|
Muzika Jurgita Kisieliūtė. Pirmasis festivalio Vilnius Jazz 2011 koncertas prasidėjo neįprastai 2011-10-12
Šiemet XXIV-asis festivalis Vilnius Jazz 2011 koncertų ciklą pradėjo šiam renginiui nebūdingoje erdvėje – šv. Kotrynos bažnyčioje, ganėtinai neįprastu šviesų ir garso meno sintezės projektu „Balsovaizdžiai / Voicescapes. Homage to MKČ“. Visiems gerai žinoma, kad 2011-ieji metai skirti lietuvių kompozitoriui ir dailininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui (toliau – MKČ) prisiminti, tad nieko keisto, jog būtent šiemet daug menininkų stengiasi interpretuoti /dedikuoti / cituoti MKČ ar kaip nors kitaip prisijungti prie jo vardo minėjimo.
Pirmąjį festivalio koncertą, tiesą sakant, būtų sunku pavadinti koncertu. Pasirodymas prasidėjo A. Bumšteino sumiksuota MKČ chorinės muzikos atkarpa iš įvairių liaudies dainų, bet jei ne išankstinis žinojimas, kad čia girdėsime MKČ kūrybos intarpus, atspėti būtų sunku. Skambesyje buvo girdima XV amžiaus modalinė harmonija, tačiau įterpti įvairūs garsiniai efektai kaip mat grąžino į dabartį. Pirmieji L. Mockūno saksofono garsai nuskambėjo jam sėdint salėje tarp žiūrovų. Tai priminė greičiau švelnaus anglų rago skambesį nei tenorinį saksofoną: savotiškas chorinės muzikos ir, pavadinkime, anglų rago junginys nuteikė raminančiai, o prieš akis iškilo pastoraliniai lietuviški vaizdiniai...

...tačiau tai truko neilgai. Tiems, kurie ne pirmą kartą girdi L. Mockūno kuriamą ir atliekamą muziką, pasirodys savaime aišku, kad atlikėjas scenoje nemėgsta išlikti vienodas ir per vieną pasirodymą stengiasi parodyti ne tik visas savo, kaip atlikėjo, bet ir keleto tuo metu scenoje turimų saksofonų galimybes. Tad girdėjome visko: nuo ramių melodinių linijų iki lūpomis ar pirštais išgaunamų efektų, ir visa tai skambėjo elektroakustinio įrašo fone, kuriame galima buvo atpažinti traukinio pravažiavimo, lėktuvo skrydžio ar paprasčiausių būgnų lazdelių garsus. Negana to, scenoje nuolatos keitėsi spalvinis fonas, priklausantis nuo skambesio intensyvumo arba nuotaikos, o pasirodymo pabaigoje scena aptemo, o apšviesta liko tik viršutinė bažnyčios dalis virš altoriaus, dar kitaip vadinama Dievo Akimi - gana simbolinis vaizdinys, turint galvoje tapybinę MKČ kūrybos dalį, kurioje tyrinėtojai iki šiol atranda nemažai religinių ir egzistencialistinių bruožų. Tad čia lieka šiokia tokia mįslė: Akis apšviesta siekant kuo labiau išnaudoti siūlomas bažnyčios erdvės galimybes, ar tai buvo išties reikšminga pasirodymo dalis?..
Jurgitos Kisieliūtės nuotraukos
Kulturpolis.lt
Atgal Komentarai |