2011-04-06

Su muzikologu Tomu Pečkiu kalbasi Lukas Devita

Roko muzika, diskotekos, klubai – Lietuvoje šie muzikiniai-visuomeniniai reiškiniai tik dabar pradedami rimčiau tyrinėti, nors savo ištakomis siekia senuosius tarybinius laikus, o vystymusi sutampa su didžiaisiais perversmais, „dainuojančia revoliucija“ bei nepriklausomybės laikais. Lietuviškas rokas, populiarumo, masyvumo prasme maždaug iki 1991 m. išgyveno savo kulminaciją, po stadionuose griaudinčių roko maršų lyg ir užleisdamas vietą margaspalvei klubinei kultūrai.

Rytų Londono Universitete (Univertsity of East London) muzikologiją ir muzikos prodiusavimą studijavęs, šiuo metu Goldsmiths College, University of London, save tobulinantis muzikologijoje ir muzikos kritiko specialybėje, Tomas Pečkys, kaupia medžiagą knygai apie klubinės kultūros raidą Lietuvoje, pradedant nuo „mechaninio muzikos atkūrimo kolektyviniam naudojimui“ atsiradimo link šokių kultūros įsigalėjimo.

Įdomu būtų daugiau sužinoti apie šių, labai viliojančiai skambančių Jūsų studijų pobūdį, kaip atrodo jų gyvenimiška kasdienybė, ir kaip tai derinasi su asmeniniais interesais bei knygos sumanymu?

Mano studijų pobūdis labai platus – nuo muzikos psichologijos iki sociologijos įtraukiant ir pačios muzikos prodiusavimą. (Naujosios) muzikologijos studijos Britanijoje yra nuostabus dalykas nes studijų metu, aš susipažinau su muzikos filosofijos temomis, XX amžiaus muzikine kultūra, semiotika, muzikos sociologija, masinės kultūros fenomenu, analizuoju ivairius muzikinius žanrus ir rašau krūvas projektų. Mums, muzikologams, svarbiausia pabandyti atsakyti į klausimą: kas tai yra (šiuolaikinė) muzika? Kokiais būdais ji užsimezga visuomenėjė? Ir svarbiausia – kokią itaką muzika daro žmogui ir kodėl ji yra tokia svarbi (nėra genties pasaulyje kurioje nebūtų muzikos ar muzikos instrumentų).

Kasdienybė, matyt, kaip ir visur, velniškai daug skaitymo ir projektų rašymo. Man patinka Jungtinėje Karalystėje, nes čia yra laisvas ir beveik neribotas priėjimas prie bet kokios literatūros. Toje kasdienybėje, beskaitant ir berašant, gimė idėja parašyti knygą apie Lietuvos klubinės kultūros raidą – siekiant būtent mechaninį muzikos atkūrimą, tai yra su didžėjų kultūros užsimezgimu ir šokamosios elektroninės muzikos grupių atsiradimu.

Idėja kilo iš pažiūros labai paprastai: Prieš keletą metų aš nagrinėjau Britanijos acid house kultūrą ir pamaniau, kad būtų visai neblogai paskaityti ką nors apie Lietuvą. Apart kelių išbarstytų esių, kurios tik kelia milijonus klausimų, nieko padoraus neradau ir nusprendžiau pats užsiimti šiuo projektu. Esu iš Klaipėdos, dar spėjęs į pirmosios reivo bangos traukinį, tad pažįstamų vardų nuo ko pradėti rinkti informaciją toli ieškoti nereikėjo; be to, jau žinojau žmones, kuriuos reikia pakalbinti, kad knyga būtų objektyvi ir idomi. Taigi, aš neatkeliauju į šį tyrimų lauką kaip naujokas, nes pats save priskirčiau prie reivo, vėliau klubinės kultūros. Bet tuo pačiu metu, aš suprantu, kad mano kandidatūra yra tinkama atlikti šį projektą, nes aš esu labai nešališkas. Lietuvoje aš neprisirišęs prie jokių klubinei kultūrai nusipelniusių asmenų, todėl mąstysiu objektyviai, niekam nepataikaujant. Gal šis mano pareiškimas skamba absurdiškai, bet mes visi žinome, kaip sunku yra žmogui išlikti nešališkam, ar bekritikuojant ar berašant. Britanijoje, studijų metu, aš išmokau elgtis etiškai – tai yra, gerbti man atskleidžiamą informaciją, nedalinti jos kur papuola ir tiesiog žiūrėti į viską užsimetus objektyvius akinius, tai yra, nepriimti visko “už gryną pinigą”.

Idėjai užsimezgus, tuometinis mano dėstytojas buvo Tim Lawrence, knygos apie disko kultūrą New York mieste, “Love Saves the Day” autorius. Nuėjau pas Tim’ą, paaiškinau situaciją ir taip prasidėjo mūsų bičiulystė. Tikrai geras jausmas turėti palaikymą vakaruose iš tokio lygio rašytojo. Jis yra perskaitęs ne vieną mano juodraštį ir duoda krūvas gerų patarimų. O aš niekada ir neslėpiau, kad norėčiau parašyti kažką panašaus į “Love Saves the Day”. Aš noriu kokybiškos, informatyvios, stiprios knygos, kurią perskaičius nereikėtų manęs deginti ant laužo, kad neva aš susipainiojau datose. Faktų ir informacijos tikslumas – pagrindinis mano iššūkis. Aš jokių būdų nenoriu savaitraščio “Žmonės” pletkų stiliumi parašytos knygos, kas ką kur padarė ir kiek amfetamino yra suuostęs. Prie savo klausimyno, aš esu atidirbęs nemažai laiko, o ir pašnekėti neužtenka vienos dienos, jei atvirai, su tokio mąstelio žmonėmis kaip DJ Saga, Matas Petrikas, Mindaugas Kazakevičius ar Henrikas Žižys ar kitais. Projektas išties yra labai sudėtingas, reikalaujantis daug laiko, pinigų ir jėgų. Bet aš niekur neskubu – jeigu 20 metų buvo tylima, dar porą metelių tylos jau nieko nebepakeis.

Knyga turėtų būti lietuvių ir anglų kalbomis. Aš manau, kad atėjo laikas pasauliui sužinoti apie mūsų muzikos kultūrą, kuri yra be galo įdomi, vėlai sugadinta vartotojiškos kultūros taisyklėmis. Pas mus, Lietuvoje, muzika yra daug organiškesnė, nuoširdesnė. Klubinė kultūra, nors yra globalus fenomenas, tačiau Lietuvoje ji turi savo unikalius, ypatingus bei specifinius vystymosi principus. Aš manau, kad tiek Japonijoje, tiek Pietų Afrikoje ar Jungtinėje Karalystėje, žmonėms besidomintiems muzikiniais judėjimais, būtų idomu paskaityti apie mūsų diskotekas dar sovietų sąjungos laikais, kokią politinę/socialinę įtaką diskotekos su didžėjais kurie grojo nelegalią muziką turėjo platesnei visuomenei. Taip pat, nemažiau įdomu, paskaityti kaip po nepriklausomybės mes tiesiogine prasme paėmėme sprintą klubinio gyvenimo vystime, kaip didžėjai grojo iš juostinių magnetofonų, viskas buvo D.I.Y. principu, be narkotikų ir masinių reklamų.

Jei Lietuvos muzikiniu gyvenimu gali būt domimasi Vakaruose, kaip manot apie susidomėjimo pobūdi, ar tai vis dar savotiška egzotika, kai Lietuva regima, kaip mažiau žinomo post-sovietinio regiono dalis?

Taip, Vakaruose, Lietuvos muzikiniu gyvenimu yra labai domimasi. Iš vienos pusės, vakariečiams, muzikinė kultūra post-sovietinėse valstybėse turi savotiško egzoticizmo. Juk Lietuva apie pusę XX amžiaus buvo tarsi apleistas pastatas, į kurį niekas nenorėjo kraustytis. Kaip mes ten gyvenome? Ar mes apskritai turėjome muzikos, koncertų ar diskotekų? Kaip mus pasiekdavo muzika? Šie klausimai man nesukelia juoko. Atvirkščiai, aš stengiuosi kuo detaliau papasakoti kaip pas mus buvo iš tikrųjų. Iš kitos pusės, atmetus visas egzotikas, Lietuva yra labai įdomus studijų objektas. Vakarų visuomenei, su nuostaba kyla klausimas, kaip ir kodėl, per ypatingai trumpą laiką, mes savo noru tapome užkietėjusiais kapitalistais? Nejaugi iš tiesų mes negalime gyventi jokioje kitoje politinėje santvarkoje? Aš nagrinėju, kaip šie kultūrinai ir politiniai pokyčiai įtakojo mūsų muzikinę kultūrą, o ypač šiuolaikinės Lietuvos klubinės kultūros modelį kuris turi gilias šaknis roko muzikoje.

Žlugus komunizmui, vakariečiams tapo aišku, kad bet kokio mastelio “grynakraujis” socializmas neturi jokių šansų atsilaikyti prieš kapitalizmą. Komunizmo žlugimas pakeitė ne tik iš okupacijos gniaužtų ištrūkusių valstybių gyventojus, bet ir daugelio pasaulio teoretikų, sociologų ar filosofų mąstysenas. Puikiai atsimenu ginčą, prieš keletą metų, su tuometiniu savo dėstytoju Jeremy Gilbert'u, kuris labai ramia sąžine visai auditorijai pareiškė, kad perversmas sovietų sąjungoje prasidėjo dėl žmonių troškimo nešioti džinsus ir laisvai pirkti/vartoti (consume) daug roko muzikos. Kitaip tariant, mano gerbiamas dėstytojas, turėjo omenyje žmonių potraukį vakarietiškam vartotojiškumui, ypač sovietmečio jaunimas, kuris troško ir svajojo gyventi taip kaip TEN, vakaruose, kur yra laisvas priėjimas prie daug gražios muzikos, kas nori laisvai nešioja ilgus plaukus, geria Coca-Colą ir vargo nemato. Be abejo, aš įsižeidžiau, ir bandžiau irodyti, kad Sausio 13, mano ir visos Lietuvos tuometiniai herojai, po tankais lindo ne dėl džinsų ir ne dėl roko, o dėl troškimo gyventi laisviems ir nevaržomiems. Bet kas šiuolaikinėje visuomenėje yra traktuojama kaip laisvė ir būti nevaržomu? Už ką tuomet kovojo beginkliai žmonės prieš 20 metų? Už laisvę pirkti? Vartoti ką įsigeidęs? Pasak Gilbert'o, jeigu sovietų sąjungoje būtų buvę taip pat kaip Kinijoje, kur kapitalizmas ir vartotojiška kultūra yra laisvai prieinama viduryje komunistinės santvarkos, Lietuva galbūt ir nebūtų sukilusi prieš tuometinį režimą. Nors tuo metu aš buvau įniršęs, šiandien aš dažnai susimąstau apie tuometinį mano ginčą ir keliu sau klausimus: kas būtų buvę, jei prieš 30-40 metų, rokas Lietuvoje būtų buvęs visiškai laisvas, jaunimas nebūtų gainiojamas po areštines ir jiems nebūtų skutę ilgų plaukų? Ar jis vis dar būtų politiškas ir anti-sovietinis?

Sutikčiau, kad vakarų muzikologams ar besidomintiems muzika, Lietuva yra mažiau žinomas post-sovietinis (deja, šios etiketės mes dar ilgai neatsikratysime) kraštas. Visų pirma, dauguma Vakarietiškos literatūros apie roką Sovietų Sąjungoje, Rytinėje ar Centrinėje Europos dalyse atspindi gyvenimus Rusijoje, Rytų Vokietijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ar Balkanų šalyse. Baltijos šalys, įskaitant Lietuvą, yra antrame plane (nors vėl, jei kalba eina apie Baltijos šalių muzikinę kultūrą, Latvija ir Estija yra analizuojami detaliau). Nuoširdžiai džiūgavau suradęs bent Troitskio knygą, kurioje jis pamini filmą “Kažkas atsitiko” ir tuo metu išskyrė dėmesio vertas grupes “Antis” (ypatingai “Anties” koncertai su ryškiom anti-sovietinėm žinutėm), “Fojė” ir Vytautą Kernagį. Čia, JK, aš karštai bandau įrodyti, kad sovietinis jaunimas mokėjo linksmintis ir, kad nepriklausomai nuo tuometinių politinių sąlygų mes turėjome “underground’ą”, žmones asmenybes ir tvirtai ant kojų stovinčią roko kultūrą.

Nuo pat pradžių, rokas buvo (ir yra) traktuojamas kaip Amerikos ir vėliau Britanijos kultūrinis produktas. Tuo pačiu metu, Anglo-Amerikietiškas rokas sugebėjo įtakoti muzikines kultūras ne vienoje pasaulio valstybėje, kur jis įgaudavo visai kitokį kultūrinį pagrindą. Lietuvoje, roko muzika funkcionavo kaip simbolinė laisvės išraiška (laisvės simbolis), ekspresija ir kėlė nacionalinio identiteto klausimus. Manau, kad roko triumfas prisidėjo prie Lietuvos demokrtatizavimo.

Po išsilaisvinimo, viskas lyg ir turėjo gerėti, tačiau, labai sparčiai, roko muzika priėmė kapitalistinio pasaulio taisykles ir susivienodino su Vakariečių roko grupėmis. Muzikinė kultūra tapo irankiu užsidirbti muzikos industrijų vadovams. Viso to pasekmėje, mūsų muzika susivienodino su vakarietišku pasauliu todėl šiuo metu yra labai sunku ją “prastumti”. Jokios egzotikos nebeliko, mes tiesiog prisijungėme prie vakarietiškos pop kultūros industrijos ir šokame pagal tą pačią dūdelę kaip ir visi kiti. Nesakau, kad viskas yra blogai. Anaiptol. Tačiau šiandien išskirti kokią šiuolaikinę grupę, kuri turėtų savo specifinį veidą ir garsą, kaip turėjo “Bix”, “Antis”, “Foje”, “Kardiofonas” ar Vytautas Kernagis man būtų be galo sunku – dauguma groja pagal tą patį modelį.

Remiantis Lietuvos TSR laikmečio kultūros ministerijos dokumentacija, Lietuvoje diskotekos prasidėjo apie 1970 metus. Nemažai jų buvo specifinio edukacinio pobūdžio ir atitiko vadinamus disko-lektoriumus. Tikriausiai tai suformavo savitą švietiejišką tendenciją ir vėlesnioms diskotekoms, pasižyminčiomis gausia muzikos stilių įvairove. Sakykim mokyklose, nemažai diskotekų lankytojų ateidavo tiesiog paklausyti naujos roko, naujųjų romantikų, disco, funk ar Latin rock muzikos, lyg į koncertą, kokių tuomet praktiškai nebuvo.

Kaip toks fenomenas atrodo iš šalies, tiek lyginant su Vakarų tradicijomis ar šiandieniniais klubais, kur skamba daugiausiai specialiai šokiams skirta muzika (jei tai tikrai taip)?

Taip, diskotekos TSRS laikmečiu buvo išties edukacinio pobūdžio. Viskas pasikeitė, kai 1976 metais, Rygoje, komsomolo pajėgomis buvo suorganizuotas “Pirmasis Respublikinis Diskotekų Festivalis”, kuriame ir buvo nuspręsta naudoti diskotekas edukaciniams tikslams. Mano nuomone, valdantieji organai išsigando roko muzikos, todėl buvo nuspręsta legalizuoti diskotekas ir disko muziką. Priešingai nei roko muzikos agresyvumas ir anti-komunistiniai bei vakarietišką, buržujišką gyvenimą propaguojantys lozungai, disko muzikos repetytivus 4/4 beat’as buvo mažiau pavojingas komunistinei propagandai. Komsomolas suprato, kad pastovus ritmas, gali tapti veiksmingu ginklu disciplinuojant tuometinį jaunimą.

1978 metais disko buvo oficialiai “legalizuotas” kai “Melodija” išleido “The Bee Gees”, “Abba” ir “Boney M” plokšteles. “Legalizuotas” kabutėse todėl, kad tikrasis, “undergroundinis” disko, kaip pavyzdžiui Donna Summer, buvo vis vien nelegalus. Bet vėlgi, aš turiu duomenų, kad tuometinai drąsesni didžėjai nepaisė visų tų reikalavimų ar nustatytų edukacinių kanonų – buvo grojama be galo daug muzikos “iš po stalo”, o komsomolas buvo apgaudinėjamas, nes labai mažai kas tuo metu kalbėjo angliškai. Viso to pasekmėje, mūsų didžėjams tiesiog įaugo į kraują turėti daug ivairios muzikos ir naudoti ją švietėjiškais tikslais. Ne smegenų plovimui, o tiesiog dalintis muzika, nes ne visi turėjo kontaktų ar pinigų gauti nelegalių įrašų.

Po nepriklausomybės viskas keitėsi labai lėtai. Jei atvirai, aš neatsimenu, kada pirmą kartą nuėjau grynai tik į house, techno ar hip-hop vakarėlį. Nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir vėlyvojo sovietmečio laikotarpiu, buvo tiesiog muzika, kitokia, ne rusiška. Henrikas Žižys, turbūt svarbiausio Lietuvos istorijoje klubo, Klaipėdos “Prieplauka” įkūrėjas, bandė visą tai keisti. Buvo roko vakaras, “oldies goldies” ir buvo elektroninės muzikos vakaras, kuriame vyravo kičas susidedantis iš hip-hop, techno, house ir intelektualesnės synth-pop muzikos.

Lyginant su vakarų tendencijomis skirtumai yra ganėtinai ryškūs. JAV, septintajame dešimtmetyje, auksiniais disko laikais, muzika ganėtinai stipriai buvo kontroliuojama muzikos industrijos. Niujorkas jau turėjo savo klubo modelį, sunkius psichodelinius narkotikus ir šokiams orientuotą muzikinę kultūrą. Jungtinėje Karalystėje, pavyzdžiui, tas pats reivas, buvo tik house ir techno muzika, pradžioje, tačiau vėliau house muzikai skilus į hardcore, jungle ar UK garage viskas keitėsi. Britanijoje ar JAV, šokių muzika tiesiogiai priklauso ir nuo populiarių narkotikų. “Greitesnių” narkotikų šešėlyje išsivystydavo greitesnė muzika. Pavyzdžiui, tas pats acid house virto į jungle ar hardcore kai Jungtinėje karalystėje rinkoje vėl išpopuliarėjo šeštojo dešimtmečio Modų subkultūros narių mėgtas amfetaminas – kuris beje labai tinka išsikrauti grojant sunkiam hardcore.

Lietuviai nediktuoja muzikinės mados. Mūsų didžėjai, klubų lankytojai, klubų savininkai nors ir interpretuoja viską savaip, tačiau, pasiima viską iš vakarų. Todėl lyginti su vakarų tradicijomis yra labai sunku. Galiu pasakyti tik tiek, kad pas mus viskas pateikiama visai kitaip, kitokiu masteliu ir tas pats acid house, jungle, MDMA ar amfetaminas įgauna kitokią prasmę. Tačiau šiuo metu, mano didžiausiam džiaugsmui, mes turime nuostabią elektroninės šokių muzikos kultūrą – aš kalbu ne apie pačius klubus o apie muziką ir jos kokybę. Ji yra aukšto lygio. Jeigu, devintajame dešimtmetyje, tik “Exem” plius dar keli projektai, turėjo kontraktus su įrašų kompanijom, šiandien, galima pragroti visą naktį su playlist'u, sudarytų tik iš lietuviškos muzikos. Nuostabi evoliucija ir aš galvoju, kad mūsų elektroninė muzika nusipelno didesnio dėmesio nei tik keli rinkiniai išleisti nemokamam parsisiuntimui.

Drįsčiau teigti, kad diskotekos tarybinių laikų Lietuvoje siejosi su roko muzika, gal būt labiau, nei kitose, bent jau Vakarų šalyse, ypač iki 9 dešimtmečio vidurio. Buvo šokama ir pagal “Led Zeppelin”, “AC/DC”, nekalbant jau apie “ELO” ir pan. Vėliau atplūdo „naujoji banga“, bet viskas dėrėjo tarpusavyje. Sakyčiau, muzikos eklektika buvo labiau priimtina ir įprasta tiek melomanams, tiek eiliniams klausytojams. Dabartinis muzikos klausytojas lyg ir yra labiau „specializuotas“, dažnai priklauso kokiai vienai muzikinei subkultūrai.

Tarybinių laikų diskotekos Lietuvoje ištiesų buvo labiau į roką orientuotos. Visų pirma, tuometinio jaunimo pagrindinis skonio formuotojas, “Radio Louxembourg”, buvo orientuotas labiau į roką. Tad savaime aišku, kad tie kas galėjo sau leisti užsisakinėti irašų iš jūreivių ar kitų šaltinių užsisakinėjo “Radio Louxembourg” topus iskaitant “King Crimson”, “The Rolling Stones” ar “The Beatles”. O ir tie patys jūreiviai, labai retai plaukė į JAV ar Angliją – ten buvo galima gauti Amerikietiškojo disko plokštelių. Likusioje Europos dalyje, pagrindinės JAV disko irašų kompanijos, kaip pavyzdžiui Filadelfijos “Salsoul Records” ar Detroito “Motown” nebuvo populiarios. Todėl man visai suprantama ir logiška, kad buvo šokama pagrinde pagal roko muziką, ir jei diskotekininkas turėdavo, įmaišydavo kokių Afrikietiškų ritmų – svarbu, kad derėtų tarpusavyje.

Kaip jau minėjau, ir po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos diskotekos ar klubai grojo įvairesnę muziką. Tai, kad ir aš pats, kuo puikiausia atsimenu, klausiau ir hip-hop, ir techno ir house ir klasikinio roko ar metalo. Bet kokiu atveju, visa tai buvo alternatyva, iššūkis tuometinei muzikos kultūrai su „Dinamikos“ ar Kirkorovo karaliavimais radijo bangose.

Subkultūra yra labai komplikuotas žodis. Bet galiu pabandyti pateikti labai sukompresuotą apibrėžimą: subkultūros, yra socialinės grupuotės, dažniausiai jaunimo, kurios susiburia aplink panašų propaguojamą muzikinį skonį ar panašius intersus. Subkultūrų nariams svarbu yra išsiskirti iš kitų, dažniausiai jie manifestuoja prieš “tėviškąją” kultūrą. Muzika, subkultūros nariams, yra tarsi identiteto užtvirtinimas. Dabartinis muzikos vartotojas Lietuvoje grupuojasi į subkultūras nes atsirado visos galimybės tom formacijom. Mes labai greitai atvėrėme savo širdis kultūrai iš vakarų, įskaitant muziką ir jos madas. Kitaip tiesiog ir negalėjo nutikti. Todėl mes šiuo metu turime atskirus vakarėlius drum’n’bass, dubstep ar minimal house muzikos klausymui.

Šiandien, dėl roko apibrėžimo ir Lietuvoje tebediskutuojama, kartais jis apibrėžiamas pakankamai tiksliai, bet siaurame kontekste, o kaip bendrai įvardinti plačiuosius mūsų šalies muzikos „dirvonus“ nuo gitarinio garažinio roko iki šokamos ar visai „užlinkusios“ eksperimentinės elektronikos, kaip dera čia terminas rock ar net senasis rock'n'roll ?

Roko apibrėžimas yra sudėtingas, bet svarbiausia, nereikia pamiršti, kad jis yra neatsiejamas nuo populiariosios kultūros ir dažniausiai terminas ‘rock’ yra naudojamas apibrėžiant tam tikrą pop muzikos kategoriją ir naudojamas kaip etiketė parduodant įrašus. Sociologiškai, rokas yra komercinė muzika orientuota į vėlyvojo kapitalizmo jaunimą. Dažniausiai tai yra baltaodžiai paaugliai. Muzikaliai, tradiciškai, rokas turi šaknis folk, blues ir country šaknyse.

Analizuojant Lietuvą, šiame kontekste, nereikia užmiršti, kad ankstyvoji Lietuviška muzika yra sukurta dar tarybiniais laikais, kai muzika, nebuvo komerciškai orientuota, tai yra masiniam jos pardavimui. Mano nuomone, tai yra unikalu ir vienas iš nedaugelio pozytyvių sovietmečio palikimų mūsų kultūroje. Drąsiai galiu teigti, kad mūsų muzika yra organiška, buvo kuriama dėl to, kad kurti, o ne dėl finansinio pelno. Mes šiuo atveju, labai skiriames nuo vakariečių ir turėtumėme tuom didžiuotis. Didelė dalis muzikos turi užkoduotų politinių žinučių ir muzikos kokybe nė kiek nenusileidžia vakarietiškiems gigantams. “Foje”, “Antis”, “Bix” ir kitos nuostabios grupės ideologiskai yra labai svarbios. Autentiškumas – yra svarbiausias roko identifikavimo kriterijus. Šiuo atveju, autentiškumo mums tikrai netrūksta.

Lietuvos visuomenė pasižymėjo vadinamu kartų nesuderinamumu, ar dideliu kultūriniu atotrūkiu tarp kartų, kas pilnai suprantama, turint minty drastiškas politines socialines permainas paskutinį šimtmetį. Tai labai atsispindi ir muzikiniuose skoniuose, kur tėvai dar grojo armonika kaimo kieme, vėliau klausė „Nerijos“, jų vaikai šiurpino senius hardroku ir pankroku, o naujausios atžalos kerta visus negailestingai bumsinčiu beatu ir elektroniniais triukšmais. O gal tai nėra tokio jau išskirtiniu nacionaliniu reiškiniu, gal tokios savotiškos metamorfozės atspindi ir pačią muzikos evoliuciją plačiąja prasme?

Kartų nesuderinamumas, nepriklausomai ar tai Lietuva ar Anglija, yra neišvengiamas. Prisiminus XX amžiaus muzikinės kultūros evoliuciją matosi, kad kiekvieną dešimtmetį užsimegzdavo vis nauji muzikos žanrai, judėjimai. Tad, septintojo dešimtmečio pankų vaikai-paaugliai, jau leisdavo laiką kokiame reivo vakarėlyje ir vietoje alaus rinkosi MDMA ir vietoj gitarų repetityvų ritmą.

Skirtumas tarp Lietuvos ir Anglijos, bet kokiu atveju, yra labai ryškus. Lietuvoje mes išgyvenome ne tik kartų bet ir politines permainas. Patys vis dar prisimename savo mokytojus – vieną dieną jie užkietėję komunistai, liepia nešioti raudonus kaklaraiščius, kitą dieną jie Lietuvos patriotai ir liepia nešioti trispalves. Kur logika? Jauno žmogaus akimis absurdiškesnio suaugusiųjų poelgio ir negalėjo egzistuoti. Augimas tokioje visuomenėje, tiesą pasakius, yra palietęs ne vieną ir tai atsispindi net mūsų muzikoje. Kaip galima augti tokioje visuomenėje? Kuom pasitikėti? Aš net po nepriklausomybės atkūrimo penkmečio žinojau, kad mano direktorius stalčiuje laikė Lenino portretą. Visa tuometinė visuomenė, mūsų jaunuolių akimis, atrodė nieko verta – aplink vien apsimetėliai, komunistai, naciai ir kitokie padarai. Ir metėsi kas kur papuola – kas pankuoti, kas į skinus kas į elektrioniką (o silpnesni į Rusiško popso pinkles). Jaunosios roko grupės buvo išskirtinai politiškos, agresyvios ir negailėjo pašaipų tuometinei visuomenei bei šalies santvarkai (pavyzdžiui, kad ir visiems gerai žinomi “Bix”, “SSG” ar Nerijus Pečiūra).

Prie ramaus vyresnių žmonių gyvenimo, kartu su kartų skirtumais, prisidėjo ir staigus muzikinės pasiūlos antplūdis. Jeigu vakaruose viskas vyko iš lėto, sklandžiai vystėsi, muzikos žanrai iš lėto mutavosi, radijas pratino prie naujesnės muzikos – tai Lietuvoje viskas užgriuvo visiškai netikėtai. Chaosas, aš įsivaizduoju. Tėvai vienas kito klausinėjo: „nejaugi užsienyje vaikai šoka iki paryčių?” – buvo išties absurdiškai juokinga.

Kas Jūsų manymu lemia elektroninės šokų muzikos populiarumą ? ( pagal statistinius duomenis ir Lietuvoje ši muzika pirmautų mėgiamiausių stilių sąrašuose) Kiek turi įtakos jos "specializacija" ir tai, ar šokių muzika gali gyvuoti praktiškai be platesnių leidybos galimybių?

Elektroninės šokių muzikos populiarumą lemia daug faktorių. Visų pirma, EŠM yra mažiau disciplinuota, kaip klausomas objektas. Žmogus gali išeiti viduryje vakarėlio ir po kurio laiko vėl grįžti. Jis nieko nepraranda. Nuo muzikos klausymo klube, lankytojas akimirksniu gali visą dėmesį skirti pašnekesiui ir naudoti muziką tik kaip foną bendravimui. Tai labai skiriasi nuo filharmonijų ar net koncertų kuriuose žmonės susirenka į erdvę ir laukia pasirodymo bei stengiaisi išbūti pasirodyme tyliai - nuo pradžių iki galo. Taip pat nereikia laukti dainos pabaigos ar pradžios – kada užsimanei tada ir eini šokti. Roko vakarėliuose žmonės laukia savo mėgstamų kūrinių, o mes, “elektronščikai”, nelaukiame nei dainų pradžios nei pabaigos ir esame visiškai priklausomi nuo didžėjų. Būna tokių vakarėlių, kad aš neatpažįstu nei vieno kūrinio ir tik pagal garsų paletę galima spėti koks laikotarpis ar kokia leidybinė kompanija. Žmonės tiesiog jaučiasi laisvesni tiek muzikos vartojime tiek jos pateikime.

Be abejo, milžinišką indėli populiarinant EŠM įdėjo medija ir ivairios jos formos. Šiuo metu Lietuvoje mes jau turime savo DJ dievaičius, madą ir vartotojų ratą, kuris tik plečiasi. Savaime aišku, didžėjų populiarumas vaidina svarbų vaidmenį EŠM kultūros plėtimosi procese. Juk rimčiau pagalvojus, žymiai daugiau vaikų nori būti didžėjais o ne roko žvaigždėmis.

Šokių aikštelė yra ne tik pasilinksminimo forma, bet ir socialinių iššūkių vieta. Kai Lietuvoje mes pradėjome reivuoti, tai turėjo gilesnę prasmę nei tik paklausyti muzikos. Tai buvo iššūkis, džiaugsmingas vartojimas kažko naujo ko ankščiau nebuvo. Vakarėliai su face control, neįprastose vietose tik sustiprindavo euforinį poveikį. Aš galvoju, kad EŠM vakarėlyje mes visi tampame vienu kūnų, įvyksta savotiška transcendencija. Šokių aikštelėje visi vienas kitą jaučia, ploja, šaukia, džiūgauja kai kuriais momentais (ir nuostabiausia kai tai įvyksyta visiems vienu metu). Muzikos ir apšvietimo pagalba mes tampame labai vieningi ir tai yra savotiška manifestacija prieš kapitalistinės santvarkos primetamą individualumą.

Kalbos greitai sklinda ir žmonės nori pajusti tai ką jo draugas pajuto praeitą savaitgalį ir tiesiog įsitraukia į elektroninės muzikos judėjimą. Galima muzikos klausytis ir vienam, užsidarius savo kambaryje, bet ji turi gilesnę prasmę, kai yra vartojama kolektyviškai. Sakykime, kad ir Dubstep’o populiarumas Lietuvoje, tik įrodo, kad mes esame hedonistų karta, mes nebegaištame laiko politiniuose mitinguose, mes tiesiog šokame. Bet tai nereiškia kad EŠM yra mažiau politiška – atvirkščiai, tai yra politiškai orientuota muzikos pakraipa ir žmonėms tai patinka. Elektroninė šokių muzika sulaužė ilgalaikes muzikos klausymosi tradicijas bei daugelius taboo, kai muzikos klausymas buvo savotiška ekspertizė. Žmonės analizuodavo Hendrix'o gitarų rifus, Jim’o Morrison’o poetinius sugebėjimus ar kitus elementus. EŠM klausymui, nereikia būti ekspertu – jos mes tiesiog klausomės. Ji išvadavo mus iš albumų, singlų ar klausymosi fotelyje užsidėjus ausines (be abejo, yra ir inteligentiškos elektroninės muzikos skirtos klausytis patogiai įsitaisius fotelyje). Elektroninė šokių muzika yra naujas rokenrolas. Kaip dainavo “Primal Scream” - “Don’t Fight it, Feel it” (1990).

Bet svarbiausia, aš manau, kad tai yra normalus technologinio progreso reiškinys – EŠM buvimas populiarumo viršuje. Visa muzikos kultūra tiesiogiai priklauso tik nuo esamų technologijų ir ne nuo ko kito. Jazz, hip-hop, techno, jungle, hardcore, rokas – visi šie muzikos reiškiniai atsirado naujų technologijų pasekmėje. Juk yra nuostabu, kad nebereikia eiti į muzikos mokyklą ir mokintis ten birbinti gitara, vėliau ieškotis padorios grupės, įrašų kompanijos ir gal tada išsileisi kokį albumą. Elektroninei muzikai to nereikia – kūrėjas gali savo miegamajame sukurti aukštos kokybės albumą – tai yra dar vienas iš faktorių lemiančių EŠM populiarumą. Tos pačios naujos technologijos leidžia platinti muziką beveik be jokių apribojimų. Leidybinės galimybės – kam man reikia įrašų kompanijos, jeigu aš galiu pats išsileisti albumą ir susiburti savo auditoriją. O galiu tiesiog, kaip Eleven Tigers neseniai metė iššūkį, susirinkti pinigus internete, surengti gyvą Internetinį pasirodymą ir kiekvienam paaukojusiam pinigų atsiūsti savo naujo albumo kopiją.

Šiuo metu mes gyvename idealioje terpėje, šis amžius yra unikalus ir pilnas galimybių norint atsiskleisti talentams. Ir ne tik elektroninės muzikos kūrėjams – roko atlikėjams taip pat. Čia truputėlį off-topic, bet šiuo metu mes nebeturime kelių super-žvaigždžių išlaikomų muzikos industrijos, kaip kadaise buvo Madonna, Prince ir Michael Jackson. Jų ir nereikia, nes kiekvieną dieną pasirodo nerealiai daug gražios muzikos kurią išsileidžia patys atlikėjai, savo jėgomis.

Ką manote apie muzikos leidybos perspektyvas? Ar nedidelės šalies mažai muzikinei rinkai turi lemiamos įtakos visuotinis nemokamas įrašų platinimas internetu?

Muzikos leidybos perspektyvos tokios pat kaip ir buvo ankščiau, gal net lengviau yra susikurti savo klausytojų ratą. Nemokamas įrašų platinimas Internetu nekenksmingas tiems kas turi ką parodyti. Tai yra originaliems atlikėjams, grupėms, prodiuseriams. Aišku, jeigu kažkas išleidžia kelis albumus iš eilės, kurie vienas nuo kito nesiskiria tai kyla klausimai visiems: kodėl gi aš turiu šį produktą pirkti, geriau gal parsisūsiu. Žmonės nėra kvaili kaip gali atrodyti kai kuriems atlikėjams ar įrašų kompanijoms. Jeigu kas nors nusiperka albumą ir ten tėra tik viena gera daina – žmogus jaučiasi apgautas, kodėl sekantį kartą jis turėtų keliauti į parduotuvę ir mokėti savo sunkiai uždirbamus pinigus?

Manau, kad jeigu tu esi originalus savo kategorijoje, tuomet problemų nekils. Aš net nedvejodamas, be jokių perklausymų, pirkčiau Mato Petriko, “Bix”, “Golden Parazyth”, “Eleven Tigers”, “Shidlo”, “MC Messiah” ir daugelio kitų naujus albumus. Aš žinau, kad ten bus kažkas naujo, tai kas mane nustebins ir patenkins estetiškai. Aš jų niekada nesisiūsiu, nes man reikia originalo. Tačiau, yra pilna muzikos kur aš linkęs pradžioj atsisiūsti, permesti savo muzikologo ausimis ir jeigu man netinka, nukelti tiesiai į savo kompiuterio šiukšlių dėžę. Viskas yra labai paprasta.

Lietuvos atlikėjams reikėtų mažiau būgštauti, o stengtis kurti kokybišką ir ausiai patrauklią muziką, išnaudoti naujas technologijas marketingui, nesusidėti su pagrindinėm įrašų kompanijom o susirasti padorią nepriklausomą įrašų kompaniją. Reikia atsakyti į klausimą ir neapgaudinėti kitų: ko aš iš tiesų noriu, pinigų ar kad mane išgirstų? Iš kitos pusės, muzika yra pramogos forma, kaip ten bebūtų. Pasaulinės ekonominės krizės metu , arba tiksliau tos krizės baimės šešėlyje, sukurtame populiariosios medijos formų begyvenantiems žmonėms, tiesiog neįmanoma pirkti muzikos. Paskutinis dalykas apie ką žmogus galvoja nusipirkti, kai gyvena nepritekliuje, yra būtent muzika. Tai yra įrodyta. Dauguma žmonių, sunkiais momentais, yra linkę nusipirkti filosofijos knygą, kad sustiprintų savo vidų, jaustųsi drąsesni stovėdami ant kojų.

Ar tai dera, teisinga vadinti piratavimu (lyginant su gamyklose nelegaliai gaminamomis ir platinamomis fizinėmis muzikinėmis laikmenomis)? Ar CD formatas nustos egzistuoti visai užleisdamas vietą skatmeniniam „pakrovimui“ ?

Negalime vadovautis ekonominiais dėsniais, kai kalbame apie muziką. Kiekviena žmogaus veikla turi istoriją gyvavusią dar prieš ekonomikos atsiradimą - kai materialūs ir nematerialūs daiktai turėjo VERTĘ, o ne KAINĄ. Jeigu norime suprasti muzikos vertę, būtina suvokti jos vertę prieš tai, kol kas nors neuždeda kainos. O be to – tiek kirvio, tiek muzikos vertė kyla, kai kuo daugiau žmonių dalijasi tuo daiktu. Šiaip muzika yra nematerialus dalykas, ji priklauso žmonėms, o ne industrijai ir dalytis ja būtina. Tą daugelis pamiršta ir net nesuvokia, jog muzikos industrijos magnatai sugebėjo nematerialų dalyką – muziką – paversti materialiu. Duoti muzikai materialų pavidalą – kaip CD ar vinilo plokštelė. Todėl dažniausiai atsiradus naujoms muzikos kūrybos ar dalijimosi formoms (pvz., hip-hopui, nes naudoja kitų atlikėjų kūrinių atkarpas), jų kūrėjai tampomi po teismus, kuriuose sėdi didelių korporacijų papirkti žmonės.

Irašų kompanijos yra pačios kaltos, kad išgyvena “problemas”. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje - devintojo pradžioje, vyko nerealaus mastelio smulkių įrašų kompanijų išpirkimas. Muzika, tiesiogine prasme yra keturių didžiųjų įrašų kompanijų rankose. Didelės įrašų kompanijos savo ruožtu visas pajėgas deda tik į albumus, kuriuose būtų bent vienas padorus hitas. Visa kita nesvarbu. Dabar kyla klausimas: jeigu muzikos industrija pati nevertina muzikos, kodėl ją turėtų vertinti žmonės?

Šiaip, korporacijos, šiuo metu, nori staigaus augimo. Jos net nebedirba, kaip ankščiau, prie muzikinės žvaigždės auginimo, kaip buvo su Michhael Jackson ar su Madonna. Šiuo metu, muzikos industrija parduoda muzikantus lygiai taip pat kaip mano vietinis mėsininkas Barrys man parduoda mėsą. Šiais laikais kalba eina ne apie muziką ir jos estetiką, o apie marketingo strategijas. Juk buvo laikai kai mes per MTV matydavome ir “Eurythmics” ir “Metallica” ir Madonna ir De La Soul ar Plasticman – viskas eklektiškai tarpusavyje derėjo, žmonės klausėsi įvairesnės muzikos, vyko savotiška edukacija. Šiuo metu, MTV yra didžiausias košmaras iš kurio neįmanoma pabusti ir kuriame baisiau nei Dysneilende. Muzika kuri ten pateikiama, neturi ne tik kad meninės vertės, bet tiesiogine prasme bukina – ji paprasčiausiai yra vienoda, niekuo neišsiskiria. Ir nors aš neskaitau savęs senu vyru ir nesibaiminu nuogo moters kūno, bet manau, kad MTV ar kitose muzikos televizijose, viskas yra šlykščiai koktu ir muzika yra pateikiama pernelyg erotiškai, ir net pati erotika praranda savo mistiką ir sąvoką. Visas feminisčių sunkus darbas praeitame amžiuje, tiesiogine prasme, žlugo. Neužmirškite, kad aš muziką nagrinėju platesniu masteliu, ne tik, jos garsą. Moteris vėl pardavinėja savo kūną, tenkina erotiškas vyro fantazijas, na o muzika lieka tik trečiame plane. Man įdomiausia, kodėl žmonės apskritai vartoja jokios vertės neturinti produktą?

Gal tai yra post-modernizmo, į kurį aš ilgai tikėjau, tamsioji medalio pusė? Aš kol kas nesuprantu.
Tęsiant piratavimo temą, jeigu piratavimas yra kitų žmonių kūrybos naudojimas be kūrėjų leidimo, tuomet visa popkultūra yra sukurta piratų. Holivudo filmų industrija sukurta piratavimo principais. Muzikos industrija taip pat išsivystė piratų dėka. Toks pat scenarijus tiek su radijo, tiek su kabelinės televizijos istorija. Piratai gyvavo visais laikais. Manau, kad jie atlieka svarbų vaidmenį mūsų kultūroje, nes žengia koja kojon su naujausiomis technologijomis. Be abejo, filmų ar muzikos industrijos nėra patenkintos piratais ir prigalvoja įvairiausių būdų, kaip skleisti klaidingą informaciją apie piratavimo žalą. Pagrindinis muzikos industrijos argumentas - piratai atima didelę dalį pinigų, muzikantai netenka algų ir ilgainiui muzikos iš viso neliks. Norėčiau priminti, jog didžiausias piratas yra pati muzikos industrija. Kas sukūrė visas galimybes dauginti ir dalytis muzika? Taip, pati muzikos industrija. „Sony“ - viena iš keturių didžiausių leidybos kompanijų pasaulyje. Tačiau ji gamina ir įrašančius kasetinius magnetofonus, ir kompaktinius diskus kopijuojančius ir MP3 formatu įrašančius kompiuterius, ir net tuščius MP3 kompaktinius diskus.

Tačiau muzikos industrijos vadai nuolat rauda, jog neuždirba pinigų ir, kad nėra iš ko mokėti algų muzikantams. Tai - melas. Visų pirma muzikos industrija nuo pat jos atsiradimo ieškojo sau naudos ir progų, kaip apvogti muzikantą. Kontraktai būdavo surašyti taip, kad dažniausiai autorinės dainų teisės nepriklausydavo (ir taip yra iki šiol) atlikėjams, o tapdavo muzikos kompanijos nuosavybe.

Įdomiausia, jog dauguma atlikėjų palaiko “piratines” platformas ir ten mato daug galimybių reklamuoti savo muziką, pritraukti gerbėjus į koncertus ar vakarėlius. Jeigu muzikantas kuria muziką vien pelno sumetimais, o po to graužia nagus, kad kažkas ja dalijasi, tai jis pats yra apgailėtinas apgavikas.

Muzikos dalybos internete paveikė teigiamai tiek atlikėjus, kurie gali reklamuotis už dyką ir pritraukti fanų į pasirodymus, tiek kitus žmones. Dabar galime laisvai rinktis, ką norime klausytis. Laikai prie radijo imtuvų baigėsi, - nes tik per radiją grodavo nemokamą muziką. Dabar patys kontroliuojame savo veiksmus ir muzikinį skonį. Leidybos industrijos tūzams tas nepatinka, nes taip išblaškomas dėmesys, kurį „masės“ turėtų sutelkti į jiems peršamus „aukso avinėlius“ – Kylie Minogue ar Robbie Williams‘ą. Muzikos dalybas vadinti piratavimu yra klaidinga, ir nemanau, kad CD ar plokštelė kada nors “numirs”. Yra tiek daug puikiai funkcionuojančių nepriklausomų muzikos irašų parduotuvių, nuostabių atlikėjų, kad aš esu nusiteikęs labai optimistiškai.

Ačiū už pokalbį!

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai