2010-01-25

Baigdami 3-iosios Maskvos šiuolaikinio meno bienalės rašinių ciklą, siūlome susipažinti su įdomios kilmės ir kilimo fotografe bei tapytoja Marina Berulava. Ją sutikome neseniai įkurtame Maskvos menų centre „Raudonasis spalis“, kuriame kažkada tvyrojo konditerijos fabrikui būdingas kvapas, tekėjo gražiai įforminto šokolado upės. M.Berulavos fotografijų paroda „Maskvos angelai ir demonai“ vyko greta kitų bienalės parodų, nors į jos programą neįėjo. Todėl buvo itin smalsu į Marinos darbus žvelgti kaip į jaunos menininkės siūlomą alternatyvą pripažintam ir bienalės kuratoriaus prancūzo Jeano Huberto Martino „išstatytam“ Rusijos avangardui. M.Berulava gimė 1974 metais Čekijoje, gruzino ir rusės šeimoje. Vėliau gyveno Rusijoje, Moldovoje, Baltarusijoje ir Vokietijoje, fotografijos mokėsi Japonijoje. Rusijoje šiuo metu gyvena M.Berulavos tėvai. Žavinga menininkė ir nė kiek žavesiu nenusileidžianti jos parodos kuratorė Olga Semirikova supažindino su fotografijose atskleistomis miesto ir miestiečių istorijomis.

Antrasis projektas

M.Berulava fotonovelėse įamžino ir niekam nežinomus, ir visoje Rusijoje garsius įvairių profesijų žmonės, kurie  gyvena sostinėje ir kuria jos veidą. „Kiekviename iš jų slypi ir angelas, ir demonas. Jie arba veikia išvien, arba nieko nežino apie vienas kitą“, - „Kultūrpoliui“ sakė M.Berulava. Pasak jos, visi mes kažkam esame gėrio, o kažkam – blogio tarnai: šios dvi stichijos nuolat grumiasi dėl žmogaus sielos.

O.Semirikova tvirtino, kad jos kolegė sėkmingai kuria nerežisuotą, „savaiminę“ fotografiją. Nors parodoje be vargo galėjai surasti ir „pastatyminių“ darbų. Atleiskite, už Lietuvos fotomenininkų vartojamą žargoną. Įdomu tai, kad su fotografijomis padirbėta taip, jog jos atrodo lyg nupieštos. Reikia tikėtis – ne „fotošopu“? Kita vertus, visuose juose gali įžvelgti bendrą, tik šiai autorei būdingą braižą. Paroda „Maskvos angelai ir demonai“ yra antrasis menininkės projektas Rusijoje. Anksčiau ji yra išleidusi albumą „Maskva. 19 fotografijų“.

Bėdos dėl angelų

Parodos kuratorė pasakojo, kad jaunoji menininkė subūrė grupelę studentų, aprengė juos sparnuotaisiais angelais ir paleido į miesto gatves. O pati ėjo įkandin ir fotokamera rinko praeivių įspūdžius. „Juokingiausia buvo kontrolės punkte (KPP), kai milicininkai ėmė krėsti angelus“, - juokėsi O.Semirikova. Ne itin gerai Marinos angelams sekėsi ir Raudonojoje aikštėje. Fotografuoti šioje vietoje leidžiama, bet tik tai, ką paprastai fotografuoja turistai. Tačiau jei čia pamėginsi surengti fotosesiją ar kitokį režisuotą veiksmą, lauk nemalonumų. Taip ir atsitiko. M.Berulavos angelų pasirodymas aikštėje fotoblykstės greičiu priviliojo jėgos struktūras. Ką padarysi, toje šalyje su angelais muštasi kaip su žmonėmis, kaip su gyvesniais už gyvus. Matyt, ne be reikalo Rusijoje atsirado frazė „natūralaus dydžio angelas“.

Taip pat M.Berulava fotografavo įvairių profesijų atstovus. Ir tokiose aplinkybėse, kurios geriausiai atskleidžia personažų charakterius. Ji įamžino Maskvos verslininką Borovojų. Reikia atkreipti dėmesį, kad priešais veidrodį sėdintis vyriškis neturi atspindžio. Volando pokštai! Kitose fotografijose taip pat netrūksta vietinės reikšmės ir plačiu žinomų Rusijos įžymybių: tokių kaip advokatas Dobrovinskis, Kristinos Orbakaitės teisminėje byloje ginantis jos vyro teises, kardiologas Aleksandras Gofmanas, Didžiojo teatro primabalerina Marija Aleksandrova. Dar vienoje fotografijoje – politinio Rusijos gyvenimo atgarsiai: čia įamžintas jaunuolis Ivanas Mironovas, kurį apkaltino pasikėsinimu į Anatolijų Čiubaisą, Rusijos energetikos bosą. Vaikinas buvo suimtas likus penkioms dienoms iki istorijos disertacijos gynimo ir už grotų praleido dvejus metus. Užrašas „Mir on/off“ šmaikščiai atskleidžia pagrindinių personažų santykį.

Pašėlusi šeima

„Kultūrpolis“ pakalbino menininkę.

R.E.: Tavo pavardė nerusiška, gimei Čekijoje. Papasakok apie savo šeimą.

M.B.: Mano šeima tiesiog pašėlusi. Mama menininkė, tėtis parašiutų sporto instruktorius, vyresnė sesuo muzikantė, o jaunėlė – psichologė. Vienas kitą itin branginame ir mylime. Kai visi susirenkame, labiau primename italų šeimą: pasakojame vienas kitą perrėkdami, mostaguojamės rankomis, juokiamės ir gaminame valgį – viską darome tuo pačiu metu.

R.E.: Kaip susitiko tavo tėvai?

M.B.: Jie susitiko dar mokykloje. Mama mokėsi septintoje, o tėtis šeštoje klasėje. Viskas ėjo tiesia linija: iš pradžių tėvelio kariuomenė, po to tuoktuvės, pirmagimis. Tada atėjo mano eilė. O kai paaugome, užsigeidėme dar vienos sesutės, tiesa, prašymą pateikdamos kaip norą rūpintis broliuku. Nors buvau tikra, kad gims mergaitė.

R.E.: Kur prabėgo tavo mokykliniai metai?

M.B.: Nuo pat gimimo gyvenau Čekijoje. Pasakiška šalis ir jos gamta, senos pilys. Augau su čekiškais filmais ir „multikais“. Visa, kas skambėjo rusų kalba, sukeldavo euforiją. Nekantriai laukdavome kiekvienos kelionės į Sovietų Sąjungą. Su tėvais  kasmet keliaudavome į įvairias šalis ir aplankydavome įdomias vietas. Lankėmės Maskvoje, Peterburge, muziejuose, teatruose ir, žinoma, žaislų parduotuvėse. Tiek žaislų, kiek jų turėjau vaikystėje, nemačiau nė pas vieną savo draugę. Jie nebetilpo mūsų kambaryje, tad mama sumanė juos padalinti. Vieni buvo paslėpti, o su likusiais savaitę žaisdavome. Tada ateidavo šventė – žaislų keitimas! Kartą tėtis vyko komandiruotės į Maskvą ir parvežė didžiulį lagaminą žaislų. Jis išties buvo milžiniškas, vadinosi ''nešiko mirtis“. Su seserimi jame užsidarydavome ir tarsi papuldavome į visai kitą pasaulį, kur mūsų niekas nematydavo ir negalėdavo surasti.

Mokytis buvo nesunku, tad nieko įdomaus apie mokyklą negaliu papasakoti. O štai pramoginiai šokiai muzikos mokykloje – čia tai bent! Konkursai, koncertai, repeticijos... Sportas – kitas reikalas, čia viskas ėjosi kur kas sudėtingiau. Kartą nusprendžiau lankyti badmintoną. Tris kartus per savaitę keldavausi pusę šešių ryto ir eidavau į rytinę treniruotę. Tėvai į mane žiūrėjo kaip į būtybę iš kitos planetos. Šiaip jau man visada būdavo sunku atsikelti anksti, sugebėdavau pusiausnūda nueiti į mokyklą be kuprinės. Pasitreniravusi beveik metus ir pirmosiose varžybose užėmusi 17-tą vietą iš 18-os (nes paskutinysis mano priešininkas nepasirodė visai), supratau, kad nesu sutverta sportui.

Amatas manęs nedomina

R.E.: Kada pradėjai fotografuoti?

M.B.: Fotoaparatą į rankas pirmąkart paėmiau šešerių. Mačiau, kaip tėtis susimąstęs sukinėjo objektyvą ir vis dairėsi į šalis, prieš nuspausdamas mygtuką. Aš irgi nutaisiau rimtą veidą ir dariau lygiai tą patį: judinau viską, kas judėjo. Nežinau, kur dabar yra ta juostelė. Kas žino, gal jos ten išvis nebuvo? Tačiau patirtas jausmas man labai patiko. Su tėveliu daug laiko prasėdėdavau raudona šviesa nutviekstoje vonioje ir stebėdavau vaizdo atsiradimo stebuklą. Mane tai užburdavo. Visos mano vaikystės fotoalbumo nuotraukos tėčio darytos su mano priežiūra.

R.E.: Fotografija ir tapyba – kuriai daugiau simpatijų?

M.B. Negaliu pasakyti, kad kažkurią mėgčiau labiau. Tarsi reikėtų atsakyti, ką labiau myli – mamą ar tėtę. Išties, mėginu suderinti: dienomis fotografuoju, o vakare tapau.

R.E.: Kodėl dirbi dviejose „stichijose“, vienos ne gana?

M.B. Šio klausimo niekada nesvarsčiau. Darau tai, ko negaliu nedaryti. Mėgstu kurti, o fotografija kaip amatas manęs niekada nedomino: komerciniai užsakymai ar fotosesijos žurnalams – ne mano sritis. Lygiai taip pat negaliu tapyti to, ką jau kažkas yra nutapęs. Viskas ateina iš vidaus ir išsilieja drobėje ar popieriuje.

R.E.: Susidaro įspūdis, kad tapyboje tu ilsiesi, slepiesi nuo socialinių įtampų, kurios matomos fotografijoje. Tapyba tarsi tavo jaukus ramybės kampelis. Ar taip?

M.B.: Ne. Tu matei tik dalį vienos temos darbų. Ir ši tema kur kas platesnė, nei galėtų sutalpinti viena paroda. Tapyba mane „apsėda“ visiškai. Nepastebiu, kiek praėjo laiko, net pamirštu, ar valgiau, patingiu atsiliepti į skambantį telefoną.

Piešiantis atrodo gražiai

R.E.: Fotografijos mokeisi Japonijoje. Kodėl pasirinkai būtent šią šalį?

M.B.: Japonija nuo seno buvo mano svajų šalis. Labai norėjau į ją nuvykti. Kai užaugau didelė – ėmiau ir nuvykau.

R.E.: Kurį iš fotografų galėtumėte pavadinti savo mokytoju, idealu?

M.B.: Iš principo nenoriu mokytis pas kažką iš dabar gyvenančių. Kad netapčiau antru tokiu kaip jis. Idealo taip pat neturiu. Tačiau turiu didžiulę meilę fotografijai.  

R.E.: Čekijoje stipri fotografijos mokykla. Ar spėjo ji padaryti įtakos tavo ieškojimams?

M.B.: Ta šalis darė man didelę įtaką, nes ten gimiau ir iki penkerių traukiau į save viską, kas mane supo. Labai daug vaikystės įspūdžių sieja mane su ta šalimi, tačiau fotografija tada man dar nerūpėjo. O gerų čekų fotografų išties daug.

R.E.: Polinkis menui – iš kur? Tėvai, draugai, keistas atsitikimas?

M.B. Turbūt iš mamos paveldėjau, kartu su genais. O mama – iš savo tėvų. Visada norėjau piešti. Ir labai mėgstu stebėti, kaip kitas piešia. Žmogus tampa toks gražus...

R.E.: Ar teko lankytis Lietuvoje? Ar norėtum čia surengti parodą?

M.B.: Buvau kartą, Vilniuje. Sužavėjo bažnyčios. Jos pastatytos su siela, galima amžinai į jas žiūrėti. Tokia architektūra ilgai nepaleidžia žvilgsnio. O dar man labai patinka lietuviška virtuvė, cepelinai. Ir vištą Lietuvoje paruošia kažkaip ypatingai skaniai.

R.E.: Kur dabar dirbi, ar turi pomėgį?

M.B.: Be tapybos ir fotografijos šoku baletą, mokausi pramoginių šokių ir argentinietiško tango. Na, ir, žinoma, širdyje esu keliautoja. Galbūt ši svajonė irgi greitai išsipildys.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai