2012-02-02

Vasario 2-ąją su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė meno leidinys „Durys“, pradėdamas jau 18-uosius savo leidimo metus.

16-os puslapių mėnesinis leidinys skirtas tiems, kas tiesiogiai susiję su menu, – akademiniam jaunimui, menininkams profesionalams, kultūros ir meno specialistams ir tiesiog inteligentams bei visiems, kas neabejingi kultūrai, domisi literatūra, menais ir kas įdomesnio vyksta Klaipėdos miesto ir krašto kultūros padangėje.

Pavartykime pirmąsias šių metų Klaipėdos meno „Duris“ su literatūriniais „Gintaro lašais“ – rimtas ir žaismingas, kandžias ir svajingas, įvairias, spalvingas, gausiai iliustruotas...

Po Jaunųjų Europos kūrėjų bienalę

Jau pirmajame puslapyje jos atkreipia dėmesį į jauno klaipėdiečio tapytojo Rodiono Petrovo paveikslą, šiuo metu eksponuojamą 2011/2013 metų Jaunųjų Europos kūrėjų bienalės parodoje Klaipėdoje. Ji į Lietuvos uostamiestį atkeliavo iš Prancūzijos, paviešės iki vasario pabaigos ir iškeliaus į Vokietiją, o iš jos – į kitas meno projekte dalyvaujančias šalis. Grandiozinė paroda, užtvindžiusi visus Klaipėdos parodų rūmus. Joje pristatomi 72 menininkų iš 9 Europos šalių – Austrijos, Ispanijos, Italijos, Lietuvos, Portugalijos, Prancūzijos, Slovakijos, Vengrijos ir Vokietijos – kūriniai. „Durų“ atvarte – lietuviškosios bienalės dalies kuratorės menotyrininkės Godos Giedraitytės, ekspozicijos Klaipėdoje architektės Neringos Bumblienės ir menininko Gyčio Skudžinsko įspūdžiai iš bene didžiausio Klaipėdos šiuolaikinio meno metų renginio.

„Nepaisant siekio atrasti konkrečiai šaliai ar regionui būdingus vizualinius sprendinius ar konceptualiuosius bruožus, galime konstatuoti, kad kontekstualiai didžioji dauguma jaunųjų kūrėjų gvildena šiuolaikinės (urbanizuotos, virtualios ir vartotojiškos) visuomenės situaciją globaliame pasaulyje: aplinkos nesaugumo, žmonių santykių yrimo, gyvenimo kokybės suvienodėjimo, populiariosios kultūros dominavimo, politinių žaidimų absurdo ir t.t. Ši problematika arba aiškiai utriruojama, atidengiant jos niūriausius paveikslus, arba toji aplinka ironizuojama, pašiepiama, t.y. socialinė būtis gvildenama per juoko, žaidimo prizmę“, – pastebi menotyrininkė Goda Giedraitytė, „Duryse“ analizuodama Jaunųjų Europos kūrėjų bienalės ekspoziciją.

Grafikos magija ir rašto audros

Dailės temą leidinyje pratęsia dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės pasakojimas apie pajūrio grafikę Gražiną Oškinytę-Eimanavičienę ir jos jubiliejinę parodą „Klaipėdos galerijoje“.

„Sunku pasakyti, kas įtraukia pirma: medžiagiškasis darbų sluoksnis ar „po juo“ slypinti mintis. Pagaliau nesvarbu. Bet įtraukia, priverčia per skonėjimąsi paviršių faktūromis, vaizduojamo motyvo tekstūrų turtingumu eiti gilyn. Į dulksnas, sutemas, rūkus, visatos ūkus, į šviesą, žmogų, į save. Gražinos kūriniai skleidžia ramybę ir paslaptį. Jie kaip vientiso poetinio metakūrinio fragmentai, atsiveriantys popieriaus stačiakampiuose. Ir dar – kiekvieną kartą tie patys fragmentai atsiveria kitaip“, – rašo Kristina Jokubavičienė straipsnyje „Paviršiaus magija, vidaus paslaptis“.

O dailininkės kaligrafės Lidijos Kuklienės tekstas „Rašto audros“ veda į Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veikiančią tarptautinę parodą „Kaligrafija ant burių“. Tai pirmasis tęstinio tarptautinio projekto „Kaligrafija Klaipėdai“ etapas, skirtas Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejui, kurį minėsime šiemet rugpjūčio 1-ąją. Į parodą sukviesti žymiausi Europos, taip pat ir Lietuvos rašto menininkai. Anot autorės, didelė garbė miestui, kad parodai savo kūrinius atsiuntė tikri kaligrafijos virtuozai iš Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos,  Izraelio, Rumunijos – iš viso 41 dailininkas. Autorė palieka intrigą: vasario 8-ąją komisija paskelbs 12-ka geriausių jų darbų, kurie bus atspausdinti ant maždaug 5x3 metro dydžio burių ir bus eksponuojami visą vasarą uostamiesčio centre, po atviru dangumi, unikalioje Danės upėje plūduriuojančioje ekspozicijoje. Autorės teigimu, išsirinkti tikrai yra iš ko: „Paroda žaižaruoja atlikimo technikų įvairove: šilkografija, medžio raižinys, koliažas, akvarelė, skaitmeninė grafika. Tačiau parodą būtina aplankyti dėl ranka rašytų originalų, skleidžiančių gyvybe pulsuojančią šilumą“.

Fotografija, muzika, teatras

Kitame tekste „Fotografijos „Tyla“ menotyrininkė Danguolė Ruškienė grįžta prie Klaipėdos fotografijos galerijoje baigiantis 2011-iesiems pristatytos kasmetės tradicinės jungtinės Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių darbų parodos, šiuosyk gvildenusios tylos temą. Autorė pastebi, kad „paroda „Tyla“ – ne tik dar vienas bandymas išjudinti Klaipėdos fotografus naujiems apmąstymams, paskatinti juos asmeninių temos interpretacijų vizualizacijai. Kaip teigė jau trečius metus Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko poste pradėjęs Darius Vaičekauskas, tyla – tai ir atsakas į skyriaus narių replikas dėl praėjusių parodų temų, ir momentas, stebimas kai kurių autorių šiandienėje kūryboje, ir prieššventinis susikaupimo laikotarpis“...

Tradiciškai leidinyje skiriama vietos muzikai. Šiuosyk muzikologė Danguolė Vilidaitė pateikia kelias savo impresijas prancūziškų „patiekalų“ tema, dalindamasi įžvalgomis apie naująją Klaipėdos kamerinio orkestro ir Dariaus Stabinsko koncertinę programą „Les éléments. Prancūziški muzikiniai receptai XVII–XVIII a. Europoje“. Muzikologė rašo: „Pats koncerto pavadinimas rodė, kad jo turinys bus kažkuo neįprastas, kitoks. Taip ir buvo. Šiame prancūziškame kulinariniame šou išgirdome atrinktus pačius skaniausius, jei taip galima išsireikšti kalbant apie muziką, „kąsnelius“.

Teatras taip pat neužmirštas. 4-ajame „Durų“ puslapyje spausdinama Eglės Dirgėlaitės recenzija apie premjerinį Klaipėdos lėlių teatro spektaklį suaugusiesiems „Vieliniai klaustukai“. Kodėl vieliniai? Gal todėl, kad spektaklio „Šalia“ personažai ir dekoracijos sukurti iš... vielos ir putplasčio. Teigiamai įvertinusi dailininko darbą ir muziką, autorė pažeria pastabų dėl aktorių vaidybos, jų santykio su pasakojama istorija, nenorminės leksikos naudojimo tikslingumo ir svarsto: „Ar tik ne šou elementai ir pakišo koją spektakliui, kaip meno kūriniui? Nes verstasi per galvą. Ir stipriai“...

Apie knygos grožį ir vertę

Kitas „Durų“ straipsnis primena, kad „Gražiausia Klaipėdos metų knyga tituluotas... parodų katalogas“. Populiariausią uostamiesčio leidyklų išleistą 2011-ųjų knygą rinko skaitytojai, o gražiausią – grafiko Rimvydo Kepežinsko vadovaujama komisija. Iš teksto galima sužinoti, ką knygos meno žinovai mano kone apie kiekvieną iš 13-kos konkurse dalyvavusių knygų, ir komisijos narių argumentus, kodėl laurus nuskynė ne koks nors fotografijų albumas, vadovėlis, monografija ar publicistikos knyga, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro išleistas parodų katalogas „Estetika Versus Informacija“.

Straipsnyje „Sugrįžimas: antram gyvenimui atgimė istorinis almanachas“ istorikė Silva Pocytė taip pat rašo apie knygą, tik jau kitu – istoriniu kultūriniu aspektu. Džiaugdamasi po 74 metų pasirodžiusiu žymaus Klaipėdos krašto kultūros, visuomenės ir politikos veikėjo Jono Vanagaičio redaguoto istorinio almanacho „Kovos keliais“ antruoju leidimu, autorė primena Klaipėdos miestui ir kraštui bei visai Lietuvai svarbią datą – sausio 15-ąją minimą Klaipėdos krašto dieną, skirtą 1923 metų pradžioje vykusiam Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos pažymėti. Istorikė apžvelgia almanacho pasirodymo aplinkybes, Jono Vanagaičio asmenybę, jo kultūrinę ir politinę veiklą lietuvybės baruose bei vaidmenį almanacho sukūrimo istorijoje.

Istorikės žodžiais, „almanachas „Kovos keliais“ nėra mokslinis veikalas, tai –  romantizuotos istorijos kūrinys, perteikiantis tarpukario metais lietuviškoje erdvėje dominavusį regiono istorijos ir kultūros suvokimą. Tačiau tai nesumažina knygos vertės. Ji iki šiol yra svarbus Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros pažinimo šaltinis“. Todėl į almanacho antrojo leidimo sutiktuves Klaipėdoje, Šilutėje ir Bitėnuose iš JAV atvykę jo iniciatoriai ir fundatoriai „Jono Vanagaičio vaikaičiai yra mums visiems puikus šeimos tradicijos bei istorinės atminties saugojimo pavyzdys, po 74 metų sugrąžinęs skaitytojams tokį svarbų Mažosios (Prūsų) Lietuvos ir Klaipėdos krašto istorijos paminklą“, mano istorikė Silva Pocytė.

Meno maršrutai. Įspūdžiai iš Čikagos

Istorinių sąskambių sklidini ir klaipėdietės muzikologės Danutės Petrauskaitės įspūdžiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Straipsnyje „Čikaga – ta pati ir vis kitokia“ Klaipėdos universiteto profesorė pasakoja apie Amerikos lietuvių sostinę – vėjų ir muzikos miestą, ir skaitytojus kviesdama kartu pasivaikščioti jo gatvėmis, pasižvalgyti į buvusių Čikagos skerdyklų vartus, menančius pirmąją lietuvių emigrantų bangą, užsukti į Lietuvių jaunimo centrą, patyrinėti Čikagos orkestro salės afišas, prisiminti ten įspaustus lietuviškus pėdsakus, stabtelėti prie pernai išdygusios milžiniškos Marilyn Monroe skulptūros ir pasigrožėti Anisho Kapooro „Debesies vartais“ prie Tūkstantmečio parko...

Bet muzikologę Čikagoje bene labiausiai viliojo Juozo Žilevičiaus-Kreivėno lietuviškos muzikos archyvas, kurio fonduose galima rasti itin daug vertingos istorinės medžiagos. Šis archyvas yra Lituanistikos tyrimo ir studijų centro dispozicijoje. Bet jei anksčiau gyvenimas jame virte virė, tai šiuo metu, kaip pastebėjo muzikologė, „pastatas ypač vėlyvą rudenį atrodo kaip išmiręs. Ant durų kabančio darbo grafiko niekas nesilaiko, į raštinę prisiskambinti neįmanoma, į laiškus neatsakoma, internetinis tinklalapis neatnaujinamas. Tad tenka ilgai sukti galvą, kaip patekti į vidų. O ten besidarbuojant ima slėgti mirtina tyla. Tik šeštadieniais kelioms valandoms suklega lituanistinių mokyklų mokiniai“. Anot autorės, „šio reiškinio priežasčių yra ne viena. Pirmiausia, archyvų priežiūrai trūksta finansinės paramos. Vyresnioji išeivijos karta, kuri darbavosi iš entuziazmo ir pasišventimo, jau užleido savo pozicijas jaunesniems savanoriams, o šie neskuba jų užimti. (...) Tad lietuviškų archyvų priežiūros klausimas išlieka labai opus. Jį bandyta spręsti 2011 m. rugsėjį Jaunimo centre surengtoje konferencijoje, kurioje pasisakė ir Lietuvos, ir JAV mokslininkai bei įvairių organizacijų atstovai. Tačiau Amerikos lietuviams teko nusivilti – finansinės paramos išeivijos archyvams Lietuvos Vyriausybė nepažadėjo, o jų pačių finansiniai ištekliai yra labai riboti. Tai koks gi likimas laukia istorinio lietuvių paveldo – tūkstančių knygų, periodinės spaudos, nuotraukų, paveikslų, epistolinės literatūros, rankraščių, įvairių draugijų fondų, garso ir vaizdo įrašų? Kol kas prognozės labai liūdnos“.

Kinas, literatūra ir kitos erdvės

Jos kiek linksmesnės „Durų“ kino puslapyje, kur skelbiama kinomano Aivaro Dočkaus recenzija „Miegančių drugelių tvirtovė“ – lėtas sušalusių jausmų plazdėjimas“ apie naująjį Algimanto Puipos filmą ir naujus lietuviško kino judesius. Anot recenzento, „po komercinio „Tado Blindos“ grįžtame į standartinį lietuvišką kiną. Su visais jo trūkumais ir privalumais“.

Dar užmeskime akį į „Gintaro lašus“ ir literatūrą šiandien. Dainius Vanagas dalijasi mintimis, kilusiomis skaitant naujausią Sigito Parulskio knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“, Sondra Simana savo novelėje kafkiškai braido po klaipėdietišką rūką, poezijos puslapyje – klaipėdietės poetės Dalios Bielskytės naujų eilėraščių pluoštas, o kitame – meninė publicistika: Ugnės Barauskaitės kelionės po Libaną dienoraščio fragmentai. Dar pora naujienų: „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą ir sveikina klaipėdietį Mindaugą Valiuką įstojus į Lietuvos rašytojų sąjungą bei laimėjus du diplomus IV tarptautiniame rusiško haiku konkurse, vykusiame internete.

Užversdami „Duris“ darsyk žvilgtelėkite į pirmąjį jų puslapį – skyrelyje „Langas“ dar žiupsnelis žinių, ką veikia Klaipėdos menininkai už savojo miesto ribų. Panašu, kad dabar juos labiausiai traukia gimtosios šalies sostinė – teatrų festivalis, dailės ir fotografijos parodos – kur jų tik nebūta?!.

Kaip įprasta, „Durys“ pas skaitytojus atkeliauja su tos dienos „Klaipėdos“ laikraščiu. Po kelių dienų leidinio tekstai atsiduria ir internetinėje jo svetainėje. Kviečiu užsukti: http://www.durys.daily.lt

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4