2011-01-14

Turkų režisierius, dramaturgas ir prodiuseris Semihas Kaplanoğlu gimė 1963 m. Izmire, čia baigė kino ir televizijos režisūros studijas. Savo karjerą jis pradėjo dirbdamas operatoriaus asistentu, vėliau režisavo populiarų televizijos serialą ir tik vėliau atsidėjo meniniams kino filmams. Jau pirmaisiais savo darbais S. Kaplanoğlu pelnė tarptautinį kino kritikų ir publikos įvertinimą. Vis dėlto Vakarų Europoje jis labiausiai išgarsėjo „Jusufo trilogija“ (Yusuf Üçlemesi), kurią sudaro filmai „Kiaušinis“ (Yumurta), „Pienas“ (Süt) ir „Medus“ (Bal).

Paskutinė trilogijos dalis „Medus“ šių metų pradžioje pelnė „Auksinio lokio“ statulėlę jubiliejiniame Berlyno kino festivalyje bei pateko į gruodžio pradžioje paskelbtų Europos kino akademijos nominantų sąrašą. Progą susipažinti su S. Kaplanoğlu kūryba turėjo ir lietuvių publika – „Medus“ buvo įtrauktas į šių metų „Kino pavasario“ bei „Scanoramos“ programą.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie savo trilogiją „Kiaušinis“, „Pienas“ ir „Medus“? Kokie tikslai ir objektai paskatino sukurti tokią dramatišką pagrindinę siužeto liniją?

Sykį parašiau trumpą istoriją apie jauną poetą, pavadinimu „Šviesi diena“. Jos protagonistas buvo 18–19 metų jaunuolis, kartu su draugais bandantis pasipriešinti pokyčiams, vykstantiems jų kaime – tiksliau tariant, to kaimo modernizavimui.

Vėliau, remdamasis šia istorija, parašiau kino filmo scenarijų. Tada panūdau sužinoti, kaip pagrindinis veikėjas būtų elgęsis sulaukęs 40-ties ir koks būtų buvęs turėdamas vos šešerius ar septynerius metus. Taip gimė „Kiaušinio“, „Pieno“ ir „Medaus“ scenarijai.

Trilogijos antrame plane vaizduojama, kaip per pastaruosius du dešimtmečius sparčiai keitėsi Turkijos provincija. Šie pokyčiai pirmiausia atsispindi motinos ir sūnaus, tėvo ir vaiko santykiuose. Nublanko visa, kas buvo tradicija ir šventa. Taigi šią trilogiją galima vadinti Jusufo susidūrimu su moderniu gyvenimu. Manau, kad modernizacijos procesas yra dilema, lydinti mus nuo tos akimirkos, kai iš dangaus nusileidome į žemę. Esu įsitikinęs, jog šis konfliktas yra meno esmė.

Tai, kad mano filmai sulaukė palankių kritikų vertinimų ir apdovanojimų, man ir pačiai Jusufo trilogijai reiškia pasirodymą didesnei žiūrovų auditorijai. Esu įsitikinęs, jog pagrindinė apdovanojimų užduotis ir turėtų būti filmų platinimas kitose šalyse. Tarkime, kai 2008 metais „Pienas“ buvo įvertintas Irano Fajr kino festivalyje, su mano kūryba susipažino platesnė šios šalies visuomenė.

Pagrindinis istorijos veikėjas Jusufas labai pasyvus ir uždaras. Tačiau turbūt pritarsite, kad jį kamuoja visai kitos problemos?

Anatolijos kaimuose, kur vyrauja patriarchalinė visuomenė ir svarbų vaidmenį vaidina jėga, gyvena ir labai jautrių vyrų, besidominčių menu ir kultūra. Jusufas – vienas iš jų. Jis jautrus, rašo eiles, tačiau privalo atitikti tradicinį vyro paveikslą. Jis blaškosi tarp dviejų pasaulių – tradicijos ir modernumo.

Tradicija ir modernumas. Nors esate ne politikas, o menininkas, norisi paklausti: ar tikite Turkijos ateitimi Europos Sąjungoje?

Turkija padarė didelę pažangą, kad atitiktų ES reikalavimus, paspartintų demokratizaciją ir sukurtų sąlygas egzistuoti civilizuotai visuomenei. Savaime suprantama, šie reikalavimai turkams padėjo žengti į priekį. Vis dėlto neapsieita ir be praradimų.

Pavyzdžiui?

Tarkime, atsižvelgiant į higienos normas, kaimuose nebeleidžiama pardavinėti sūrio.

Panašūs draudimai sukėlė sunkumų ir prancūzams. Tuo tarpu kai kurie Vakarų politikai, išvydę pirmąją „Pieno“ sceną, pareiškė: „Ši šalis ES? Niekada!“

Tą patį jie sakė ir nematę mano filmų.

Joje vaizduojama moteris, žemyn galva pakabinta virš verdančio pieno puodo. Ji kvepia garus, baisiai sukosėja, o tuomet iš jos gerklės išlenda gyvatė. Tai labai archajiška, šokiruojanti ir simboliškai stipri scena. Ar toks ritualas egzistuoja iš tikrųjų, ar tai Jūsų vaizduotės kūrinys?

Jis iš tikrųjų egzistuoja. Regione, kuriame buvo filmuojamas „Pienas“, yra ežerų, kuriuose gyvena mažyčių gyvačių. Kai vasarą žemdirbiai lieka nakvoti lauke, kartais jos įšliaužia žmonėms į gerkles. Norint jas išvilioti iš kūno, verdamas pienas – gyvatės labai jį mėgsta.

Nejaugi žmogus nepajunta gyvatės, šliaužiančios jam į burną?

Jos yra nedidelės, be to, labai greitos ir turi labai drėgną odą.

Kaip manote, ar tarptautinę sėkmę ir populiarumą Jūsų trilogijai pelnė tai, kad joje nagrinėjamos dvasinės ir moralės temos?

Manau, į šį klausimą geriau atsakytų kritikai ir publika. Tačiau tikiu, kad darbai, kuriuose nepaliečiamos dvasinės ir metafizinės temos, neišlieka žmonių atmintyje ir nenuplėšia nuo jų širdžių nuobodulio ir beprasmybės šydo.

Koks Jūsų požiūris į šiuolaikinį kiną, pilną prievartos, agresijos ir nuodėmingumo? Ar tokios scenos, gausiai rodomos plačiajai visuomenei, nėra žalingos?

Stebėdami jas matome žmogiškosios civilizacijos nykimą. Tai neturi nieko bendro su dvasingumu ir siekiu kilti aukščiau. Menas apskritai tampa vis egocentriškesnis. Vis rečiau akcentuojamas meistrystės uždavinys. Išnyko tokios sąvokos kaip tradicija arba tam tikras elgesio kodas. Gyvename tokiame sudaiktėjusiame pasaulyje, kad tampa nebeįmanoma pažvelgti tiesai į akis.

Šiuolaikinis kinas – tai milžiniškas mechanizmas, skirtas nuslėpti tą tiesą. Ja imamas laikyti naujas dirbtinis pasaulis. Mes pripratome prie mirties ir prievartos. Mūsų niekas nebejaudina. Mažyčio mygtuko spustelėjimas skiria žūvančius vaikus nuo kvailų varžybų. Jei tiesa neprakalbina žmonių sąžinės ir yra atmetama, ką gali padaryti filmas? Kinas ir kitos meno formos yra bejėgės pasipriešinti šiai beviltiškai ir apgailėtinai situacijai. Jei mūsų neveikia žūstantys vaikai Palestinoje, Irake, Libane ir Afganistane, pabėgėliai arba žmonės, skurstantys Afrikoje, jei mes toliau ramiai gyvename savo gyvenimus, – kuris menininkas gali sujaudinti mūsų širdis? Gyvendami tokiame pasaulyje turėtume būti budresni ir sąmoningesni. Turėtume prisiminti du dalykus: Kūrėją ir jo leidimus. Kurdamas savo filmus, stengiuosi laikytis šių principų.

Turkija yra vieta, kurioje vyksta tarpkultūriniai mainai tarp Rytų ir Vakarų. Vis dėlto panašu, kad kultūrinis šalies veidas ir planai nelabai pasikeitė ar, kitaip tariant, netapo vakarietiškesni. Jūs išlaikėte orientalistinį kultūros stilių. Tai ypač pasakytina apie kiną.

Nesu matęs šių filmų, todėl man sunku tiksliai atsakyti į šį klausimą. Nepaisydamas to, galiu išsakyti savo požiūrį į Rytų ir Vakarų pasaulį. Norėčiau užsiminti apie mūsų laiko suvokimą, skiriantį rytietišką civilizaciją nuo vakarietiškosios. Jam tenka pagrindinis vaidmuo ir mūsų kine. Laikas yra kažkas, kas penkis kartus per dieną suteikia mums galimybę susitikti su Visagaliu Dievu, taigi kažkas, kas liudija. Argi netiesa, kad laikas yra dieviškumo ir begalybės dalis? Mūsų laikas nėra apribotas šio pasaulio. Jis yra skiriamas Dievo ir grįžta pas jį.

Kiek mūsų suvokimas ir vaizduotė atsispindi baltame ekrane? Kiek tikslu ir teisinga tai gali būti, kai savo kino kalba – net ir pripažinta vakarietiškos sąmonės – bandome pasakoti savo istorijas? Mūsų filmai visada akcentuoja rytietišką laiko suvokimą, leidžiantį pajausti anksčiau minėtą dieviškumą. Tikiu, kad tai gali suteikti peno apmąstymams.

Ką Jums pačiam reiškia laikas?

Tai pagrindinė kino medžiaga. Esminė.

Šis klausimas kyla prisimenant kai kurias labai ilgas „Pieno“ scenas.

„Piene“ pasakojama apie jauną vyrą, gyvenantį kaime. Laikas jį vargina, vaikinas nežino, ką su juo daryti. Norėdamas išgauti gryną sceną be pertrūkių, labai mažai ką iškerpu. Žiūrovas turi pajusti tokias akimirkas, įsigyventi į jas. Suprantu, kad kartais tai gali pasirodyti nuobodu.

Vienoje scenoje pusę minutės rodoma siena...

Filme nėra jokių nereikalingų detalių. Žmonės negali pakelti laiko ir nuobodulio. Kad nereikėtų jų įsisąmoninti, jiems nuolat reikia daug veiksmo. Savo filmais norėjau akcentuoti kai ką priešingo – vertingą laiką. „Piene“ Jusufas išgyvena daug skausmo, nes negali numatyti ateities. Jį tai baugina. Jaunystėje esu patyręs tą patį. Dažnai mąstydavau, įsmeigęs akis į vieną tašką. „Ištęstos“ scenos – tai bandymas pavaizduoti vidinį nerimą.

Ar jaučiatės suprastas, kai Jūsų filmai įvertinami kaip meditacijos?

Taip. Jie stipriai paveikti budizmo ir islamiškojo sufizmo.

Koks, Jūsų manymu, yra esminis meno uždavinys apskritai, ir ko būtent ieškome susidurdami su juo? Trumpalaikio malonumo žiūrėdami vienos valandos filmą ar kažko daugiau?

Kai meno kūrinio laikas nukrypsta nuo mūsų pačių laiko, esame išplešiami iš laiko, kuriame gyvename. Kai kurie švaisto savo gyvenimą šou, apkalboms, pasilinksminimams, taip norėdami atitolinti mirties nuojautą. Tokie žmonės paniškai bijo mirties. Jie nenori nei kalbėti, nei girdėti apie savo mirtį. Kita vertus, jiems patinka stebėti kitų mirtį. Tokiu būdu prarandamas laiko suvokimas. „Žiūrėjau filmą ir nė nepastebėjau, kaip pralėkė laikas“, sako žmonės. Tačiau mes turėtume elgtis priešingai – turėtume žinoti, kaip prabėgo mūsų laikas.

Aristotelio sekėjai meno tikslu laikė emocijų apvalymą. Filmas nutiesia tiltą per plyšį, skiriantį ego ir sielą. Žmogus susitapatina su juo. Priešingu atveju menas ir jo skelbiamos žinios yra bevertės. Žinau, kad masės renkasi produkciją, atliepiančią jų ego, tačiau tokie filmai nemeta iššūkio ir neskatina žiūrovo prisidėti prie kūrinio. Kita vertus, režisieriai neturi paklusti šiai taisyklei. Užmegzti ryšį su masėmis – tai ir mūsų atsakomybė. Esame tarsi dvi tos pačios monetos pusės.

Ko tikitės iš ateities kino Turkijoje ir kitose Jūsų regiono šalyse? Ar būtų galima nuspėti žymią jo pažangą? Kaip manote, ar keisis pasaulio požiūris į orientalistinį kiną?

Vakariečiai į mūsų filmus visada žvelgė iš orientalistinės perspektyvos. Jie – kartais veidmainiškai, kartais nuoširdžiai – laikomi savotiška atskira srove. Kai kurie kūriniai įtraukiami į festivalių programas, greitai parodomi publikai ir lygiai taip pat greitai užmirštami. Dėmesio susilaukia režisieriai, ieškantys ar bandantys ieškoti tiesos. Man nerūpi, kaip vakariečiai mane suvokia, charakterizuoja ar klasifikuoja.

Mane kur kas labiau domina žmonės, gyvenantys Rytuose. Kaip mes vieni kitus matome? Kaip galime panaikinti mus skiriančias užkardas? Man rūpi atgaivinti mūsų civilizaciją. Jei šio regiono žmonės taip neatstumtų vieni kitų, mūsų kultūrinis gyvenimas atrodytų visiškai kitaip. Manau, kad Vidurio Rytai ims sėkmingai vystytis tik tada, kai juose gyvenančios tautos bendradarbiauti tarpusavyje. Tarptautinė Irano kino sėkmė ir dėmesį prikaustantys jauni turkų režisieriai gali pristatyti mūsų turtingą kultūrinį potencialą. Tačiau pirmiausia mūsų filmai turi pasiekti žmones, gyvenančius Rytų šalyse. Galbūt tai pavyktų įgyvendinti įkūrus Rytų kino centrą arba kino fondą, skatinantį bendradarbiauti šio regiono šalis. Tai mirtinai svarbu. Kitu atveju kultūrą užgoš korupcija, o mes dar labiau nutolsime vieni nuo kitų.

Parengė Lina Žukauskaitė

Nuotrauka iš kurgucuyuz.biz

Bernardinai.lt

Atgal Komentarai