukirpimo kritikai, kaip antai Grigas Modorcea, įsitikinę, jog „naujajai bangai“ priskirtini visi rumuniški filmai, sukurti po 1990-ųjų. Jis siūlo gan miglotą kriterijų šiai bangai apibūdinti: tai esanti „karta be kompleksų“. Akivaizdu, kad ši koncepcija perdėm abstrakti, visiškai neatsižvelgianti į skirtingų režisierių kūrybos specifiką ir autentiką. Treti nevykusiai siūlo remtis nacionalinio kino žiūrimumo rodikliais – tokiu atveju Naujajai bangai negalėtume priskirti Corneliu Porumboiu filmo 12:08 į Rytus nuo Bukarešto, kuris buvo puikiai įvertintas užsienio festivaliuose, o namuose praktiškai nepastebėtas.

Tikruosius RNB gimimo pėdsakus aptinkame ne pačioje Rumunijoje, o didžiuosiuose kino festivaliuose, kuriuose rumunų filmai buvo pastebėti garbingų žiuri bei apdovanoti pagrindiniais prizais. Labiausiai rumunus mėgsta prestižinis Kanų kino festivalis. Galime teigti, kad ši nauja banga pirmiausia yra apdovanojimų banga; jos konceptualinių bendrybių ir ištakų retrospektyviai pradėta ieškoti tik po didžiosios rumunų kino pergalės – Kanų Auksinės palmės šakelės 2007-aisiais už Cristiano Mungiu filmą 4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos.

RNB pradininku laikomas Cristi Puiu, 2001 metais sukūręs trumpametražį filmą Reikalai ir pinigai; jį sekė kiti du sėkmingi trumpametražiai filmai: Mungiu Vakarai ir Radu Munteano Įsiūtis. Pirmuosius rimtus prizus rumunai nuskynė 2004 metais: Puiu laimėjo Berlyno Auksinį lokį už trumpametražį filmą Cigaretės ir kava, o Catalinas Mitulescu – Kanų Auksinę palmės šakelę už geriausią trumpametražį filmą Eismas. Galiausiai atėjo laikas ir pilnametražiams filmams. 2005 metais tas pats Puiu Kanuose apdovanotas Un Certain Regard prizu už filmą Pono Lazarescu mirtis; po dvejų metų tuo pačiu apdovanojimu buvo pagerbtas Cristiano Nemescu California Dreamin‘; 2006 metais jau minėtas Porumboiu 12:08 į Rytus nuo Bukarešto pelnė Kanų Auksinės Kameros apdovanojimą už geriausią režisūrinį debiutą. Dar po dvejų metų Porumboiu apdovanotas Kanuose už filmą Policija, būdvardis. Kaip jau minėjome, svajingą rumunų skrydį vainikavo Mungiu triumfas 2007-aisiais. Taigi galime išskirti šiuos svarbiausius RNB atstovus: Puiu, Mungiu, Porumboiu, Mitulescu ir Nemescu. Jos genealogiją taikliai išskleidė žinomas kritikas Alexas Leo Serbanas: „Puiu pasėjo sėklą, Porumboiu palaistė, o Mungiu nuskynė vaisius.“

Prieš pradedant kalbėti apie šios režisierių grupės skiriamuosius bruožus, prasminga palyginti ją su savo autoritetingąja pirmtake, Nouvelle Vague. Pirma, jas sieja paprastas empirinis faktas – abidvi sudaro jauni režisieriai, daugiau mažiau 30-ies metų. Antra, jas sieja priešiškumas tam tikroms iki jų kine nusistovėjusioms konvencijoms, ir tai veikia kaip atspirties taškas savitos kino kalbos formavimuisi (apie tai dar kalbėsime plačiau). Trečia, abi pasiryžusios pakeisti kino kultūrą savo šalyje, todėl Naujosios bangos fenomenas abiem atvejais funkcionuoja ne vien kaip filmų kūrimas, bet ir kaip platesnė kultūrinė veiksena: nuosavų prodiuserinių kompanijų steigimas, kino teatrų padėties kritika (rumunų pastangos), kinematekos veikla, žurnalo leidyba (prancūzų pastangos) ir kt. Ketvirta, abiejų kartų atstovai yra išsilavinę kino srityje; skirtumas tik tas, kad rumunai niekada neturėjo savo Mokytojo, Tėvo, kokiu prancūzams buvo Andre Bazinas. Dėl šio fakto Mungiu yra apgailestavęs viename interviu. Rumunams teko visiškai savarankiškai kurti savitą meninį braižą.
Penktas panašumas būtų tas, jog abi kartos pasišventusios autoriniam kinui – režisierius neretai yra ir filmo scenaristas, ir prodiuseris. Filmas atlieka autentiškos autoriaus pasaulėjautos perteikimo vaidmenį.

Dar vienas įdomus ir svarbus RNB bruožas yra tai, jog visi jų filmai kuriami už labai menkus pinigus. Patys režisieriai užsiima lėšų paieškomis. Štai Porumboiu pagrindines dvi savo juostas filmavo gimtajame Vaslui miestelyje (jame nėra nė vieno kino teatro!), o jų kūrimą finansavo turtingas režisieriaus tėvas. Mungiu, filmuodamas 4 mėnesius, rekvizitui panaudojo dalį savo asmeninių daiktų. Vis dėlto šis sąlyginis skurdas turi savų pliusų, nes leidžia išsaugoti autorinę nepriklausomybę bei kūrybinę laisvę. Be to, pačių RNB režisierių teigimu, jų filmai skirti ne plačiajai auditorijai, bet tarptautiniams festivaliams, taigi kuriami grynai meniniais, o ne komerciniais tikslais.

Pirma bendrybė, iškart krintanti į akį, yra istorijos svarba. Visi režisieriai vienu ar kitu aspektu analizuoja istorinių aplinkybių įtaką dabarčiai ir konkretiems individams. Jei ne visus, tai bent dalį RNB filmų būtų galima pavadinti atminties studijomis. Režisieriai klausia: kaip mes atsimename savo praeitį? kaip ją vertiname? kaip atmintis lemia mūsų šiandieną? Praktiškai visiems jauniesiems autoriams atskaitos taškas yra Ceausescu diktatūra bei su ja susiję kultūriniai, socialiniai, politiniai fenomenai ir jų nuosėdos dabarties horizontuose. Jei konkrečiau, bent dviem režisieriams – Mitulescu ir Porumboiu – rūpi 1989 metų gruodžio 22 dienos aksominės revoliucijos Rumunijoje vertinimas. Mitulescu (Ką aš veikiau per pasaulio pabaigą) revoliuciją stebi iš jaunų žmonių perspektyvos, stengiasi įžvelgti pasipriešinimo ir laisvos minties galimybes mokyklos aplinkoje ir šeimoje. Tuo tarpu Porumboiu (12:08) komiškai atskleidžia, kaip vyresni žmonės nesutaria dėl revoliucijos prasmės, kaip siekia pasigviešti jiems nepriklausantį revoliucionieriaus vardą, nepajėgia išsiaiškinti, ar saugumui dirbęs buhalteris yra moraliai nusikaltęs; režisierius meistriškai derina kūrinio formą ir turinį – sumaištį kolektyvinėje atmintyje atspindi lengvabūdiškas TV laidos operatoriaus darbas su kamera. Be to, RNB režisieriams svarbu atsekti mentalines gyventojų transformacijas visuomenei pereinant iš komunistinės į laisvosios rinkos kapitalistinę visuomenę. Dauguma jų savo filmuose daro išvadą, kad nors išoriškai gyvenimas tarsi pasikeitė į gera, bet viduje žmonės jaučiasi pasimetę, nesusigaudantys greitai kintančiame pasaulyje. Remdamiesi šiomis įžvalgomis naująjį rumunų kiną galėtume pavadinti sumaišties kinu.

Jaunieji rumunų režisieriai, net ir neturėdami tokio tvirto teorinio pagrindo kaip žymieji Cahiers du cinema vaikinai, yra taip pat atvirai nusiteikę prieš seną konformistinį rumunišką kiną, kurtą sovietmečiu, veikiant geležinei Ceausescu cenzūrai. Smegenis plaunantis „metaforiškas realizmas“ jiems tiesiog atgrasus. Mungiu žodžiais: „Tie [seni rumuniški] filmai buvo blogai suvaidinti, visiškai neįtikinami, kupini kvailų situacijų ir metaforų. Tai buvo laikas, kai buvo svarbiau kažką pasakyti apie sistemą nei papasakoti istoriją.“ [1]  Priešiškumas senajai kartai išties primena Nouvelle Vague nusistatymą prieš „seną“ prancūzišką kiną, kuriam trūko realybės pojūčio bei socialinio-politinio reikšmingumo.

Senajam rumunų kinui nugara atsukama tiek formos, tiek turinio subtilybėmis. RNB režisieriai naudoja ilgus, statiškus kadrus, leidžiančius pasakojimui vystytis tarsi „pačiam savaime“, taip išvengiant montažo įmantrybių. Erdvė ir laikas realūs, todėl veiksmas vaizduojamas kaip realiai vykstantis tikroje, aktualioje erdvėje. Sukuriamas erdvės gilumo (angl. depth of field) įspūdis kartu su ilgų, statiškų kadrų naudosena priartina žiūrovą prie objektyvumo pojūčio, būdingo dokumentiniam kinui. Vis dėlto tai ne ankstyvojo Šarūno Barto stiliaus poetinis realizmas; rumunai stilistiškai artimesni brolių Dardenne‘ų arba Michaelo Haneke‘s šaltam, skrupulingam realizmui. Jie aiškiai atsisako bet kokio simbolizmo, metaforiškumo. Tuo tarpu turinio prasme „seniams“ atsikertama kuriant tiesioginį kiną, imant visiškai atvirai kalbėti temomis, kurios diktatūros metais buvo tabu – pavyzdžiui, apie abortus (4 mėnesiai).

RNB filmams būdinga valdžios ir jos institucijų kritika. Porumboiu, pasitelkdamas ironiją ir juodą humorą, dekonstruoja tuščią, niekuo neparemtą policijos pareigūnų „autoritetą“ (Policija, būdvardis); vietinės televizijos laidų vedėją, negebantį suvaldyti nei savo pašnekovų, nei skambinančių klausytojų, nei išsiblaškiusio operatoriaus (12:08). Nemescu parodo vietinės administracijos klerkų komišką neįgalumą (California Dreamin‘). Vis dėlto stipriausiai institucijų kritika atskleidžiama juostoje Pono Lazarescu mirtis, kurioje Puiu nepagaili dviejų su puse valandos šalies ligoninių ir medicininio aptarnavimo sistemos kritikai, kuri bus suprantama bet kuriam (post)sovietinės tikrovės ragavusiam žmogui. Ponas Lazarescu vežamas iš vienos ligoninės į kitą, niekas negali diagnozuoti tikrosios jo ligos priežasties, nes daktarai kratosi atsakomybės ir mieliau užsiima moralizavimu arba kolegų gydytojų kirkinimu.

RNB filmai yra urbanistiniai, kupini miestietiškos kasdienybės vaizdų. Sovietinis daugiabutis yra naujojo rumuniško kino bendrasis vardiklis. Pilka, nešvari, šalta ir nyki blokinė aplinka režisieriams svarbi kaip erdvė, kurios fone vystosi žmonių santykiai ir sprendžiamos moralinės dilemos. Aplinka nėra tik bereikšmis fonas – ji veikia kaip integrali žmonių gyvenimo dalis. Realistinė aplinka svarbi režisierių autentiškumo siekiui, todėl jie atsisako bet kokių dirbtinų, sukonstruotų vietų bei dekoracijų, vietoje to filmuoja tikruose, laiko pažymėtuose pastatuose. Neatsitiktinai dauguma filmų prasideda ilgu kadru, kuriame nieko (ypatinga) nevyksta – šitaip žiūrovas „įvedamas“ į tikrovę.

RNB būdingas anaratyviškumas, kaip reakcija į įprastinį holivudinį naratyviškumą. Veiksmas čia nėra svarbiausias – dėmesys telkiamas į herojų vidų, jų psichologines vingrybes. Tiksliau, herojais jų negalima pavadinti ta pačia prasme, kuria herojais vadiname pagrindinius holivudinių filmų veikėjus. Neretu atveju ir veikiausiai sąmoningai jie yra antiherojai – kad ir policininkas iš filmo Policija, būdvardis. Jis atidėlioja skubius ir pareigūnui būtinus žingsnius (policininkas amerikietiškame filme jau seniausiai būtų ryžtingai ėmęsis veikti), tuo tarpu režisierius mums rodo, kaip anas ilgai valgo sriubą, keistai bendrauja su mergina ir t.t. Be to, RNB filmuose nesulauksite tipiškos holivudinės kulminacijos ir atomazgos, tipiškos gėrio ir blogio kovos (juo labiau aiškios gėrio pergalės), tipiško „reikalų sutvarkymo“. Nerasite juose ir įprastų didaktiškų, moralizuojančių žinučių. Panašiai kaip ir Haneke, jaunieji rumunų autoriai siekia priversti žiūrovą mąstyti, o vienas iš būdų tai padaryti – sutrikdyti įprastinius žiūrovo lūkesčius naracijos atžvilgiu. Tačiau, ačiū Dievui, šie sutrikdymai nepriveda prie eksperimentinės postmodernistinės klampynės, kurion mus pasimėgaudamas nusitempia vėlyvasis Godard‘as.

Tai, kas skiria RNB realizmą nuo, pavyzdžiui, Hanekes, Loacho ar Dardenne‘ų, yra nuostabus rumuniškas (sakytum, balkaniškas) humoras, atpalaiduojantis ir atšviežinantis šiaip jau sunkią ir nejaukią filmų atmosferą. Humoras ir apskritai šviesesnės akimirkos pinasi su tragiškomis ir liūdnomis – bet ar ne toks ir yra mūsų gyvenimas? [2] Be humoro ir tragizmo, RNB kūriniuose aptinkame ir kitų sampynų: familiarumo ir susvetimėjimo, sovietinio ir modernaus vakarietiško mentalitetų, jaunimo ir senimo konfliktų. Šios sampynos pakylėja naująjį rumunų realizmą į universalesnį lygmenį – kitų tautų žiūrovai juose atranda nuorodas, atliepiančias jų pačių džiaugsmus arba liūdesius. Todėl šios naujosios bangos negalime vadinti išimtinai nacionaliniu kinu – tai europinis, bendrąsias patirtis reflektuojantis kinas.

Baigiant vertėtų pasakyti, kad nors naujasis rumunų realizmas siekia objektyvumo, šiame siekyje galime įžvelgti ir etinę prasmę – juk sakyti tiesą ir kalbėti apie dalykus, kokie jie yra iš tikrųjų, Ceausescu diktatūros metais buvo pamirštas ir pažabotas etinis idealas. Šiuo atžvilgiu Cristi Puiu, Corneliu Porumboiu, Cristianas Mungiu ir kiti rumunų režisieriai yra platonikai – Tiesa sutampa su Gėriu.

*****

[1]  Trumpas ekskursas: šie Mungiu žodžiai priminė dr. Nerijos Putinaitės knygoje „Nenutrūkusi styga“ dėstomą kritiką „liaudiškajam nacionalizmui“ ir vienam svarbiausių jo atstovų – a.a. Justinui Marcinkevičiui. Ji kritikavo jo kūrybai būdingą metaforiškumą, leidusį į tokias abstrakcijas kaip „tauta“, „tėviškė“, „Lietuva“ įdėti bet kokį turinį. Toks neapibrėžtumas ir atitolimas nuo politinės tikrovės užkirtęs kelią tikram politiniam pasipriešinimui. Įdomu stebėti, kaip panaši žinutė perduodama skirtingais raiškos kanalais: Mungiu atveju – per vaizdą, Putinaitės – per akademinį tekstą. 

[2]  Beje, įdomu pastebėti, jog rumunai sugeba sukurti ir puikias komedijas (12:08, California Dreamin‘), ir įsimintinas dramas (4 mėnesiai), ir tragikomedijas (Pono Lazarescu mirtis, Policija, būdvardis). Šitoks žanrinis virtuoziškumas stebina ir liudija režisierių kolektyvo kūrybinį meistriškumą.

Atgal Komentarai