2010-08-18

Šios nedidelės Klaipėdoje išleistų poezijos knygų apžvalgos tikslas – pabandyti bent kiek suprasti, kuo mažo miesto poetai skiriasi nuo didmiesčio kolegų. Jokiu būdu nenoriu tvirtinti, kad išvados, kurių čia prieisiu, taikomos visiems poetams – juk ir didmiestyje esama poetų, kurių kūryba labai primena mažo miesto rašytojų eilėraščius. Apžvalgai pasirinkau tris knygas: Raimundo Daukšo „Žolė iš paribio žemės“, Rėdos K. Rimkevičienės „ Dilgėlių puokštė“ ir Danieliaus Milašausko „Smėlio raktai“.

Perskaičius R. Daukšo knygą, tampa akivaizdu, kad poezija autoriui yra šalutinis užsiėmimas, jis literato duonos nevalgo, dirba visai kitokius darbus. Eilėraščio rašymas jam yra galimybė pasijusti vienam, kitokiam. Tiesa, ta vienatvė labiau įsivaizduojama, nes atsitraukus nuo žmonių, reflektuojama tai, kas patirta būtent bendravimo metu. Lyrinis subjektas atsiduria paribio žemėje, kur riba skiria autentiką ir šablonus – ir viena, ir kita knygoje lydoma į vientisą poetinį tekstą. Kiek nuvilia beveik visų eilėraščių ta pati intonacija, besikartojantys motyvai. Knygai trūksta įtampos, dramos. Dar labiau liūdina žodžių vartojimas dėl rimavimo. Būtent todėl geriausios eilėraščių eilutės yra tos, kuriose nusižengiama rimui. Justi, kad poetas slepiasi, stinga atvirumo pačiam sau, todėl eilėraščiai yra daugiau šablono paveikti nei iškentėti. Tokia patogi poezija... Trūksta originalumo, savito sprendimo, pagaliau paradokso. Viską galima iš anksto numanyti ir beveik nesuklysti. Kai kurios eilutės yra tiesiog nusigrotos iš sekmadieninių televizijos „Sveikinimų koncertų“ repertuaro. Banalumui trūksta „apžaidimo“. Taigi poezija namudinė, nors negali sakyti, kad visiškai nepatraukianti akies ir ausies. Tikras tvarkingas paribio mišinys.

Po knygos „Dilgėlių puokštė“ paprasta raiška neslypi beveik jokia įtampa, nors anotacijos autoriui ar autorei atrodo priešingai. Kiekvienas gali parašyti tekstą ir teigti, kad po juo kažkas slypi, tačiau to, kas neišreikšta, tiesiog nėra. Nebent potekstė, kuri kai kuriuose eilėraščiuose visgi yra. Bet įtampa nepakankama, nes nesiekiama santykio su skaitytoju. Apskritai per mažai galvojimo apie skaitytoją. Rašoma lyg sau pačiam, nes mažame mieste trūksta auditorijos. Kita vertus, ryškus poetės poreikis identifikuoti save kaip kūrėją, būtent iš to kyla saviironija. Lyrinis subjektas save suvokia kaip baltą varną tarp kitų žmonių. Nors distancija tarp subjekto ir skaitytojo labai didelė, bet, paradoksalu, trūksta atstumo tarp lyrinio subjekto ir pačios poetės. Atpažįstamos moters prognozuojama poezija. Knieti paklausti poetės, kam ji rašo. Atsakymas turbūt būtų: sau.

D. Milašausko „Smėlio raktai“ - knyga, kurią galima vadinti kitokia ir labiausiai vykusia šioje trijulėje. Aiškus minimalistinės miniatiūros kanono įsisąmoninimas, dramatiškos lyrinio subjekto būsenos neperkrautos žodžiais. Aiškiai matyti, kad poetas žino žodžio vertę. Be to, žavi platūs kultūriniai kontekstai, aliuzijos į pasaulinės literatūros ir istorijos motyvus. Ši knyga, kurią siūlau perskaityti, nustebina tuo, jog kuriant mažame mieste galima būti didesniu poetu nei rašant didmiestyje.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1