2010-09-02

„Tam, kas pro jį praeina neužsukdamas, miestas yra vienoks, ir jau visai kitoks tam, kas įkalintas jame ir niekad neišeina; vienoks jis, kai atvyksti į jį pirmąsyk, kitoks, kai jį palieki, kad nebesugrįžtum <...>,“ – rašė Italo Calvino - italų žodžio ir vaizduotės virtuozas, intelektualas, eksperimentuotojas romane „Nematomi miestai“.

...Kaip, kada, kam gimsta miestas? Kokie jo žmonės? Klaipėda? Koks tai miestas? Ar miestas? Kaip čia būname?..

Gimsta miestas

Miestas gimsta kasdien peržengus savo namų slenkstį. Jei jame užsibūni ilgiau, ilgiau jis ir gyvena. Netrukus vėl turėsiu progą pamatyti ir pajusti, koks jis šiandien. Ar norėsis, kad jis šiandien gyventų ilgiau? Ar jis numirs persikėlus keltu į kitą marių pusę? Koks jis gims rytoj, priklausys nuo to kaip MES ir JIE miestą išnešiosim šiandien.

Bet kol kas aš namuose ir ruošiu šios dienos maršrutą po šiandien (at)gimsiantį miestą.

Jeigu ilgai nesustodamas eini, tai eini ratu.
Jei ką nors norisi paspirt, tai darai batu.
Ir tuomet - kai esi suirzęs, o aplink tik akmenai,
Patausok ir batą, akmenio vieta tenai.

Čia Danės krantinė

Miestas auga ir gydo savo žaizdas. Čia žaizdos, jei ir krenta į akį, tai nė kiek neerzina. Čia galima stebėti pasikeitimus. Čia galima pajusti pokyčių galimybes ir jų jėgą. Visa tai gali būti geru pavyzdžiu ir  paskata keistis.

Čia apsigyvena naujakuriai - tikri klaipėdiečiai. Jie yra vaiduokliai, lipantys iš Danės į krantą. Jie yra berniukai, išlydintys ir pasitinkantys savo artimuosius. Visi kiti - praeiviai, prekeiviai.

Kasdienė savijauta - yra derlius padarytų ir nepadarytų darbų.

O tai patirtis, kuri neleidžia peržengti paties sukurtų ribų.
Išmokti būti tokiu, kaip pvz., termometras.

Nupėdinti savęs pažinimo keliu būtina ne vieną kilometrą.

Vanduo. Aplink mus ir viduje

Tekantis ir banguojantis vanduo – didžiulė jėga ir trauka. Prie jo norisi ir norėjosi pastatyti ne tik namą, bet ir pilį. Dėl tam tikrų priežasčių gilinam vagą, kasam kanalus.

Kai žiūri į kanjonus, gali godžiai mėgautis šiuo gamtos stebuklu. Per daugybę metų išgraužta uolienoje vaga ženklina nuolatinio, intesyvaus vandens tekėjimo pasėkmes. Kai vaga suformuota, ar vandeniui lieka pasirinkimo galimybė: KUR TEKĖTI ? Taip ir mūsų kasdienės mintys, darbai ir apsileidimai suformuoja įpročių vagą. Ir mes įtikime, kad kitaip negali būti. Todėl dažnai tenka tuščiai pasiginčyti - nesuprasti kito arba likti nesuprastam. Bet mūsų tiesa yra tik tam tikrų aplinkybių suvestinė, o aplinkybių dalį pasirenkame ir patys. Tad kur kokia vaga pakryps didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Ir tai tik situacija, bet ne tiesa.

Gatvės ir takai, aikštės ir parkai

Norim to ar ne, bet tenka važiuoti gatve ir džiaugtis sutvarkytu keliu arba pyktelėti dėl duobės, į kurią pataikai dėl neapdairumo. Tačiau kitaip yra einant žmonių pramintu parko takeliu. Čia esi dėmesingesnis garsui, kvapui, spalvai, medžiui jo šakoms ir šaknims. Tačiau aikštėje kitaip. Čia mes dažnai viską darome, kad kiti matytų ir kad kitus matytume.

Visa tai  - gatvės ir takai, aikštės ir parkai - yra mūsų vidinio ir išorinio gyvenimo atspindys.

Oi, koks geras dalykas yra veidrodis. Jame galima viską pamatyti - ir tą, kuris į jį žiūri, ir tą, kuris mus stebi iš nugaros. Jo dėka ne tik galima daugiau matyti, bet ir paslėpti tai, ko nenorime rodyti kitiems (pvz., raukšlių), arba apakinti, pasiųsdami „saulės zuikutį“ į akis. Bet dažniausiai jis taikomas pagal paskirtį - pasakyti kas pasaulyje gražiausias J.  Jei rimtai, tai veidrodis suteikia galimybę save (kūną) pamatyti iš šalies. Bet jei nesi tik kūnas? Na, pvz., esi dar ir „balsas“, tai veidrodį tikriausiai atstoja mokytojas (-ai), vėliau klausytojas (-ai). Jei esi dėstytojas, tai turbūt studentai, jei esi vairuotojas, tai keleiviai. Jei alpinistas - kalnas. Jei žemdirbys - derlius. Jei verslininkas - pelnas ir t.t. Kiek daug turime veidrodžių, kuriuos norisi sudaužyti. Bet ar veidrodis- kaltas?..

Džiazas

Kaip gerai, kad Klaipėdą pamilo ir joje apsigyveno džiazas. Tai lyg mažas, bet į akį krentantis miesto veido bruožas. Tik norėtųsi, kad kasdien jis būtų matomas veidrodyje, o ne atvirukuose. Kažkada Klaipėdoje džiazas buvo tik atsargi, bet labai veržli, nauja mintis. Taip norisi, kad jo iškeltoms burėms nepristigtų vėjo.

Kas yra muzika?
Į ką ji panaši?
Gal į vandenį?
Vanduo gali užpildyti bet kokį tūrį, o muzikos garsai - bet kokią erdvę.
O gal labiau į vėją, kuris gali sujudinti vandens paviršių, arba sukelti didžiulę audrą (taip, kaip muzika gali suvirpinti sielą, įaudrinti jausmus)? Bet gal labiausiai panaši į ugnį, kuri gali sušildyti sužvarbus?

Kas yra miestas?

Jis tikriausiai didelis bendrabutis (bendra Būtis), kuriame savo noru (ne atsitiktinai) arba sąmoningai įsikuria gyventojai. Čia jie gimsta, užauga arba atvyksta. Jei pristinga bendrumo, išvyksta. Dėl asmeninių priežasčių ir dėl mūsų nenoro eiti kartu – pirmyn.

Kasdien gyvenimo bagažą kaupiam,
Vėliau naudojamės juo arba iškuopiam,
Arba paliekame nepastebėtą,
Tikėdami, kad viskas normalu ir savo vietoj...

Gyvendami kasdien kaupiam bagažą,
Vieni nuo jo apsunksta, o kitus „veža“,
Tretiems sparnai pakilti leidžia.
Kažkas kaip žaidė smėlio dėžėje, tai ligi šiol, tik ne dėžėje, bet žaidžia.

Čia gyvena žmonės

Jie kuria, buria, keikia valdžią, kaimynus. Rengia parodas ir koncertus. Grožisi ir klausosi. Negirdi, nepastebi. Bet visi turi draugų. Kaip gerai būtų, jei jų kasdien atsirastų vis daugiau.

Pasveikinai draugus?
Jau vienas pliusas.
Jei žvakių šviesoje,
Kai skamba bliuzas...
Kai prietema, bet viskas matos
Ir girdisi garsai, ir švyti natos.
Jauti kiekvieną, net per atstumą,
Kiekvieno sau brangaus žmogaus artumą.
Mintim gali išeit, sugrįžti.
Gali svajot, kas nesvarbu pamiršti.

Pabaigai

Ačiū už galimybę pabūti klaipėdiečiu, kurio mintis ką tik perskaitėte.
Jos keičiasi, todėl keičiuos ir aš. Kai susitiksim ir bendrausim, jau viskas bus kitaip.

Gražus rūbas,
Skanus maistas.
Kreivą sieną
Gelbsti glaistas.
Gaivus oras iš „flakono“,
Nemėgink atvert duris balkono.
Gėlės žiedas plastmasinis,
Bet puošni dėl to krūtinė.
Gatve žengia pareigūnas,
Saugo miestelėnų kūnus.
Na, gerai baigiu eiliuoti.
Reik pradėt, reik ir sustoti.

P.s. Kai nueini į dušą ryte, kas tu esi - vadybininkas, lektorius? Ne, tu esi tas, ant kurio bėga vanduo.

***

Linas Švirinas - dainų autorius ir atlikėjas, muzikos studijos „Grock“ vadovas, įvairių renginių ir projektų organizatorius bei rėmėjas.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4