2009-12-31

O jeigu galėtumei padegti žodžius... Suglamžyti it seną, pageltusį popierių ir svaidyti į sieną nenudegančiais pirštais, svaidyti ir žiūrėti, kaip liepsnos viena po kitos ryja garsus ir skiemenis, raides ir sakinius, tuomet išsviesti mintis, išsviesti viską, ką žinojai, ką manei pažįstąs, palikti tik liepsną, tik tyvuliuojantį karštį...

Bet degantys žodžiai rankoje, o toji kaista, žėri, ir žinai, kad neišsivaduosi, neišbarstysi pelenais kalbos, nesugebėsi atsisakyti savęs. Pernelyg toli, pernelyg ilgai eita, tapai per sunkus, pernelyg išmintingas nesuvokiamai paprastam Esmo lengvumui.

Ko gero, tokia ir yra filosofo Arvydo Šliogerio „Melancholijos archipelagai: žodžiai ir vaizdai“ („Apostrofa“, 2009) leidinio problematika, skelbiama žinia. Kodėl „ko gero“? Priežasčių abejoti apstu. Nors knygos turinį sudaro A. Šliogerio fotografijos ir tekstų ištraukos iš autoriaus filosofinio veikalo „Niekis ir Esmas“, tačiau čia filosofo nuopelnai, susiję su „Melancholijos archipelagų“ atsiradimu, lyg ir baigiasi. Albumo sudarymas buvo atiduotas į Giedrės Kadžiulytės ir Gintauto Trimako rankas. Būtent todėl sunku suvokti, ką pasakyti norėjo pats autorius, juolab ar galima jį laikyti leidinio autoriumi – A. Šliogeriui priklauso knygos turinys, tačiau ne pats albumas. Bet kokia iškelta idėja atsiduria šešėlyje fakto, kad leidinio struktūrą, jo turinį pasirinko kiti, su fotosofijos teorijos kūrimu bent jau tiesiogiai nesusiję žmonės (o būtent fotosofijos idėja ir buvo siekta įgyvendinti). Vadinasi, perduodama žinia yra kolektyvinio darbo išdava, ji tampa daugiaprasmė.

Tiesa, niekuomet negalima atmesti ir A. Šliogerio, kaip filosofo, žaidimo su skaitytojais idėjos. Jis rašo: „Kūrinio – žinoma, ir šio kūrinio, manosios tuštybės, papasakoto tikėtino mito – prasmė yra paneigti save patį ir atverti čia-pasaulio daiktų Esmą. Kūrinys pats savaime visiškai nesvarbus; jis svarbus tik kaip galima Transcendencijos fenomeno pasirodymo scena, kaip nuoroda į kosmopolito daiktus.“ Tuomet „Melancholijos archipelagai“ mums turėtų rodyti kryptį, tapti, kaip pastebi rusų menotyrininkas Levas Aninskis, Lietuvos fotografijos mokyklos stiliui būdingu „rodyklės“ motyvu. Tačiau „rodyklė“ – ne tik A. Šliogerio, ne viena, ir tikslas išskysta, pasislepia tarp daiktų, bekūnių žodžių šešėlių, pragarmės tarp savasties ir troškimo jos netekti.

„Melancholijos archipelagai: žodžiai ir vaizdai“ turėtų pretenduoti į fotografijos albumą, čia randamos mintys jau anksčiau išsakytos senesniuose filosofo veikaluose, tačiau siekiant teksto ir vaizdo lygiavertiškumo pasiektas... paradoksas. Nepaisant to, kad vaizdas ir tekstas paskirstyti bemaž tolygiai, A. Šliogerio filotopinės bei fotosofinės idėjos nurungia jo siekiamą „bekalbio daiktiškumo“ idėją, vaizdai pamažu nuslysta į antrą planą.

A. Šliogeris – gyvas dviprasmiškumo įsikūnijimas, romantiškas nihilistas, neigiąs pasaulį ir sykiu siekiąs susilieti su jo grožiu, su senąja gamtos visagalybe, norįs sudraskyti civilizaciją, meną, kultūrą, kai tuo tarpu jo asmeninis tikslas tėra absoliuti tyla, grįžimas į pradžią, ramybė. „Melancholijos archipelaguose“ jis atsiskleidžia dramatiškoje, bemaž tragiškoje Transcendencijos ir Niekio kovos šviesoje. Filosofas, gebąs unikaliai pamatyti pasaulį, rišliai ir įtaigiai išsakyti savo idėjas, pagrįsti jas, tenori viso to atsisakyti – numesti į šalį kalbos drabužius, išminties spindesį, civilizaciją, žmonijos laikomą aukščiausiu savo pasiekimu. A. Šliogeris kalba apie „pradžios žmogų“: „Gilus ir visiškai instinktyvus nepasitikėjimas tuo, kas žmogiška-tik-žmogiška – toks pamatinis pradžios žmogaus bruožas. Instinktyvus „Ne!“ „visuomenei“, minios „vertybėms“, „šiuolaikiškumui“, „laiko dvasiai“, „madai“, žargonui, kalbos ir elgesio klišėms, konformistiniam rėžimui, kad ir kur jis reikštųsi – politikoje, religijoje ar kultūroje; trumpai tariant, naivi, bet radikali ironija visų „socializuoti“ žmogaus stabų atžvilgiu.“

Argi ne tokiu „pradžios žmogumi“ save mato ir pats A. Šliogeris? Besiilgįs vaikiško pasaulio tyrumo, pasaulio, kuris dar nepripildytas prasmių ir žodžių, kur medžių šventumo neužgožia visuomenės normatyvai, „normalus“ mąstymas, visa ko sutapatinimas: minčių, žmonių, daiktų; kur viską tegali vien žvilgsniu aprėpti, ir sykiu niekada neaprėpsi, nes Transcendencija nepasiduoda žinojimui, neišsipildo drauge su suvokimu. Ir jis bando bėgti, ima į rankas fotoaparatą ir išeina į rytą ieškoti tylos, pagerbti gimtinės upių ir upokšnių, įprasminimo tuštumoje pasimelsti debesų skliautams, brėkšmo burtams. Tačiau galva pilna minčių, viena po kitos jos rangosi, formuojasi, sukasi – mintys, mintys, mintys... Kiekvienas A. Šliogerio tekstas neigia save patį, pati jo sukurtos filosofinės sistemos idėja neigia savo atsiradimo prasmę, tačiau negali paneigti visiško jo natūralumo. Akivaizdu, kad A. Šliogeris labiau primena ne pasaulį analizuojantį fotosofą, o jaunąjį Hamletą, kalbantį tam, kad mažiau skaudėtų, išpilantį save, savo vienatvę, savo tikslo nepasiekiamybę.

„Pasaulyje turi būti absoliučios situacijos, artumos salos tolybių vandenynuose: melancholijos archipelagai. Turi būti tai, kas atitinka mirtingojo patirties ribotumą.“ Tačiau tikslas ir vėl prasprūsta pro pirštus, išslysta iš sugniaužtos saujos – telieka „patirties ribotumo“ atskleidimas. Fotosofas, norįs atskleisti ir įprasminti tylios Transcendencijos idėją ir vėl pasitelkia žodžius. Nes vaizdo neužtenka. A. Šliogerio tragedija yra ta, kad jis pilnas žodžių, pilnas klausimų, nerimo, troškimų. Siekdamas dieviškos palaimos, jis pats sau pernelyg žmogiškas. „Jam („pradžios žmogui“ – M. K.) nemalonu visa, kas bent iš tolo primena kultūrą ir kalbą, o jis priverstas „daryti kultūrą“ ir kalbėti, kalbėti, kalbėti...Jis kvėpuoja ne oru, o tyla, bet pasmerktas gyventi plepalų balagane. Tylos kūdikis; kalba jam yra kankinimo staklės, bet likimas verčia jį kalbėti daugiau už plepiausius plepius.“

Į A.Šliogerio fotografijas tegaliu žiūrėti kaip į garsaus filosofo žaidimus, kaip į vieną iš mėginimų priartėti prie tikslo, šitiekos žodžių nunešto be galo toli. Fotografijos paprastos, bemaž primityvios – tokios nuotraukos įdomios ir vertingos nebent ryte patingėjusiam atsikelti gamtos mylėtojui. Ir pačiam filosofui – kaip naujų ieškojimų dokumentas. Kita vertus, atmetus meninius kriterijus, albume esantys vaizdai dar labiau pabrėžia A. Šliogerio susiskaldymą – jis fotografuoja ryte, kuomet viskas bunda ir sykiu tebemiega, kai laikas sustingsta ir akimirkomis, regis, nustoja slinkęs. A. Šliogeris fotografavimui pasirinko metą „tarp“, taip gerai atspindintį jo padėtį savasties ir kelio tikslo link panoramoje. Negana to, peizažų spalvos ryškios, kontrastingos, atliepiančios autoriaus idėjų ir poelgių priešpriešas. Daugelyje nuotraukų pro vieną ar kitą kampą prasprūstantis saulės spindulys nuauksina vaizdą, pamažu išstumia tamsą, naktį, dažnas upės, tėkmės motyvas – tai laiko slinktis, santarvės su savimi perforacijos minčių knibždėlyne. „Aš neturiu atminties, bet kartais man atrodo, kad užmiršti gerai, nors ir neturiu ko užmiršti. Negano to, kartais man atrodo taip puiku, kad turiu šviesias akis, jautrų lytėjimą ir galiu ramiausiai gyventi be sielos ir be idėjos. Saulėtekis, medis, žvaigždė vakaro danguje – argi tai ne geriau nei blyškūs „idėjų“ vaiduokliai? O be to, kodėl visų tų nuostabių dalykų nepavadinus idėjomis?“

Kalbant apie paties leidinio struktūrą, verta paminėti keletą niuansų. Jei fotomenininko G. Trimako atrinktų vaizdų atsikartojimą dar būtų galima motyvuoti A. Šliogerio susižavėjimu paprastais, banaliais (jeigu banalumas iš viso egzistuoja)  vaizdais, jų kasdienio pasikartojimo unikalumu, tai keletas albumo pabaigoje atsiradusių „šaltų“ fotografijų tikrai iškrinta iš bendro vizualinio konteksto. Tai ir „Jalapena“, „Didelis nedaug“ ir pernelyg prifotošopinta „Rusvoji“. Tačiau bene didžiausia sudarytojo gėda – albuman prasprūdusi fotografija „Sidabrai“, kuri ne tik kad savo monotone kompozicija „nelimpa“ į leidinį, tačiau joje matome mėginimus paslėpti, nesėkmingai retušuoti elektros laidus.

Tiesa, kalbant apie ryškų A. Šliogerio fotografijų postprocesingą ir vėl neišvengiami prieštaravimai – filosofas neigia technologijas, o čia visko primakaluota daugiau negu reikia.

Kiekvienas kelias amžinas. Ir nesvarbu, jei sakai, kad nereikia kelių. Tu jais eini, nesiliauji išdavinėjęs save ir vis klysti. O gal tai ir yra prasmė? Neigimas savasties, kurią turi, ir siekis rasti tą, kuriam tavyje ramu.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1