2010-02-11

Vasario 4 d. Vilniuje, “Prospekto” galerijoje vyko trečiasis Ketvirtadienio fotografijos istorijos vakaras su Stanislovu Žvirgždu ir Skirmantu Valiuliu. Šį kartą buvo kalbėta tema „Nežinomų vaizdų fotografija“. Ir nors pasirodė, jog daugiau dėmesio buvo skirta ne pačiai fotografijai, o joje užfiksuotai istorijai, vis dėlto buvo išsakyta nemažai įdomių minčių.

Visų pirma, kas yra tie „nežinomi vaizdai“? Tai Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo fotografija, kuri tik dabar yra/ gali būti pristatoma žiūrovams, nes tik šiandien pradedama atrasti pačių tyrinėtojų. To priežastis – autoriai, kurių didžioji dauguma buvo vokiečių kareiviai, tad jų įamžintų to meto vaizdų tenka ilgai ieškoti ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos archyvuose. Taip mus pagaliau pasiekia įamžintos okupantų gurguolių atvykimo į Vilnių ar vokiečių kareivių kasdienybės akimirkos.

Tačiau paskaitoje išskirtinis dėmesys buvo skirtas ne atskiroms fotografijoms ir atvirukams, o vokiečių kalba ėjusiems 1915 – 1918 m. pažintinio pobūdžio leidiniams, pavyzdžiui, „Vilnius – pamirštos kultūros miestas“,  ir ypač – periodinei spaudai („Švyturys“ ir pan.). Kaip teisingai pastebėjo S. Valiulis, būtent juose įamžintą vokiečių korespondentų veiklą Pirmojo Pasaulinio karo metu galime laikyti pirmosiomis reportažinės, žurnalistinės fotografijos apraiškomis Lietuvoje, iš kurios nuoseklumo ir kompozicijos derėtų pasimokyti net ir šiandieniniams fotokorespondentams. XX a. pr. tokių vaizdų pagalba skaitytojai būdavo supažindinami su okupuotų kraštų gamta, kultūriniu paveldu ar ekonomika, pavyzdžiui, viename tokių leidinių buvo atskiras fotoreportažas, skirtas marmelado gamybai. Įdomu, jog būtent vokiečių kareiviai Pirmojo Pasaulinio karo metu įamžino didžiąją dalį Vilniaus geto kasdienybės vaizdų. Anot, S. Žvirgždo, šių žmonių gyvenimo būdas ir išvaizda atvykėliams atrodę itin egzotiški ir intriguojantys.

Tiesa, įdomių, ar net unikalių to meto vaizdų pavyko užfiksuoti ne tik jiems. Visiems puikiai žinomas Vilniaus fotografas Janas Bułhakas ne tik įamžino, bet ir pats aprašė ironiškus istorijos poslinkius. Štai, kad ir iš Vrublevskio buto fotografuotas Muravjovo paminklo nuėmimas. „Vienas kareivis sėdi ant Muravjovo galvos ir apvainikuoja ją savo sėdmenimis“, rašė tuomet jis, kartu paminėdamas, jog kitas kareivis jau septintą kartą vyniojęs virvę paminklui ant kaklo. Išties, ironiška aliuzija į paties koriko „talentą“. Išliko dvi šiuos istorinius įvykius puikiai iliustruojančios fotografijos.

Beje, buvo nupasakotas ir gana įdomus tokių autorių kaip Bułhakas ar Fleury santykis su okupantais. Vokiečiai, paėmę šių Vilniaus vaizdų fotografų darbus, nors ir po daugelio metų, tačiau vis dėlto juos grąžino. Ir nors, kaip pastebėjo vakaro pranešėjai, apie okupantų nuopelnus vargiai ar galima kalbėti, šiuo atveju tik tokio „pasiskolinimo“ dėka turime puikiai išlikusių fotografijos, o kartu ir šalies istorijos pėdsakų. Maža to, panašu, jog kai kurie vokiečių korespondentai, ypač Antrojo Pasaulinio karo metu, buvo neblogai susipažinę su geriausių Lietuvos fotografų darbais. Neretai jie fotografuodavo tuos pačius objektus iš identiškų pozicijų.

Išlaikydami ankstesnių paskaitų stilių ir klausytojų dėmesį, S. Valiulis ir S. Žvirgždas vėl atskleidė keletą lietuviškosios fotografijos istorijos paslapčių. Viena įdomesnių – Aleksandros Jurošaitytės atvejis. Dėl atitinkamų teisinių aplinkybių jos pavardė pase buvo įrašyta vyriškąja gimine – Aleksandra Jurošaitis. Trumpindama inicialus, po savo pačios fotografijomis ji pasirašinėdavo „A. Jurošaitis“, taip suklaidindama daugelį. Štai, kad ir visiems žinoma Nepriklausomybės akto signatarų nuotrauka, daryta A. Jurošaičio (fotografės tėvo) ateljė. Ilgą laiką, būtent dėl minėto parašo, buvo manoma, jog jos auotorius ir yra pirmasis ateljė savininkas. Buvo pamiršta, jog kai fotografija buvo padaryta, šis jau keleri metai buvo miręs...

Taip pat buvo priminta, jog kariniu laikotarpiu fotografijos objektu dažnai tapdavo ne tik politinės, bet ir grynai socialinės temos. Štai, kad ir jau minėtos A. Jurošaitytės nuotraukos, įamžinusios vaikų prieglaudos kasdienybę. Pastebėta, jog šios autorės stilistika ir akcentuotos detalės gerokai skyrėsi nuo kito garsaus fotografo, nagrinėjusio labai panašias temas – Jano Bułhako.

Baigdami paskaitą, S. Valiulis ir S. Žvirgždas, tarsi teisindamiesi dėl išsamaus istorinių detalių komentavimo, pabrėžė, jog tokios „nežinomų vaizdų fotografijos“ dėka yra ypač turtinamas ir gyvinamas istorijos suvokimas. Na, o siekdami dar išsamiau nušviesti iki šiol daugeliui nežinomas Lietuvos fotografijos peripetijas pažadėjo šio vakaro temą tęsti kitame susitikime „Fotografija nelaisvėje“.

Nuotraukos teksto autorės.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3