2010-02-26

„Doooooris“ – neoficialiai 1989-1995 metais Klaipėdoje veikusi menininkų grupė (dailininkai Audrius Jankauskas, Arvydas Karvelis, Saulius Kanapeckas, fotomenininkai Remigijus Treigys ir Raimundas Urbonas (1963-1999), viena iš avangardo Lietuvoje pradininkių. Nežinia, tai mitas ar tiesa, tačiau tokio pavadinimo atsiradimas sietinas ne tik su žymiąja grupe „The doors“, bet ir su... durimis. O kas gi už jų?

 R. Tagorė sakė: „Jeigu uždarysite duris visoms klaidoms, tiesa liks už durų“. „Doooooris“ nariai atviri idėjoms, pasauliui, tikriausiai netgi, kiek tik leidžia žmogiškumas, patys sau. Leidinyje „Doooooris. Klaipėdos menininkų grupė“ (Kultūros projektai, 2009) visuomenei pristatoma Klaipėdos maištininkų kūryba, menotyrininkės Eglė Deltuvaitė ir Agnė Narušytė bei rašytojas Gintaras Grajauskas interpretuoja ne tik idėjinius grupės siekius, bet ir kūrybinius rezultatus. Tiesa, pačiame albume – tik trumpas „Doooooris“ gyvavimo etapas, publikuojami anksčiau nematyti A. Karvelio arba A. Jankausko bei R. Urbono darbai. „Doooooris“ dėka R. Urbono fotografijos, kurių perspektyvą autorius matė nebent šiukšlių dėžėje, tapo įkvėpimu kitiems grupės nariams. Atvaizdas, kūrėjo pripažintas kaip klaida, draugų teptukams/pieštukams prisilietus pakeitė savo būvį ir įgijo naują prasmę.

Romane „Dharmos valkatos“ Jack’as Kerouac’as pareiškia: „Koks siaubas mus apimtų, jei pasaulis būtų realus, nes jei pasaulis būtų realus, jis būtų nemirtingas“. Dorisininkų pasaulis gerokai platesnis, nei klasikiniam menui įprastas. Čia sėkmingai gyvuoja ir akmeniniai akli katinai, ir namai, remiantys dangų, ir pats „Doooooris“ zuikis. Neieškoma gilių prasmių, vaizdas žiūrovui pateikiamas „plikas“, nepaaiškintas. Sakytumei menininkai instinktyviai jautė, kad tai, ką galime vien įsivaizduoti, dažnai yra realiau už dalykus, suvokiamus kaip tiesa, juolab atvaizdas, sudėliotas iš aplinkinio pasaulio detalių ir išsiliejusių minčių, yra dalykas, labiausiai visomis prasmėmis mums priklausantis.

„Doooooris“ manifeste išsakytas teiginys, jog „Grupės „Doooooris“ nariai žino, ką daro, bet nedaro“, A. Narušytės įvardytas kaip „išminčiaus pozicija“, prašyte prašosi atidesnio žvilgsnio. Vengdami bet kokių rėmų bei nesilaikydami vienos tiesos dorisininkai į kūrybinį procesą įtraukia ir žiūrovus. Jų darbai – draugų būrio kūrybiniai „žaidimai“ – tai atvira erdvė, kur neegzistuoja ne tik viena, bet ir tūkstantis tiesų. Užtat kiekvienas galime pasirinkti savąją tiesos alternatyvą, individualų būdą suprasti. Tokiu būdu [besi]stebintieji įprasmina „Doooooris“ narių kūrybą, taip ją įbeprasmindami ar suteikdami daugybę prasmių. Tarkime koliažą „Prūsai išeina“ taip pat sėkmingai galima interpretuoti ir kaip ideologinį, politinį, ir kaip humoristinį, satyrinį, egzistencialistinį ar dar velniažin kokį darbą. Tiesa, visada turite teisę likti nesupratę.

Dalindami interviu autoriai mėgo kvailioti, drąsiai improvizavo įvairiais klausimais, taip niekada ir nepretenduodami į nekintamas tiesas. Menininkų grupė neoficiali ne tik juridiškai: jie neturėjo ideologijos, vienos pastovios istorijos, narių sąrašų. Jei jau ginčuose gimsta tiesa, tai draugystėje gali gimti... kūryba. „Doooooris“ charizma slypi jos narių gebėjime džiaugtis gyvenimu, nore pasiimti viską, ką įmanoma, išsilaisvinti nuo dogmų, kurias siekiama primesti. Draugiška ironija vienas kito bei viso pasaulio atžvilgiu labai artima nūdienei šiuolaikinio meno pozicijai, tačiau sykiu natūralesnė, nes gimusi paprastai, neturinti didelių pretenzijų, neapstatyta išsikeltų tikslų sienomis.
 Kurdama penkiukė išlaisvindavo vaizduotę, diskutavo apie pasaulį ir sykiu jį kūrė, [auto]ironizavo. „Doooooris“ kūryba – tai vaizdiniai, atsiradę atsipalaidavus, bemaž „netyčia“, todėl tokie naiviai įdomūs ir daugiaprasmiai.

Nuo ryškiai geltono „Doooooris“ viršelio į mane akis išplėtęs spitrijasi keistasis „šešėlinis zuikis“. Lyg ką pasakyti norėdamas. Į galvą šauna  Kerouac’o padiktuota, lengvai galėjusi tapti dorisininkų šūkiu, mintis: „Ai, baikim pliurpt ir tiesiog gyvenkim!“

 Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 14