2010-01-13

Ar įmanoma kino dokumentikos fragmentuose, istoriniuose dokumentuose, fotografijos serijose ar pagaliau mūsų atmintyje įamžinti laikmetį? Fotomenininkas Valentinas Juraitis savo albume „Plikomis akimis“ ( „Vyzdys“, 2009) rašo: „Ši knyga apie santvarkų virsmą, Sąjūdį, mitingus, ekonominius sukrėtimus, kuriuos mums tenka išgyventi. Kokius rėžius pasikeitimai palieka žmonių sąmonėje, kokius ženklus delnuose“.

Netikiu amžinumu, amžinybe, žmogaus galia įamžinti tai, kas jau praeita ar būta. Neveltui Praamžiaus vardu šauktas aukščiausiasis iš dievų; suturėti akimirką amžinybėje ar amžinybei – ne paprasto žmogaus valioje. Klaidinga būtų ir neigti laikmečio įtaką kūrėjo savasčiai, jo požiūriui ir asmenybei. Laiko ir gyvenimo siūlai visados buvo rankose tų, kuriems fantazijos galia suteikė teisę valdyti žmogaus gyvenimą, o kartais net lemti likimą.

Daug gilesnę prasme randu V. Juraičio žodžiuose: „O jeigu, užuot pats reiškęs savo jausmus, randi juos gatvėje, aikštėje, laukų platybėse...“ Ši idėja paskatino prabilti apie albumą „Plikomis akimis“, dirstelėti į jį atidžiau.

Kiekviena akimirka nebesugrąžinama – netgi galėdami ją išsaugoti garso ar vaizdo pavidalu prarandame unikalią jos dvasią, kvapą, dermę visų įvykių, minčių, poelgių ar tuometinių asmenybių. Tai tarsi „drugio efektas“ – menkiausias vėjo dvelksmas sukuria nepakartojamą momentą, lygiai kaip kvėpsnis ar traputis gimstančios idėjos krustelėjimas sukuria mus kaip unikalias asmenybes tai trumpai, vienintelei akimirkai, po kurios kiekvienas ir vėl ir vėl ir vėl tampame kitokiu ar kitu.

Toks gyvas ir guvus ne tiek laikmečio, kiek asmenybės pulsavimas juntamas V. Juraičio albume. Pavieniai kadrai primena klasikinės lietuviškos fotografijos stilių, kada visas dėmesys sukoncentruotas į žmogų („Lydytojas. Aukštakrosnė Nr. 9, 1983 m.), kadro „švara“, juntamas dvasinis stabilumas. Kituose gi autorius blaškosi po miestų gatves nemačiomis ieškodamas kadro, gyvenimo judesio įrodymo. Čia veikėjų individualumas tarsi išnyksta, ištirpsta miesto gausme, kasdienybės šokyje (serija „Praeiviai – laikmečio veidrodis“, 1980-1983 m.). Ir nežinai, tau nereikia žinoti, geri tai žmonės ar blogi, kur link pasuks jų likimas – jie tik miesto aidas, tik gatves pripildą žingsniai...

Vienas kadras keičia kitą, ir prieš akis iškyla Magnitogorsko gamyklos („Magnitogorskas. Pietų Uralas“, 1982-1984 m.), iš kaminų besiveržią dūmų kamuoliai, darbininkų veidai... Ir vėl fotografijos įvairialypės – vienos pulsuote pulsuojančios nerimu, judesiu, tarytumei kiekvienas žingsnis ar posūkis vestų į dvejonę, į nežinią, kitose – ramybė, savotiška statika, raiškūs, tačiau neįskaitomi žmonių veidai.

Magnitogorsko serijoje bene geriausiai atsispindi ne tik laikmečio įtaka kūrybiniams autoriaus ieškojimams, bet ir fotografijų paveikumui. V. Juraičiui vėl nuvykus į Magnitogorską („Rusija|Magnitogorskas“, 2007 m.) iš ten parsivežtos fotografijos nebeturi serijos pradžiai būdingo įtaigumo, dvasinio nerimo ar ieškojimų užuominų. Pasikeitė ne tik autorius bei jo požiūris, bet ir tai, į ką žiūrima: miestas, žmonės, gatvės... Regime akivaizdžią to meto bei jame gyvenančiojo, į jį žvelgiančiojo nuotaikų, idėjų kolizija. Masių nulemta laikmečio dvasia formuoja ir pavienį individą, jo idealus, matymą, ne tik galimus potyrius, bet ir reakcijas, iššaukiamas aplinkos.

Kurdamas V. Juraitis išsikėlė dvigubą uždavinį, nulėmusį jo fotografijų įvairialypiškumą – neapsiribodamas siekiu atspindėti save laikmetyje, jis čia pat mėgina įamžinti ir pačią laiko tėkmę. Tačiau, paradoksalu, fotomenininkas negali matyti svetimomis akimis, tad neįmanoma išvengti subjektyvumo, kai tuo tarpu bendra epochos dvasia – tai ne individualus matymas, o visa ko bendrumas akimirkoje.

„Stalino paminklo pervežimas“, 1988 m.  – ne tik istorinis dokumentas, fotografijose ne daiktiškumas, o greičiau jau gyvenimas, ne laikmečio pabaigos simbolis, o tėkmė, nesibaigiantis judėjimas į priekį. Tuo V. Juraičio kūryba ir žavi – nėra baimės likti nesuprastu. Tokią daugybę skirtingų temų, planų, pateikimo būdų būtų galima palaikyti eklektika, tačiau šiuosyk kūrėjo savasties perteikimas, jo ieškojimų vientisumas neleidžia knygos išskaidyti gabalais, pamiršti vieną ar praleisti kitą.

Tiesa, naujesni ciklai man atrodo gerokai silpnesni už kūrybinio kelio pradžioje sukurtuosius, neapleidžia jausmas, kad tokiose serijose kaip „Gurbšilio žmonės“, 1999-2005 m. fotografijų socialumas nustelbia patį autorių, sakytumei prieštarauja tam drąsiam, kupinam judesio stiliui, kuriuo viskas pradėta. Serijoje „Atsisveikinant su XX a.“, 1999-2000 m. manipuliuojama Bibliniais motyvais, tačiau tai primena žaidimą, sakytumei uždedama matinė plėvelė, pamažu dusinanti veržlumą ir tikrąją esmę. Regis, kad autorius asimiliuojasi, prisitaiko prie madingos socialinės tematikos, dokumentavimo to, kas greitai gali būti prarasta. Tai jokiu būdu nėra fotografijos be idėjų, greičiau jau pristigę individualumo, neišjausti darbai.

Albumas „Plikomis akimis“ yra gyvas įrodymas, kiek požiūrių ir idėjų gali slypėti viename žmoguje – V. Juraitis ne tik dokumentuoja, fiksuoja, kuria psichologinius portretus, kas būdinga klasikinei lietuviškajai fotografijai, tačiau šalia šių kadrų rodo ir judesio, tamsos, nerimo pilnus vaizdinius, kuriuos nesunkiai galima palaikyti šiuolaikiniu menu. Kokybinį darbų broką pateisina autoriaus nuoširdumas, jausmo perteikimas, tad vargu, ar jį iš vis būtų galima laikyti broku, greičiau jau viena iš kūrybos priemonių.

Laikmetis neįamžinamas, tačiau nuostabu, jog šviesa galima sustabdyti bent šešėlį to, kas buvai tame laikmetyje. Tik tokie dokumentai kuria naują, vidinę, fotografinę savastį.

Nuotraukos iš V. Juraičio fotoalbumo

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai