2012-01-13

Urbanofilų judėjime dalyvauju nuo pat pirmo susitikimo. Daugiau kaip prieš metus jį įkūrė sugrįžęs gyventi į Klaipėdą ambicingas urbanistas Simonas Gentvilas, kuris šiuo metu Klaipėdoje turi ir politinės galios svertų, - dirba mero V. Grubliausko padėjėju. Jam talkina naujas Klaipėdos architektų sąjungos vadas Vaidotas Dapkevičius ir kiti architektai, todėl galima sakyti, kad urbanofilų judėjimas kyla iš miestą planuojančių, braižančių pastatus, skverus ir gatves žmonių. Ir nors architektai Klaipėdoje šiuo metu yra vieni aktyviausių ir atviriausių specializuotų bendruomenių, tačiau ir jiems reikia mokytis, keisti požiūrio kampą ir žvelgti į kiekvieną projektuojamą objektą platesniame, viso miesto kontekste. Geras architektas turi būti ir geras urbanistas, numatantis žmonių judėjimo srautus, juos formuojantis, nukreipiantis vizijos link.

Sociologas Liutauras Kraniauskas (KU), dalindamasis su urbanofilais mintimis apie Klaipėdos didžiausias (reikšmingiausias) šventes – Jūrų šventę, Džiazo festivalį ir kino festivalį „Tinklai“, pastarasis vyksta visoje Lietuvoje skirtingai nuo kitų švenčių, pasakė, kad jis nenori judėti po miestą architektų pasiūlytomis trajektorijomis, jis turi savo kelius. Pasakymas vertingas kaip toks, kuris leidžia interpretuoti asmeninę laisvę tokiu pačiu lygmeniu kaip ir daugumos laisvę, tačiau jis neskatina ieškoti bendruomeninių komunikacinių modelių. Kai atvažiavau prieš penkiolika metų gyventi į Klaipėdą iš Vilniaus mane žudė šio miesto uždarumas. Įvairūs susibūrimai vykdavo kažkur įslaptintai, tave galėjo tik pakviesti. Esi ateivis ir neturi draugų, bastaisi po tuščias gatves ir nors kauk iš vienišumo. Gerai prisimenu, kad mano bendruomeniškumo jausmas būdavo pamaitinamas, kai nešdavau šiukšles į kaukiančią šiukšlių mašiną – tuoj išvažiuos, visi skuba, sveikinasi, pila, kartais pro šalį; eidavau lėtai, kad ilgiau pabūčiau sraute. Suprantu, ką sako Liutauras, bet tai jau saviškio būsena. O ką daryti tam, kuris nori pajusti miestą kaip bendruomeninį įvykį ir nieko nepažįsta? Tokiam belieka tikėtis stebuklo, kad toks Liutauras užsisvajojęs atsimuš kakta ir pasikvies išlenkti taurelės vienoje iš savo slaptų vietelių. Bet tai buvo dešimtame dešimtmetyje, tikiuosi dabar situacija pasikeitusi.

Urbanofilų susitikimo metu architektas V. Dapkevičius išsakė pastabą, kad Klaipėdoje reikia kurti prasmingo srautinio vaikščiojimo trajektorijas, kokios yra Vilniaus senamiestyje, tokias, kad nereiktų eiti į priekį ir grįžti atgal tuo pačiu keliu. Aš pvz., kai einu į Skulptūrų parką nuo Mažvydo alėjos, išeinu per Liepų gatvę, arba atvirkščiai. Yra smagu, kai yra platieji srautai, kaip Pilies, Didžioji gatvės Vilniuje, į kurias gali kokiame nors taške įsilieti ir vėl įlysti į žemyn ar aukštyn vedantį atsišakojimą. Klaipėda neturi aukštumų-žemumų, ji yra ilgiausias uostas Europoje (stebėtina?), plokščia pailga gyvenvietė. Kai grįžtu iš didesnių miestų savęs klausiu, ar Klaipėda yra miestas ir neseniai sau atsakiau: taip, Klaipėda yra tiesiog TOKS  miestas. Aš pritarčiau Vaidotui, kuris norėtų mūsų miestą matyti kaip patogų judėti nuo taško A iki taško B, C, D... Z, randant įdomius įženklinančius objektus, judėjimą šalimais su atodangų srautu galima vystyti visame mieste. Aišku, mūsų miestas ir dabar pilnas ženklų, tik reikia mokėti juos skaityti, tiesiog vaikščioti gatvėmis ir skaityti memorialines lenteles ant pastatų. Taip galima suvokti nematomo miesto egzistavimą.

Filosofas Aldis Gedutis (KU) kaip tik ir skaitė paskaitą urbanofilams apie Klaipėdą kaip invisible city – nematomą miestą, anot rašytojo Italo Calvino. Lisabonoje Gedučio pranešimo tema buvo netikėtai interpretuota, nes nematomu miestu yra vadinami gėjų bendruomenės sambūriai.

Architektas Tomas S. Butkus mokslinėje studijoje „Miestas kaip įvykis“ (2011) rašo, kad poindustriniame mieste, urbanistinėje aplinkoje svarbiausia tampa informacinio bei komunikacinio lauko atsiradimas (psl. 209). Kaip kultūrinių funkcijų pavyzdžius jis analizuoja Vilniaus ir Klaipėdos centrinės dalies žemėlapius. Kiek pastebėjau, Klaipėdos centrinės dalies viešųjų erdvių tinklo, kultūrinių-funkcinių ryšių schemų ir kompozicinėje schemoje su senaisiais miesto vartais dominuoja kryžiaus ženklas. Kryžiaus skersinį sudaro tiesė, jungianti piliavietę ir Jono kalnelį (Turgaus g.) arba iš kitos Danės pusės - Liepų gatvė. Vadovaujantis šia kryžiaus schema, galima daryti išvadą, kad visi kultūros ir komercijos objektai, esantys palei Danės upę (ir menininkų grupės „Tema“ užimta teritorija buvusiame medienos fabrike) turi potenciją pritraukti žmonių srautus ir tapti centrinės miesto dalies dominante. Valio, ir Skulptūrų parkas!

Vadovaujantis architekto Tomo S. Butkaus pateikta nuomone, galime įsivaizduoti, kokią didelę reikšmę miestiečio sąmonėje turėtų užimti muziejai ir kitos kultūrinės įstaigos, kurios neskatina vartojimo, bet teikia atradimo džiaugsmą ir kviečia bendruomenę komunikuoti. Koks galėtų būti muziejus mūsų svajonėse? Kaip jame turėtų reikštis įvairūs tarmedialūs dalykai – atminties turizmas, istorijos ir meno psichologija, audiovizualinių objektų architektūra ir dar nežinia kokios naujos technologijos. Paveldosaugos inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas, neseniai apsilankęs Taline ir jo muziejuose, grįžo į Klaipėdą smarkiai pakylėtas, surinko Mažosios Lietuvos muziejaus darbuotojus, rodė nuotraukas ir šoko nuostabos šokį, kaip toli estai pažengė link naujosios urbanistinės vizijos. Jų principas su paveldu elgtis taip, kad jo nepažeisti, neįžeisti, bet šiuolaikinių priemonių pagalba, pvz., stiklo, kompiuterinių interaktyvių žaidimų, drąsaus dizaino pagalba pasakoti istoriją šiuolaikine kalba. Ne XIX a. kalba, kurios nuolat pasigendama Klaipėdoje kaip labiausiai saugotinos ir vertingos, bet ta, kuri yra dinamiška, patraukli miestiečiui. Technologijos keičiasi, ateitis pasiūlys kitas medžiagas ir kitą kalbą, bet šiandien naudokime tai, ką galime naudoti – stiklą, skardą, kompiuterinius terminalus ir nežiūrėkime į tai, kaip į kažką medžiagiškai super naujoviško ir todėl netinkamo paveldo pagarbiam eksponavimui.

Pilis kaip regimybė. Praėjusiais metais urbanofilai nepamiršo pakalbėti ir apie Klaipėdos pilį, kurios likučiai – dvi poternos ir tikslūs brėžiniai, pagal kuriuos galima atkurti, o gal reiktų sakyti – atstatyti, nes kuriami Valdovų rūmai mat nėra išlikusių tikslių brėžinių, o Klaipėdos pilis galėtų būti atstatyta. Didžiulis iššūkis Klaipėdai, kurios valdžia kaltinama nesugebėjimu sukurti pramogų centrų tokių kaip vandens ir sniego parkai Vilniuje ir Druskininkuose, Klaipėdoje įkurti Mokslo istorijos arba Žemės vystimosi istorijos interaktyvų muziejų, kuriame būtų natūralaus dydžio dinozaurai, ant kurių nugarų galėtume pasėdėti, ir kiti fantastiškiausi dalykai, sutrauksiantys visus kaimyninių šalių turistus. Juk ateitis priklauso toms teritorijoms, kurios sukurs interaktyvius informacijos ir komunikacijos su istorija, mokslu, menu pramogų parkus. Panašią mintį urbanofilams išsakė architektas Mantas Daukšys, siūlydamas įkurti mokslo muziejų atstatytoje pilyje. Nuostabi Klaipėdos vizija: per mažą autentišką tiltelį (arba oro balionu) patenkama į Klaipėdos pilį, kur praeinama visus žmonijos vystimosi etapus XD formate ir grįžtame į savo realybę kaip į praeitį.

Nerkime į tai, ko dar nėra, mieli Urbanofilai, į Nematomą Klaipėdą! Su Naujaisiais! Kaip sako Blezas Paskalis, esame ištraukti iš nebūties ir panardinti į begalybę. O begalybė dažniausiai būna nematoma kaip ir ateities praeitis.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2