2010-02-19

Rafal’as Milach’as (gimė 1978 m.)– ryškų autorinį braižą turintis lenkų fotografas, savo darbais ne tik provokuojantis ar šokiruojantis žiūrovus, bet ir skatinantis į postsovietines valstybes pažvelgt jautriau, asmeniškiau. „Kaunas PHOTO 2009“ savo seriją „Nykstantis cirkas“ pristatęs fotomenininkas yra sukūręs ne vieną fotografinės dokumentikos ciklą („Labai gražus projektas“, 2007;„Gyvenimas po mirties“, 2009; fotoesė „7 kambariai“, 2004-2009“ ir kt.), jo darbai siūlo naują požiūrį į dokumentinę fotografiją. 

Esate vienas sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų lenkų fotografų. Kaip išlaikote balansą tarp daugybės komercinių projektų ir asmeninės kūrybos? Ar jūsų kasdienis darbas yra įkvėpęs asmeninius projektus arba atvirkščiai?

Fotografuodamas užsakymus užsidirbu, tačiau pasiilgstu asmeninių projektų. Kuomet imuosi kūrybos – išleidžiu visus pinigus. Taigi, svarbiausia tinkamu metu „persijungti“ iš darbo į kūrybą ir atvirkščiai. Jei mokate tvarkytis laiką, jums pavyks. Man net labai patinka tas fotografavimo alkis ir ilgesys vienai ar kitai pusei – tai įkvepia, atgaivina idėjas. Retsykiais stengiuosi apjungti darbą ir asmeninę kūrybą. Atlikdamas užsakymą dirbu kuo nuoširdžiau, tačiau ar tai pavyksta priklauso ir nuo kliento. Žinoma, darbas stipriai įtakoja asmeninę kūrybą. Pavyzdžiui, kadangi „darbinės“ fotografijos 90 procentų yra portretai, ėmiau ir savo malonumui  fotografuoti žmones.

Idėja, kurią stengiatės perteikti darbuose, jums turėtų būti labai svarbi. O kiek svarbu, kad žiūrovai ją suprastų ir suprastų teisingai?

Supratimas – tai viena, o jausmai, kuriuos sukelia tam tikri darbai – visai kas kita. Egzistuoja dvi meno rūšys: tas, kurio visiškai nesuprantame, bet jaučiamės su juo susiję, ir priešingai – menas, kurį suprantame, bet jis mums neturi jokios reikšmės. Dokumentinės fotografijos pagrindinė funkcija yra papasakoti žmonių ar daiktų istoriją. Laikau save šio žanro atstovu, tad man svarbu, kad žiūrovai suprastų mano mintį. Žinoma, šioji nebūtinai turi būti akivaizdi.

Ar dažnai jūsų darbų siužetu tampa smagios, juokingos situacijos?

Fotografuodamas retai kada ieškau linksmų situacijų. Pažiūrėjus į mano darbus, galima pastebėti, jog juose žmonės liūdni. Tiesa, neišsižadu ir absurdo, nes tai platesnė sąvoka už humorą, leidžianti pastebėti gyvenime neįprastus ir įdomius dalykus.

Serija „Life after death“ („Gyvenimas po mirties“) gana provokuojanti. Ar galite plačiau papasakoti apie jos esmę? Kaip kilo mintis pradėti šį projektą?

Koncepcija gana paprasta. Fotografavau iškamšų meistrus ir visus jų darbus. Jie dievina savo kūrinius, dažniausiai su jais elgiasi labai švelniai, o tai  primena savotišką fetišą. Nesu nužudęs nė vieno gyvo padaro, taigi pabūti tarp šio amato atstovų buvo labai įdomu. Seriją fotografavau kartu su savo draugu Andrzej’um Sidor’u, kuris yra buvęs girininkas ir puikus mokslininkas. Žinojau, kad jis dirba su iškamšų meistrais, turi  daugybę kontaktų, juos pažįsta. Labai džiaugiausi, kai buvau pakviestas dalyvauti šiame projekte.

Ar nemanote, kad šiuolaikinė fotografija yra pernelyg provokuojanti?

Mano manymu, menas apskritai šiais laikais nebėra toks iššaukiantis kaip seniau. Jis labiau pasakojantis ir žaidžiantis reikšmėmis, nei šokiruojantis. Jau nebėra kažkokių tvirtų taisyklių, kurias galėtume laužyti. Bent jau Vakarų kultūroje viskas pasidarė suprantama, toleruojama ir laisva. Žinoma, egzistuoja ir kitoks menas. Jei fotografija, video, instaliacijos ar literatūra priverčia mus sustoti ir susimąstyti – tai jau gerai. Manau, jog tokia meno paskirtis ir yra – priversti mus mąstyti.

„Black sea of concrete“(„Juoda betono jūra“, 2009) galima pastebėti subtiliai paslėptų politinių idėjų. Kadangi ir Lietuva priklauso postsovietinių šalių grupei, tai mums gana aktualu. Kokie jums pasirodė Ukrainos ar kaimyninių šalių žmonės? Ar jie laimingi? Beje, kaip serija buvo priimta Ukrainoje?

Žmonės visur panašūs. Bet kur gali sutikti visą spektrą emocijų, charakterių ar būdo bruožų. Lygiai tas pats ir su Lietuva, Lenkija ar bet kuria kita postsovietine valstybe. Lietuvoje teko pabuvoti keletą kartų, bet ne tiek, kad galėčiau daryti kokias nors išvadas apie lietuvius. Kalbant apie lenkus, manau, jog jie gana liūdna tauta. Žinoma, tai iš dalies įtakoja Lenkijos istorija. Pagrindinis dalykas, su kuriuo susidūriau Ukrainoje, buvo savotiškas pasidavimo, susitaikymo su lemtimi jausmas. Žmonės ten, po Oranžinės revoliucijos, kilusios 2004-aisiais, tikėjosi geresnio gyvenimo, bet patirtis rodo, kad pastarieji penkeri metai Ukrainoje buvo visiškas chaosas. Ukrainiečiai jaučiasi neužtikrinti dėl ateities, be to, daugelis labai nori susigrąžinti tokį gyvenimą, koks buvo po sovietų sparneliu. Geriau nebuvo. Buvo blogai – bet bent galėjai numanyti, kas tavęs laukia. Žinoma, pereinamasis laikotarpis reikalauja laiko, bet panašu, kad Ukraina atsidūrė aklavietėje. Ten visi nori keistis, gyventi kitaip, bet vis dar nėra tam pasirengę. Nuotraukas kolei kas rodžiau tik savo draugams ukrainiečiams. Jiems patiko. Viliuosi kada nors surengti parodą Ukrainoje ir išgirsti daugiau nuomonių. 

Ko gero, viena svarbiausių ir geriausių serijų yra „7 Rooms“. Sunku apsakyti intymumą, tvyrantį tame darbe. Ar iki šiol bendraujate su nuotraukose fiksuotais žmonėmis? Kaip juos susitikote? Ar jų gyvenimai pasikeitė po to, kai pristatėte darbus žiūrovams? O galbūt jie patys pakeitė jūsų gyvenimą?

„7 Rooms“ man asmeniškai yra svarbiausias ir rimčiausias projektas. Prie jo dirbau penkerius metus. Žinoma, žmonės pasikeitė, o ir aš pasikeičiau kaip fotografas, įgijau patirties. Kuriamas projektas kito daug kartų. Buvo nuostabu šitiek metų stebėti ir bendrauti su tais pačiais žmonėmis. Kai kurių gyvenimai stipriai pasikeitė, kai kurie liko tokie patys. Vis dar palaikau ryšį su jais visais, tapome bičiuliais. Ką tik grįžau iš Rytų Sibiro, kur vedu nediduką workshop’ą fotografams. Tai buvo puiki proga vėl susitikti. Susipažinome atsitiktinai. Kai kuriuos radau el. paštu, kai kurie buvo mano draugų draugai. Net nežinojau, kad šis projektas bus apie juos. Taigi, projektas išsivystė ir įgavo tokią formą, kokia ji yra dabar, pats.

Kokia jūsų nuomonė apie dokumentinę fotografiją? Ko jai trūksta?

Faktas, jog nelaikau savęs fotoreporteriu, nereiškia, kad man nepatinka fotožurnalistika. Mane žavi tokie autoriai kaip Anthony’is Suau’as ir jo darbas „Beyond the fall“ ar Vanessa Winship su „Black Sea“. Pastebėjau, kad pastaruoju metu fotoreportažai išgyvena pakilimą – tenka išvysti nemažai tiek profesiniu, tiek asmeniniu požiūriu labai stiprių darbų. Žinoma, visada yra įvairių „bet“. Mano akimis, dabartinė fotožurnalistika stokoja kokybės – kiekybei didėjant, pastaroji krinta. Neseniai varčiau WPP archyvus ir radau daugybę fantastiškų reportažų iš 90-jų. Kita problema, kad didžioji dalis reporterių visuomet nagrinėja tik vieną, pačią aktualiausią tuo metu, temą. Kažkur skaičiau, kad apie 90 procentų visos mus pasiekiančios informacijos yra viso labo tik apie 10 procentų įvykių žemėje.

Ar gali fotografija būti nesuprasta ar suprasta klaidingai?

Fotografija niekuomet negali parodyti visos tiesos. Kartais nuotraukos tam tikrame kontekste gali būti ir visiškai nesuprastos. Mano manymu, fotografija – tai itin subjektyvi priemonė pasakoti apie pasaulį.

Dirbate su skirtinga technika, įvairiais fotoaparatais. Kurie iš jų artimiausi?

Turiu pripažinti, kad silpnai nusimanau visokiuose techniniuose dalykėliuose. Visada intuityviai pasirenku tinkamą aparatą ir techniką projektui ar užsakymui atlikti. Man patinka „Mamiya 7“, be to, labai mėgstu didelį formatą. Kasdieniam fotografavimui naudoju muilinuką „Olympus Mju“, savo „Leicą“ arba „Holgą“. Užsakymus visuomet atlieku skaitmenine technika.

Įsivaizduokite, jog šiandien galite tapti bet kuo. Kuo norėtumėte būti?

Kartais jaučiuosi kaip tas šuo iš filmuko „Aukšyn“. Jis, pamatęs voveraitę, staiga pamiršo visą likusį pasaulį. Man taip nutinka su fotografija – per ją pamirštu visą aplinką. Beje, to šuns pasaitėlis turi puikų humoro jausmą. Gal ir man tokį nusipirkti?

Daugiau Rafal’o Milach’o darbų http://www.rafalmilach.com/

Kalbėjosi Milda Kiaušaitė ir Karolis Sabeckis

Rafal’o Milach’o nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai