2009-12-16

Du tūkstančiai devintieji. Gruodžio vienuoliktosios popietė. Šeši kandidatai, pretenduojantys gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sužino, kad jie jau nebe kandidatai. Jie – nugalėtojai. Ir nesvarbu, jog premijos bus teikiamos Vasario šešioliktąją. Jų gyvenimo darbas, kūryba įvertinti, tai aišku ir beveik užčiuopiama jau čia, jau dabar.

Iš šešetos Nacionalinės premijos laureatų kalbėsiu apie vieną. Jis – fotožurnalistas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas (kiti – dailės istorikė Marija Matušakaitė, režisieriai Almantas Grikevičius ir Jonas Jurašas, poetė Ramutė Skučaitė ir aktorius Rolandas Kazlas). Negaliu būti nešališka – augau kartu su R. Rakausko kūryba, nuo vaikystės namuose dažnai matydavau šio fotomenininko darbus. Mano supratimas apie fotografiją daug kartų keitėsi: iš pradžių R. Rakausko fotografijų nesupratau, kiek vėliau man jos ėmė rodytis pernelyg saldžios ir netikros. Galų gale nugalėjau savo baimę priimti ir gerbti švelnumą ir pagaliau įvertinau vieno iš Lietuvos fotografijos mokyklos stiliaus pradininkų darbus.

Gyvename šaltame pasaulyje, matome skeptiškai, dangstomės ironija, idant neliktume sužeisti. Ir štai galbūt jūs markstotės ir nepritariančiai purtote galvą: ne šiam menininkui turėjo atitekti premija, jo kūryba neaktuali, nepakankamai originali, kažkur tarytum jau matyta; tai ne jis, nugalėtojas – ne jis. Argi tai pasaulis, kuriame mes gyvename? Nesuteptas, atviras, grynas, pilnas vėjų ir medžių ošimo, paunksmių godų ir mergaičių basų kojų, gėlėtų suknelių ir išmintingų žilagalvių senolių amžinybės gilumo žvilgsniais...

Kodėl iš karto žvalgotės į gautas premijas, sukurtų ciklų, išleistų albumų skaičių, Lietuvoje ir už jos ribų surengtas parodas? Nejaugi jūsų žvilgsnis ir vėl krypsta į skaičiukus, nužyminčius fotomenininko kūrybinį kelią, į datų raizgalynę? Beprotybė! Sustokit, palaukit, nejaugi diplomais matuosim švelnumą? 

„Absurdas, – pasakysite, – reikia sveikinti Nacionalinės premijos laureatą, o ne ginti tą, kurio niekas nepuola“. Tikrai? Nejaugi niekas nepuolame švelnumo, nuoširdžių žodžių, tikrų jausmų, nesistengiame jų sparnų suveržti pančiais racionaliai suplanuotos kasdienybės, uždaryti į narvelį ir uždengti, idant išskridę aplink nečiulbėtų, o vėliau kažkur viduje nesusoptų, kai tik šmėkšt – ir išnėrė pro langą?

Romualdą Rakauską laikau narsiu žmogumi – visą gyvenimą jis gina romantiką, idealizmą, tą jautrų, atvirą jausmui ir minčiai pasaulį, kurį pats pasirinko matyti. R. R. darbuose galima atrasti ne vien tik sentimentalų laukimą, jaunystės nerūpestingą žydėjimą, ten slepiasi šis tas daugiau, nei Paskutinio Romantiko pasakos. R. Rakausko kūryba visų pirma yra Upė, nors ne, galbūt tai paunksmė, užuovėja ar kopų smėlis, tačiau man tai Upė, nes kiekviena Šalis, kiekviena Visata prasideda nuo Upės, nuo begalinės kaitos ir akimirkų mostų.



Vos pamačiusi pamilau fotografiją „Vakaro smuikas“ iš ciklo „Švelnumas“. Į durų staktą parimęs senyvas vyras, rankose smuikas, veido raukšlėmis lėtai slysta, sruvena laikas. Akys neliūdnos, netuščios, žvilgsnis sakytumei skirtas kažkam kitam, anapus laiko, anapus lūkuriavimo ar vakaro šventumo. R. Rakauskas nesugeba pagauti akimirkos – vos vieno mirksnio jam per maža. Fotomenininko darbai skleidžia šilumą, nuojautą apie neaprėpiamybės pažinimą, jie nesugeba sustingti – tik teka, teka, taip keisdami likimą matytojo, žiūrinčiojo, pagaliau ir paties fotomenininko.

Dažnas cinikas kartoja „Everybody lies“. Meluoja visi, tarp jų ir mūsų pačių gyvenimai, ir fotografija. Meluoja tuomet, kai nesupranti, kad tik viena nėra tikra. Realybę susikuriam patys, retas į svajonę gebame pakviesti kitus. R. Rakauskas svajonę fotografijose pavertė realybe, akimirką privertė šokti, kol kojų žingsniukais išpieš savo istoriją, jausmą, likimą.

Pažvelk į savo delnus. Tuomet – į vieną R. R. fotografijų. Dabar užsimerk. Gal tai jau kažką pakeitė?

Fotografija - Romualdas Rakauskas. „Vakaro smuikas“. 1969 m. 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2