2011-09-30

„Muzikos barai“ – žurnalas muzikos mėgėjams ir profesionalams – šiais metais švenčia savo aštuoniasdešimtmetį. Žurnalas tarpukario Lietuvoje leistas 1931-1940 m. ir vėl atgaivintas 1989 m. Jau trylika metų „Muzikos barų“ redaktorė yra kompozitorė ir pedagogė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Per šiuos metus žurnalas patyrė daug pokyčių, susidurdavo su finansiniais sunkumais, susidurdavo su kritika ir stengėsi tobulėti: nuo 2000 metų „Muzikos barai“ yra leidžiami su priedu – kompaktine plokštele. Apie žurnalą, muziką, istoriją, tekstus su Audrone Žigaityte-Nekrošiene kalbasi Miglė Anušauskaitė.

„Muzikos barų“ leidyba sustojo 1940 metais, o atgaivintas žurnalas buvo 1989 metais. Kas paskatino šį „atgimimą“? Kaip jūs įsijungėte į žurnalo leidybą?

Man artimesni pirmieji žurnalo leidimai. Idėjos autoriai buvo broliai Budriūnai. Įdomu tai, kad „Muzikos barai“ buvo pradėti leisti Kaune būtent spalio 1-ąją dieną. Šią dieną 1974 metais UNESCO paskelbė Tarptautine Muzikos diena. Šios dienos paskelbimo tikslas sutapo su brolių Budriūnų keliamu tikslu, kai jie pradėjo leisti „Muzikos barus“: muzikos propagavimas įvairiausiomis formomis. Tam, kad muziką priartintum prie skaitytojo, reikia kuo daugiau apie ją kalbėti, ją aiškinti, nes daugiau žinodamas apie muziką klausytojas sugebės labiau ja mėgautis.
Kai sužinojau apie Tarptautinę muzikos dieną, buvau dar mokyklinukė. Iškart klasėje pradėjau paišyti kryžiažodžius apie muziką, organizuoti pokalbius šia tema. Man visada buvo įdomiau skaityti apie muziką negu groti pačiai.
Pirmasis 1989 m. atgaivinto žurnalo redaktorius buvo Vaclovas Juodpusis, o Lietuvos muzikų sąjungos pirmininkas – Povilas Dikčius. „Muzikos barai“ nuolatos susidurdavo su finansiniais sunkumais, keletą kartų buvo ant išnykimo ribos. Paskui sąjungos pirmininku tapo mano amžinąjį atilsį tėvelis Rimvydas Žigaitis. Vieną dieną tėvelis parėjęs namo tarė: „Tikriausiai jau viskas, žurnalo nebebus“. Tada mano vyras pasakė: „O gal pamėginkime? Pažaiskime, atgaivinkime žurnalą“. Aš iš pradžių dvejojau: „Nemoku, aš ne žurnalistė, o kompozitorė“. Tačiau įsitraukiau į šią veiklą.
Kai tik pradėjome leisti žurnalą, pamaniau, kad reikia sugalvoti adresatą – kam aš tai skiriu. Tada prisiminiau Naująją Akmenę: ten visi verslai buvo žlugę, pragyventi nebuvo iš ko, o jaunimas labai imlus, labai įdomus. Nusprendžiau, kad menamas žurnalo adresatas galėtų būti Naujojoje Akmenėje gyvenantis jaunas žmogus, kuris nekaltas, kad gyvena toli nuo kultūrinių centrų. Taip pat labai norėjau tam jaunam žmogui padaryti dovaną – į žurnalą įklijuoti kompaktinį diską.

Galbūt esate girdėjusi posakį „kalbėti apie muziką – tai tas pats, kas šokti apie architektūrą“. Ar kalbėjimas apie muziką iš tikrųjų yra toks sudėtingas?

Aš labai norėčiau pažiūrėti, kaip šoka apie architektūrą. Kaip kompozitorė muziką girdžiu architektūriniais dariniais: baroko išraitymai, formų atsikartojimai... O judesio plastika mane visuomet labai žavėjo ir viliojo. Taigi manau, kad tiek šokti apie architektūrą, tiek kalbėti apie muziką, yra įmanoma.
Kalbėjimas apie muziką gali būti sudėtingas, nes muzikoje esti labai daug emocijos atspalvių, kuriems apsakyti žodžiai dažnai yra bejėgiai. Tačiau geresnis išsilavinimas muzikos srityje padeda perteikti joje užkoduotas emociijas. Pradedant nuo paprastų dalykų: kada atsirado šis kūrinys? Kodėl kompozitorius pasirinko būtent šią temą? Grožinių tekstų skaitymas taip pat padeda išgirsti ir aprašyti daugiau „spalvų“.
Vienas didžiausių kalbėjimo apie muziką meistrų – Tomas Manas. Taip sugebėti žodžiais atkurti muzikos kuriamą būseną reikia milžiniško talento. Recenzijų rašymo „mokykla“ man buvo tėčio prenumeruojama spauda: dar sovietiniais metais mūsų namuose būdavo apstu įvairiausių žurnalų, laikraščių muzikos tema.

Sovietų okupacijos metais jūs pradėjote kurti muziką, kuriate ir dabar. Sakoma, kad tuo metu buvo labai ribojama menininkų kūrybos laisvė. Skulptorius, dailininkus apribojimai vizualinio meno srityje ir noras juos laužyti paskatino „išrasti“ gana unikalią modernizmo formą, kitokią, negu Vakarų Europoje. Ar tokie apribojimai egzistavo ir muzikos srityje?

Nepasakyčiau – muzikantai, skirtingai nuo, pavyzdžiui, rašytojų, galėjo kurti laisvai. Tarybinis laikotarpis muzikantams nebuvo itin sunkus. Pavyzdžiui, vienu metu Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Eduardas Balsys net nebuvo Komunistų partijos narys.
Mano diplominis darbas buvo opera „Mažvydas“. Sykį apie tai kalbėjausi su Broniumi Kutavičiumi ir jis man sakė: „Kas galima Marcinkevičiui, negalima tau – jaunam žmogui. Tu susigadinsi gyvenimą.“ Tačiau taip neįvyko. Operos „Mažvydas“ premjera įvyko keletą mėnesių prieš įsikuriant Sąjūdžiui. Generalinės repeticijos metu tvyrojo mirtina tyla ir buvo juntamas toks didelis vienybės jausmas, kad aš pravirkau. Tai buvo didžiausia laimė.

Kas dar svarbu kalbant apie muziką?

Svarbu labai daug kas: įvairiausios smulkmenos, įdomybės. Tokios smulkmenos, įdomybės ir yra tie dalykai, kurie padeda formuoti supratimą apie muziką, skatina gilesnį domėjimąsi.
Pavyzdžiui, kvapas muzikoje yra labai svarbu. Tu sėdi pirmojoje eilėje ir jauti nuo scenos dvelkiančius kvapus – jie irgi sukuria nuotaiką. O štai Klaipėdos muzikiniame teatre kovojau prieš maisto kvapą, sklindantį į salę iš valgyklos. Kaip įmanoma klausytis muzikos, kai užuodi kotletus?
„Muzikos barai“, aišku, nėra toks geras, koks galėtų būti. Kartais nusiperku moterims skirtų žurnalų ir nagrinėju juos. Viso žurnalo paprastai neperskaitau: randu keletą sau įdomių temų. Todėl ir stengiuosi, kad „Muzikos baruose“ būtų kuo daugiau įvairovės, kartais už tai netgi gaunu barti. Tačiau norisi, kad kiekvienas rastų jame ką nors įdomaus. Mūsų tema yra muzika – tačiau tai labai plati tema, į ją galima pažiūrėti įvairiais aspektais. Plataus profilio žurnalistus kviečiu rašyti rubrikai „Prie kavos puodelio“. Turime ir autorių, kurie rašo straipsnius kone Tomo Mano stiliumi.
Dirbant šiame leidinyje yra du itin įdomūs aspektai. Vienas – atspėti, iš kurio jauno žmogaus gali išeiti muzikos pasaulio žvaigždė, o kitas – džiaugtis, kai pirmieji parašome apie tą jauną žmogų. Kažkada mes pirmieji Lietuvoje parašėme apie Anna‘ą Netrebko. Tuomet ji buvo dar labai jauna ir studijuodama dirbo valytoja Sankt Peterburgo Marijos teatre. Nuolatos girdėdama operas, ji iš klausos pati sau dainuodavo arijas – taip Anna ir buvo pastebėta.

Minėjote, jog esama žmonių, kuriems nepatinka „Muzikos barų“  įvairovė. Kokios to priežastys?

Piktiname mūsų profesionaliąją visuomenę tuo, kad stengiamės patikti eiliniam žmogui. O aš manau, jog profesionalas turi sugebėti kalbėti tiek su kitu muzikos žinovu, tiek atvesti į savo pasaulį mažą vaiką ar kaimo močiutę. Nuo to, kad kalbu suprantamai, mano profesionalumas nenukenčia. Kita vertus, negalima daryti išlygų: tas suprantamas kalbėjimas neturėtų būti primityvus.

Dėkoju už pokalbį.

„Muzikos barų“ 80-mečio jubiliejui bei Tarptautinei muzikos dienai skirti renginiai >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4