2010-02-10

Sausio 28 d. Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje vyko antrasis Ketvirtadienio fotografijos istorijos vakaras, inicijuojamas Stanislovo Žvirgždo ir Skirmanto Valiulio. Šį kartą paskaitos tema buvo „Tikrovė ir mitas“.

Dar vakaro pradžioje jo vedėjai pastebėjo, jog mitai atsiranda tada, kuomet istorija nėra pakankamai ištyrinėta, bei tuomet, kai ji pernelyg ištirta, Nes tada mitų kūrimo imasi patys tyrinėtojai. Kadangi, anot S. Žvirgždo, tokia situacija nemaža dalimi atspindi ir lietuviškąją fotografiją, tad šia paskaita ir buvo stengiamąsi atskleisti tikrovę, mitus paliekant pabaigai bei klausytojų sąmonei, gebančiai juos susieti su čia papasakota istorine realybe.

Be to, kad chronologinės raidos principu buvo atskleisti atitinkami lietuviškosios fotografijos istorijos puslapiai, ypač akcentuojant XIX a. vidurio situaciją bei XX a. II – ąją pusę, buvo stabtelta ir prie bendrųjų nūdienos tendencijų, tampriai besisiejančių su Lietuvos (fotografijos) istorija ir jos pažinimu. Buvo pastebėta, jog galų gale šios srities tyrimai tampa profesionalūs ir kryptingi, diferencijuodamiesi į sociologinį, antropologinį, menotyrinį, tradicinį istorinį ar psichologinį aspektus. Nušviestos ir pačių tyrinėjimų raidos gairės, trumpai paminint svarbiausias parodas, leidinius ir jų autorius. Atkreiptas dėmesys į tai, jog mūsų šalies istorinės aplinkybės buvo vienas svarbiausių faktorių, įtakojusių dabartinę tyrimų būklę. Be kitų pastabų, viena taikliausių pasirodė ta, jog skurdus, nepakankamas Lietuvos fotografijos istorijos išmanymas bei kai kurių faktų ignoravimas yra puiki dirva augti klaidingam požiūriui į visą bendrąją situaciją, t.y. kurti minėtuosius mitus. Kaip pavyzdys buvo pateiktas vieno estų menotyrininko straipsnis, kuriame šis teigęs, jog sovietmečiu ar anksčiau meninės fotografijos čia apskritai nebuvo. Teiginį jis argumentavo tuo, jog meninė fotografija įmanoma tik tuomet, kai yra dėstoma aukštosiose mokyklose. Tačiau, anot paskaitos dėstytojų, buvo visiškai pamirštas (o gal tyčia nutylėtas) faktas, jog Lietuvoje dar nuo 1919 m. Janas Bułhakas tuometiniame Vilniaus Universiteto dailes fakultete dėstęs meninę fotografiją. Ir tai buvusi septintoji aukštoji mokykla Europoje, kurioje dėstyta ši disciplina. Skaudžiausia, jog toks požiūris, kokį išsakė minėtas menotyrininkas, kartais aptinkamas ir mūsuose.

Paskaitoje nuolat akcentuotas Vilniaus, kaip svarbaus fotografijos centro ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vaidmuo, greitai supratusio ir įsisavinusio šį išradimą. Tą rodo tuoj po jo atsiradimo ir užpatentavimo 1839 m. sausio 7 d. spaudoje pasirodžiusios žinutės. Štai, pavyzdžiui, apie tai iškart buvo paskelbta „Kurier Litewska“ (vasario mėn.) ir „Kurier Wilenski“, pastarajame teigiant, jog L. J. M. Daguerre‘o išradimas – paprastas ir patogus. Kad jis itin dominęs to meto aukštuomenę, liudija ir vienos garsiausių XIX a. memuarų rašytojos Gabrielės Giunterytės Puzinienės atsimimai. Čia cituojamas autorės pusseserės laiškas, kuriame ji mini Vilniuje pasirodžius dagerotipus. Čia pat fiksuojamas ir visai Lietuvos fotografijos istorijai svarbus faktas – pirmoji fotografijos paroda, vykusi 1840 m.

Minėta, jog vieni pirmųjų dagerotipų Lietuvoje buvo padaryti netrukus po jos atsiradimo, dar 1839 m. vasaros pabaigoje, Verkių rūmuose. Ir tai įvyko gerokai anksčiau nei kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui Latvijoje ar Rusijoje. Čia išradimą iš Prancūzijos atsivežė grafo Vitgenšteino vaikų guverneris, įamžinęs griūvantį centrinį dvaro pastatą. Šis, pirmuoju Lietuvoje laikomas dagerotipas, neišliko. Tačiau S. Žvirgždas atskleidė, jog yra beveik tiksliai žinoma, kaip jis atrodęs, mat garsiajame „Vilniaus albume“ esanti akvarelė padaryta analogu pasirinkus guvernerio užfiksuotą vaizdą. Toliau pabrėžiant Vilniaus svarbą europiniame kontekste, buvo prisiminta ir garsioji Alberto Swieykowskio Vilniaus panorama – iki šiol laikoma didžiausia to meto Europoje.

Na ir žinoma, paskaitoje ėmus gilintis į istorinę realybę, nebuvo apsieita be šmaikščių pavyzdžių, puikiai iliustruojančių fotografijos išradimų kelią į Lietuvą. Pasakotos komiškos situacijos, nutikusios pirmiesiems keliaujanties dagerotipininkams. Štai, pavyzdžiui, kad ir Daugpilio tvirtovės karininko V. Rotkircho minėta Druskininkuose nutikusi istorija. Čia vienam „šviesos meistrui“ niekaip nesisekę įamžinti šešiolikos dvariškių grupės, nes ponios nuolat muistėsi, baidė muses ir plepėjo. Galiausiai, po visos dienos darbo pavykus kokybiškai atspausti plokštelę, užsakovo žmona atsisakė mokėti, nes jai atvaizdas nepatikęs. Po ilgų užsakovo bandymų nusidėrėti (nors kaina ir taip buvo juokingai maža) meistrui trūko kantrybė ir šis išdrožė: „O dieve! Imkit, kad tik neprimintų man jūsų!”. Atskleistos ir šypseną keliančios „paslaptys“. Visi žinome senąsias fotografijas, kuriose vaizduojami įnirtingai dirbantys, vandentiekį tiesiantys žmonės. Tai štai, ar galite įsivaizduoti, kiek laiko sustingę jie turėjo stovėti „dirbančiųjų“ pozose, idant būtų padaryta kokybiška fotografija?

Tiek šmaikštaujant, tiek dėstant istorinius faktus šio ketvirtadienio paskaitos iniciatoriai sąmoningai siekė paneigti klaidingą nuomonę, kuri atsiranda neteisingai interpretuojant istorinę tikrovę. Tokie mitai, kaip Lietuvos fotografijos pavaldumas sovietinei ideologijai ar pavėluotas meninės fotografijos atsiradimas vis dar gajūs šiandieninės visuomenės sąmonėje. Šių Ketvirtadienio vakarų iniciatoriai tą puikiai supranta ir bando pakeisti.

Nuotraukos Karolinos Tomkevičiūtės.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai