2010-03-01

Romualdas Požerskis akto fotografijoje primena žmogų, irkluojanti vienu irklu – turėdamas šviesos pojūtį, fotografinius įgūdžius bei techniką, jis sukasi ratu aplink nuogumą, užuot jį pasitelkęs idant nuvestų žiūrovą į kitą, albume esančiuose tekstuose nupasakotą, pasaulį. Albume „Miražų dosjė“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2010) žodžiais išsakomos mintys įkvepia, sunku būtų tai paneigti, tačiau niekaip negaliu jų susieti su didžiąja dalimi čia publikuojamų fotografijų. Kas tai? Kūno eksploatacija, provokacija, jau pripažinto meistro žaidimas.

Aleksandro Macijausko „papyškinimai“ pro troleibuso langus, Romualdo Rakausko gėlėtų laukų peizažai – tokie pat žaidimai. Tačiau ar tai iš tiesų yra toji kūryba, kurią galima širdimi pajusti, įvertinti kaip brandžius fotomenininkų, iš tiesų turinčių skvarbų protą bei dar skvarbesnį žvilgsnį, darbus? Dažno žiūrovo naivumas verčia ne tik tikėtis, bet ir tikėti, kad visa, ką rodo pripažinti meistrai - neginčijamas menas, bemaž aukštųjų materijų atskleidimas. Susidaro įspūdis, jog palankaus masių įvertinimo suteiktos galimybės skatina autorius ne kuo nuoširdžiau kurti, o kuo daugiau rodytis.

Kodėl dabar šitiek šnekama? Vaizdu, tekstais, garsais. Kiekvienas skuba iškelti save, ne visada susimąstydamas, ar bus į ką žiūrėti. Neteigiu, kad didžioji šiuolaikinio meno dalis yra beprasmė – tai tyrimai, ieškojimai, įrodymo siekis. Dabartinis menas bemaž privalo būti nepatogus arba primityvus (nepaisant kiekvienoje taisyklėje neabejotinai egzistuojančių išimčių). Kyla idėja, kad kūrinius iškreiptai suvokiu aš – tebeturiu naivų troškimą, kad jie be žodžių, be konteksto, staiga vidun, tenai, giliai, įsirangytų ir tobulai priglustų. Kaip dalelė, kurios visados trūko. 

Savo naujausiame albume „Miražų dosjė“ R. Požerskis rodo fotojuostoje įamžintus moterų aktus. Žmogaus kūnas nėra tabu – jis gražus. Tačiau tai nėra tiesiog forma žaidimui, nei vienas mūsų nesame natiurmortas. Dovilė Zelčiūtė rašo: „Ji – byrantis smėlis, Ji – virpantis oras, Ji – paslaptingas vanduo, upės gelmė, jūros platybė, Ji – grubi suarta žemė ir švelnūs žolynai...“ Ji - oda, mėsa, kraujagyslės, kremzlės, kaulai, - atsakau. Ir nereikia niekinančiai vaipytis - ne kas kita, o anatomijos studijos lėmė didžiulį kūrybinį Leonardo da Vinčio šuolį, gilinant šias žinias į priekį veržėsi vizualiniai, plastikos menai.

Poezija prasideda tuomet, kai atidengtas kūnas tampa ne mėsos gabalu, o keliu į prasmę, kai jis neatrodo vien nekasdieniškai reikšmingas. Neseniai R. Požerskio pristatytos fotografijos iš festivalio Nevados dykumoje „Burning man“ Lietuvoje buvo įdomios savo egzotiškumu, tuo, kad jose atsispindėjo ne tik minčių, bet ir kūno laisvė, išsivadavimas iš konservatyvios visuomenės tabu. Nepaisant to, pirmenybę visgi teikčiau Monikos Požerskytės panoramoms – tai ne tik reportažas, o kūryba plačiąja prasme.

Fotografija yra veidrodis. Jame neišvysi laikmečio, nuotraukoje esančio modelio, visa, ką jis gali atspindėti, esi tu. Reportažas, dokumentika, mados ar akto fotografija – nesvarbu. Kiekvienas autorius veidrodžį išraižo savaip, paslepia viena, kitur – įskelia stiklą... Širdį suvirpina tik tie veidrodžiai, kuriuose per blyškius kūrėjo kontūrus išvystame save.

„Kiekvienas žmogus yra bedugnė – svaigsta galva į jį žiūrint“, sakė vienas filmo „Tigras ir sniegas“ veikėjų. Vartant „Miražų dosjė“ niekaip neapleidžia įspūdis, kad autorius ne tik nepažvelgė bedugnėn, bet ir nesiryžo žengti jos krašto link. Galima būtų teigti, kad ekscentriškas klasikinės temos supratimas ir vizualizavimas – drąsiųjų kelias, provokacija – iššūkis, o kalčiausi ir kvailiausi tie, nesupratusieji. Tačiau tai netiesa. Nuogybė – labiau nei drabužis moters prigimtį slepiantis šydas, atviras stichijos laikinumo pavidalas.

R. Požerskio atveju prasmingas būtų ne nuogumo atsisakymas, o jo naudojimas atskleisti moteriškumui, išraiškai mitologiškumo, slypinčio kiekviename apsinuoginusios moters žvilgsnyje ir geste. Nuogybė nėra svarbi pati savaime – svarbus jos prasmingumas kadre, tai, ką ji suteikia, ką fotomenininkas jos pagalba sukuria. Įsivaizduokite akto fotografijos modelius su drabužiais - jei darbas jums tebeatrodo įdomus, tuomet šitai – Kūrinys. Tačiau kas, jei vaizde nelikus provokacijos išnyksta ne tik forma, bet ir mintis, staiga pajuntate pasimetęs vietoje, kurioje nežinia, ar turite ir norite būti?..

Negalima teigti, kad visos leidinyje esančios fotografijos – tuščios. Pavieniai autoriaus darbai išties įspūdingi, leidžiantys ne tik pajusti moteriškumo užuominą, bet ir pilnai jį išjausti. Dvi ant akmens upėje susirangiusios merginos, apglėbusios viena kitą, tokios pažeidžiamos ir nepasiekiamos, dukra ir motina, seserys, švelnus gyvybės trapumas ir išlikimo stiprybė, dviejuose kūnuose, ant akmens, upės vidury... Pro langą sklindančios šviesos šešėliuose paskendusi moteris prisidengusi savo nuogumu, kažkur giliai, viduje, gal ten, kur sprogsta mintys ir kuriasi visatos...

R. Požerskis fiziniu atsivėrimu mėgina pakeisti dvasinį, taip dažnoje fotografijoje palikdamas prarają tarp vaizdo ir jo prasmės, pamesdamas vidinės moters gelmės paslaptį. Šokiruojantys rakursai, dramatiškos spalvos, ryškūs kontrastai – vardan ko? Moteriškumo? Fotografijos? Vizualumo? Provokacijos?

Moterie prakeiktoji, moterie nuodėmingoji, moterie palaimintoji, moterie geismingoji, moterie nekaltoji, moterie mylimoji, moteriškumo gaivale, ar esi tu čia, tarp šitų nuogų kūnų, ar slepiesi saulės audinio klostėse, pajūrio smiltyje, pradžios vienatvėje?..

 Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4