2010-01-21

Mindaugo Kavaliausko albumas „Kražių portretas“ („Šviesos raštas“, 2009) – bene dešimtmetį Kražių miestelyje ir jo apylinkėse fotografuoto ciklo baigiamasis akordas. Tiesa, 152 puslapių leidinyje eksponuojamos 142 spalvotos fotografijos sukurtos 2002-2003 m.

Sausio 15 d. Istorinėje LR prezidentūroje Kaune albumą pristatė M. Kavaliauskas ir jam talkinantys fotomenininkas Aleksandras Macijauskas bei istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius. Lietuviškosios fotografijos patriarcho nuomonė apie albumo autorių lakoniška: „Tai yra žmogus, keliantis sau maksimalius reikalavimus. Kaip jau jam pavyksta, taip, bet tai – gražus jaunystės požymis“. Fotomenininkas prabyla apie M. Kavaliausko tęsiamą Lietuvių fotografijos mokyklos tradiciją – fotografuotas mažo miestelių žmonių gyvenimas, dirbta ilgokai. Galima A. Macijauskui ir paprieštarauti – M. Kavaliausko tiek prasiblaškyta po pasaulinius fotografijos festivalius (pirmiausia prisiminkime Arlio fotografijos festivalį, kur atrastas ne vienas „Kaunas photo“ pristatytas autorius), bienales, trienales, matyta tiek personalinių parodų, kad tai negalėjo nepalikti pėdsakų jo kūryboje.
 Prisiminkime „Kaunas photo Polska 2009“ pristatyto lenkų fotomenininko Rafalo Milacho kūrybą – fotoesė „7 rooms“ („7 kambariai“), kurioje pateikta Rusijos interpretacija, 7 žmonių pasakojimai, jų kasdienybės nuotrupos. Galbūt skirtumas toks, kad autorius maksimaliai priartėja prie personažų, juos pažįsta, „išjaučia“. Tiesa, ir paties M. Kavaliausko albume pas kai kuriuos veikėjus sugrįžta ne kartą – čia publikuojama net keletas kražiškės Juzefos portretų, kai kurie žmonės įamžinti su savo pačių fotografijomis rankose, taip sukuriant koncepciją, į viską pažiūrint kiek giliau, neretai draugiškai ironiškai (kad ir fotografija „Virgis Bakutis su sūnum Justinu ir dukra Asta Kražių tvenkinyje po karštos rugpjūčio dienos 2002 m. ir ant tvenkinio ledo 2003 m. kovą.“)

Ne išimtis ir viena iš leidinį pradedančių fotografijų, kur paties M. Kavaliausko rankose matome kelio į Kražius peizažą. Nuotrauką, sukurtą pirmąkart važiuojant į miestelį, autorius rodo paraleliai su pro mašinos langą tolumoje regimu 2003 m. kovo mėnesio to paties kelio vaizdu. Ši fotografija tarytumei visą projektą pristatanti metafora – Kražiuose negyventa, čia tekdavę vykti specialiai tam, kad būtų galima pažinti miestelio apylinkes bei žmones. M. Kavaliauskas apie tai užsimena įžangoje: „Vietiniu vis tiek netapau – prašalaitis manyje buvo. Jis buvo žvilgsnyje žmogaus, vėl ir vėl atvykstančio į „negyvenamą salą“ iš dygstančių „Maximų“ miesto.“ O 2008 m. „Kaunas photo“ festivalyje pristatytas australų fotografas Bradas Rimmeris – ne pašalietis, savo serijoje „Tyla“ jis pasakoja apie gyvenimą Vakarų Australijos gilumoje, iš kurios pats yra kilęs.

Paminėti pavyzdžiai iliustruoja, kad tiek Europoje, tiek apskritai pasaulio fotografijoje vis labiau stiprėja dokumentinės, „tiesaus žvilgsnio“ tendencijos. Priešingai nei sovietmečio Lietuvoje sukurtose nuotraukose, nesistengiama primygtinai pabrėžti personažo charakterį ar emocijas, nejuntamas ryškiai išskirtinis autoriaus požiūris. Taip fotografuojančius autorius su M. Kavaliausku vienija bendras siekis: grynas dokumentalumas, kuo mažiau asmeninio įsikišimo į rodomos vietovės ar asmens charakterius.

Tokias fotografijas sunku vertinti kaip menines, tai greičiau socialiniai, į istorinį dokumentą pretenduojantys darbai. Tokiam požiūriui pritaria ir „Kražių portreto“ autorius: „Buvau pasiruošęs tam, ką pavyks pamatyti ir, ko gero, pamiršti viską, ko mokiausi apie fotografiją“. Natūralu, kad daug pamatęs, dar daugiau sužinojęs, M. Kavaliauskas stengiasi išpildyti pirmapradį fotografijos uždavinį – užfiksuoti momentą. „Objektyvu siekiau praryti viską, – sako jis, – kas tiesiogine ar perkeltine prasmėmis maitino priešeuropietiškąją Lietuvos kasdienybę. Maniau, kad tai yra gražu, nes tikra“. Tačiau norom nenorom galvoje sukasi prieštaringos mintys...

 Nejaugi nepastatyminis, nemačiomis pagautas praeivio portretas – netikras? Pažvelkite į JAV gyvenančio lietuvio Edmundo Leveckio judesio pilną gatvės fotografiją ar Valentino Juraičio serijoje „Praeiviai – laikmečio veidrodis“ rodomas nuotraukas. Jei norite priartėti prie portreto žanro, verta prisiminti Romualdo Požerskio ciklą „Pergalės ir pralaimėjimai“ ar groteskiškai ironišką Aleksandro Macijausko ciklą „Kaimo turguose“. Gaila, tačiau atvira, individualų autoriaus požiūrį atskleidžiantį fotografija išeina iš mados. Internetą užplūdus įvairaus plauko manipuliacijoms, montažams bei koliažams tiek kuriantieji, tiek žiūrintieji neretai taip įbauginami fotografijos iliuziškumu bei konceptualumu, kad kyla noras ieškoti ne tik techniškai, bet ir dvasiškai „nepaliesto“ atvaizdo. Savo žodyje albume istorikas E. Aleksandravičius teigia: „Maža yra gražu“. Svarbiausia, kad to grožio nebūtų per maža.

Tuo tarpu, kai lietuviškoji fotografija siekia gaivinti kaimų, mažų miestelių fotografavimo tradicijas, kaip kad M. Kavaliausko cikle „Kražių portretas“ ar V. Juraičio „Gurbšilio žmonėse“, pasigendu kitoniško požiūrio į miestus, jų gyventojus. Taip jau įprasta, kad kaimuose ieškoma etnografinių motyvų (Balio Buračo, Vytauto Augustino fotografijos) arba globalizacijos požymių (M. Kavaliauskas), ką jau bekalbėti apie groteskiškai tikrą tamsiosios kaimo pusės vaizdavimą (Rimaldas Vikšraitis). „Miestietiška“ fotografija – bemaž visada skubanti, reportažinė, neišjausta. Lyg miestų alsavimas, pulsas, jų žmonės – savaime suprantami, o štai kažkur ten, toliau, jie gilesni, išsaugoję kažką, ko čia nelikę. Į kaimą žiūrima lyg į egzotiką, kažką tokio, ką prisiminti, rodosi, beveik altruistiška. „Kaimiškosios“ fotografijos dažniausiai vertinamos palankiai – visgi daugelis nėra pamiršę bemiestės jaunystės, o ir mes, jaunesnieji, tebeesame nedaug nutolę nuo žagrės... Gal kad mūsų valstybė tokia maža, kad nėra kur atsiriboti miestui ir kaimui?..

Tačiau kodėl gi nepamėginus kuo giliau pažinti miestą, tuos šaltesnius, labiau susikausčiusius žmones? Pažvelgti į jų vidų – nelyg atrasti plyšį tarp naujo ir seno, parodyti tą erdvę ar ertmę, kurią miestas sukūrė mumyse. Nelygu, koks žmogus, koks miestas... Tiesa, autoriaus pasirinkta tema diskusiją sukelia ne ką rečiau nei jos išpildymas, tačiau nebrukant savo asmeninės nuomonės „miestų-kaimų“ (ak, kaip primeną amžinai fotografų gvildenamą „juosta-skaitmena“) tema, M. Kavaliausko albumas „Kražių portretas“ parengtas išties profesionaliai. Pasirenkant fotografijas siekta, kad jos nebūtų matytos parodose (o jų – tiek personalinių, tiek grupinių – gausybė) ir sykiu raiškiai atspindėtų Kražių miestelio gyvenimą. Ne visos parodose matytos ciklo fotografijos paliko vienodai gilų įspūdį, tačiau to nepasakytume apie nepriekaištingai vientisą, išbaigtą „Kražių portretą“. Deramai išdėstyti tekstai, „nenuskriaudžiamos“ fotografijos. Neteko nusivilti ir spaudos kokybe – prisiminkime Arvydo Šliogerio „Melancholijos archipelagus“, kur nuotraukos dalis ne tik nemaloniai „perlipdavo“ į gretimą puslapį, bet dažnai sklaidyti albumą kliudė ir prastas įrišimas. „Kražių portrete“ po fotografijomis esantys autoriaus įrašai, kuriuose neretai įvardijami ne tik personažai, bet ir vieta ar įvykis, leidinį paverčia tikru kražietiško gyvenimo dokumentu, šiuolaikine etnografija, tačiau tai daroma neįkyriai, neerzina norinčio matyti vien fotografinius atvaizdus žiūrovo.

Įvadiniame žodyje M. Kavaliauskas rašo: „Kražių portretas“ man buvo projektu, kuris padėjo buvusiam fotografijos studentui tapti fotografu.“ Norėtųsi pridurti A. Macijausko pasamprotavimą: „Knygų aptarimuose mes dažnai idealizuojame knygas. Idealios knygos Lietuvoje nebuvo, o gal nėra ir pasaulyje. Net leidžiant Bibliją pasitaiko klaidų, bet manau, kad idealo reikia siekti.“ Menininkas kuria tam, kad jo darbai būtų matomi, sukeltų minčių, apie juos būtų kalbama. Tikiu, kad „Kražių portretas“ ne tik pakvies daugelį žiūrovų susimąstyti, bet ir praplės populiariosios kultūros susiaurintą akiratį.

Autorės nuotraukos.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai