2011-05-02

Manto Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“ pradedamas malda, ja atskleidžiama pagrindinė filmo tema – skausmas dėl artimųjų, be žinios dingusių per antiteroristinės politikos kaltę.

Toliau – kasdienybės akimirkos, bet jos nėra rodomos tik tam, kad užpildytų filmo laiką. Nors kiekviena iš jų ir nėra metafora, bet turi daug reikšmių, dažnai gali būti perskaitoma asociatyviai. Pavyzdžiui, berniukas, besiplaunantis kojas, būrimai, tikresni už realybę, vyras, galandantis dalgį, pjaunantis žolę, varginga vestuvių šventė, rodoma ne tik norint išryškinti etnografinius jos aspektus, bet ir čečėnų tarpusavio santykius. Kareiviai, šalia šventės ramiai iš automatų šaudantys salves. Vietiniai reaguoja ramiai – tai įprasta. Šis vestuvių epizodas – vienas ryškiausių ir dinamiškiausių. Matome saulėlydžio virš Grozno vaizdus: miesto panoramą, mečetę, naftos gamyklą (epizode galima įžvelgti ir politinių poteksčių...). Atrodo, viskas gerai, ramu, saulei leidžiantis skamba malda. Filmo struktūra iš kasdienybės vaizdų leidžia „nerti“ giliau, į situacijos tragizmą.

„Nerti“ padeda ir siužeto plėtotei lygiagretus povandeninio ežero motyvas. Jis daugiaprasmis, M. Kvedaravičiaus filmą pakylėja į filosofinį lygmenį, priartina prie lietuviškosios poetinės-filosofinės dokumentikos tradicijos. Viena iš filmo siūlomų ežero motyvo interpretavimo galimybių yra sieti jį su pavadinimu, „Barzakh“. Pavadinimui pasirinktas sufistų terminas, apibūdinantis slenkstį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Vienintelis ryšys su pasauliu iš šios, neapibrėžtos, erdvės gali būti palaikomas tik per sapnus. Balsas už kadro pasakoja apie ežerą, kurio dugną bandę pasiekti žmonės ten ir liko. Aliuzija į dingusiuosius be žinios ir negrįžusiuosius, esančius tarp dugno ir paviršiaus, tarp gyvybės ir mirties. Matome, kaip į vandenį krenta ir žemyn leidžiasi akmenukai, bet nematome, kaip jie pasiekia dugną. Filmas yra leidimasis gilyn į neapibrėžtą metafizinę erdvę, bet dugnas taip ir nepasiekiamas, kur jis – neaišku. Filmas tvyro nežinia kur „Barzakh“ erdvėje ir mus pasiekia tik per sapną. Juk kinas ir yra sapnas.

M. Kvedaravičius nesiekia sukelti kokio nors efekto, nerodo atviro skausmo. Tačiau filmą reikia žiūrėti susikaupus, nes kiekvieno „Barzakh“ kadro informacija yra giluminė, išskaitoma asociatyviai, o veikėjų jausmai slypi už kasdienybės šydo.

Filme yra ir gana stipriai tiesiogiai veikiančių vaizdų, žodžių. Po buvusio kalėjimo patalpas režisierių vedžioja kadaise ten kalėjęs vyras. Stebina buvusio kalinio sarkazmas – jis skundžiasi, kad budeliai jam ausį netvarkingai nupjovę, o tai trukdą skustis, ironizuoja, kad budeliai greičiausiai turį tiek ausų, kad nešioją jas kaip Brežnevas medalius. Vyras parodo kambarį, kurį turėjęs baltai perdažyti bene septynis kartus, mat jame ką nors nukankinus, sienos būdavusios raudonos... Rodomi ant sienų išraižyti kalinių vardai, datos, mintys („Aš gyvas ar ne?“), brūkšniukais kadaise žymėtos kalėjime praleistos dienos... Atvirai jausmai nerodomi. Tai leidžia filmą ne tik jausti, bet ir apmąstyti. Intelektualinis filmo įspūdis išlieka ilgiau nei minėtasis drastiškas atvirumas ar dramaturgija.

Filme svarbi ir muzika – jos paskirtis meditacinė, ji veikia kartu su postapokaliptiniais pokario vaizdais. Vienas tokių kadrų – pro automobilio langą filmuojamas miestas, įvažiuojama į tuščią aikštę, kurios pakraščiuose stovi apgriuvę pastatai su bombų paliktomis skylėmis, betono sienomis, kadaise suvarpytomis kulkų... Filmu „Barzakh“ nesistengiama pateikti informacijos apie Rusijos ir Čečėnijos karą. Čia reikia tam tikrų istorijos žinių, bet daug ką galima suprasti ir be jų. Kūrėjai neieško kaltų, jie kalba apie paprasto žmogaus likimą pokariu, rodo, kaip žmogų veikia sistema. Ir kalba nuoširdžiai, nebanaliai, pasitelkdami filosofiją, kinematografinę poeziją.

Regis, filmas gimė iš būtinybės kalbėti. M. Kvedaravičius kalba apie tai, kas jam rūpi, o ne „spaudžia“ filmą iš savęs vien dėl to, kad yra režisierius (ar nori juo būti) ir turi kurti filmus. Tai vienas natūraliausių filmo ir bet kokio kito kūrinio gimimo būdų.

Literatūra ir menas. 2011-04-29 nr. 3329

Atgal Komentarai