2010-02-10

Kauno įvairių kultūrų centre veikianti Jono ir Tatjanos Kuzminų paroda „Kelionių magija“ žiūrovus intriguoja ne vien prieš kelis dešimtmečius (fotografijos sukurtos 1973-1988 m.) įamžintais kalnų vaizdais bei keliautojų emocijų peizažais, bet ir tuo, jog čia pirmoji personalinė gerai žinomų edukologų, fotografijos vadovėlių autorių paroda.

Sykį aplankęs kalnus juos mylėsi amžinai. Tačiau ar lengva visus kelionėje apimančius jausmus perteikti fotografijose? Neretai kelionių fotografai pasirenka vieną iš dviejų aiškiausių tokios temos vaizdavimo klišių – tai žmogaus menkumas ir kalnų didybė, skatinanti grupę žmonių susivienyti, tapti artimesniais vieni kitiems nei šiaip jau esame pratę kasdienybėje. Lankantis kalnuose teko patirti šį jausmą – grynas oras, tokios skaidrios, plačios, jausmu neaprėpiamos erdvės, kad, regis, ir pats prisipildai kažkokio skaidrumo, gilios ir sodrios tuštumos. Tuomet tas, greta einantis, kurio neprisileistumei idant atsivėręs neliktum sužeistas, tampa bendražygiu ir net draugu, ištiesiančiu ranką tuomet, kai tau jos gali labiausiai prireikti. Kiti gi kalnų neišgyvena kaip dvasinės būsenos – tai sportininkai, siekią užsibrėžto tikslo, alpinizmas jiems – komandinis žaidimas. Tokiose fotografijose keliautojai tampa kalnų užkariautojais, bemaž mitiniais herojais, įveikiančiais kliūtis, kurioms daugelis net nesiryžtų. Tiesa, yra dar ir techniški svajotojai, vienišiai, nusisukę nuo žmonių šalia ir visomis mintimis pasinėrę į šviesos tapoma kalnų peizažą. Klakt – tai dar viena fotografija.
 Apsilankius J. ir T. Kuzminų parodoje „Kelionių magija“ neapleidžia labai aiškus jausmas – šie žmonės mylėjo ir tebemyli kalnus. Dalis eksponuojamų darbų pačių autorių rankomis atspausti tamsiame kambarėlyje, kiekvieną kalnų veido bruožą palytint tiek pirštais, tiek dvasia. Šias fotografijas atpažinsite nesunkiai – švelnus gelsvas senos fotografijos atvaizdas, kitoks fotopopierius. Tiesa, negatyvai seni, tad ne visas fotografijas buvo įmanoma atspausti patiems – dalis darbų skenuoti ir spausdinti fotolaboratorijoje. Tačiau būtent šios, galbūt ne tokios tvarkingos, tačiau senuoju procesu atspaustos fotografijos labiau palyti dvasią, leidžia pajusti tą erdvę ir draugystę, naiviai gražią romantiką kažkada ten, kalnuose...

Atsimenu, dar teberengiant parodą T. Kuzminos paklausiau „O kaipgi kitos Jūsų serijos? Visose darbai judviejų abiejų, bendri?“. Šioji jaukiai nusišypsojusi atsakė: „Bet juk taip yra kalnuose – kelių fotoaparatų nesineši, mat visą tą svorį pats ir turėsi vilkti. O čia juk ne pasivaikščiojimas nuo palapinės iki palapinės, vėliau – iki autobuso, tokiame žygyje stengiesi, kad tik kuo mažiau, kuo lengviau, vos ne juostelių kasetes paskaičiuoji. Tai su Jonu vieną fotoaparatą ir turėdavom – vienas pamatęs kadrą stveriam, kitas. Kas čia dabar ir beatrinks!“.

Suklysite pagalvoję, kad bendroje dviejų autorių parodoje vyraus eklektika – J. ir T. Kuzminai bemaž visus projektus vykdo kartu, šie fotografijos aktyvistai taip susigyvenę, kad, rodos, ir kalnus išjautė panašiai, ir abudu juos jautriai pamatė. Jiedu neslepia iš rankovės ištrauksią dar ne vieną fotografiją: „Archyvai didžiuliai, tik laiko juos išieškoti vis nėra“, - sako J. ir T. Kuzminai. Šia paroda autoriai tik dar kartą patvirtina savo fotografinį profesionalumą, gebėjimą seriją išdėstyti taip, kad ne tik prikaustytų žiūrovų dėmesį, bet ir įtrauktų į fotografijų realybę, jomis sukurtą pasakojimą. Vienintelis skirtumas, kad šįsyk tai ne jų ugdytinių, o pačių fotomenininkų darbai.

Seniau besidomintys kalnų bei kelionių fotografija prisimins dar vieną pavardę – Romualdas Augūnas. Nors R. Augūno bei J. ir T. Kuzminų pasirinkta tema ta pati, tačiau matymas – skirtingas. R. Augūno darbai šaltesni, juose kalnai – tai stichija, sunki kelionė į viršukalnę, savo stiprybės išbandymas. Tuo tarpu J. ir T. Kuzminų fotografijos pasakoja ne apie kalnus – tai istorija paprastų žmonių, ieškančių savo kelio, gyvenimo nuotykio ar ramybės oazės, tiek pat kovojančių, kiek ir nuilstančių, tiek pat svajojančių, kiek ir kojomis tvirtai besiremiančių į žemę. „Kelionių magija“ – tai gražaus žmonių paprastumo pasakojimas. Lyginti šiuos autorius galima, tačiau tai atrodytų bemaž taip pat keista kaip prisiminti Vito Luckaus darbą iš serijos „Giminės. Juozas. 1975“, kuriame ekspresyvus su šunimi dūkstančio jaunuolio portretas, dramatiškas ir sykiu nuotaikingas, paliekantis nevienaprasmišką emociją, vidinę sumaištį bei J. ir T. Kuzminų fotografiją su mergina kalnuose ir jos baltu šunimi prie kojos – čia juntama švelni, neįkyri romantika, lėtas laikas ir tylus buvimas, ir jas „sumesti į vieną katilą“. Ryšys, žinoma, yra, tačiau tikrai ne toks, kad dėtume lygybės ženklą.

Galvodama apie parodoje matytas fotografijas niekaip negaliu užmiršti vienos Paolo Nutini dainos eilutės: „So I‘ll cherish the simple things, the easy „Took for granted“ things“ („Taigi aš branginsiu paprastus dalykus, dalykus, kuriuos laikome „savaime suprantamais“). Tad kodėl gi nepamačius kalnų, kurių nereikia užkariauti, ir tų, kurie gyvena jausdami ir tapdami dalimi kalnų veido?

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3