2010-09-01

Rugpjūčio 19 d. atidaryta Žemaitijos dailininkų sąjungos darbų paroda SMS lankytojų lauks iki rugsėjo 5 d. Šia paroda, lyg trumpąja žinute, autoriai mums norėjo priminti, kad vis dar dirba, vis dar  kuria, kad vis dar yra. Ir nors darbai parodai atrinkti vos per mėnesį, tai tik įrodo, jog Žemaitijos dailininkų sąjungos nariai nesnaudžia ir net netikėtai užklupti yra pasirengę mums parodyti kažką naujo.

Sąjunga kitąmet švęs dešimtmetį, kurį pažymėti rengiasi dar viena, šį sykį didesne darbų paroda. Organizacijos veikla neapsiriboja vien sąjungos dailininkų darbų parodų rengimu: bendradarbiauja su Latvijos menininkais, kurių darbai kasmet eksponuojami galerijoje, geranoriškai priima ir Neįgaliųjų dienos užimtumo centro „Klaipėdos lakštutė“ lankytojų darbelius. Nepamiršo atiduoti duoklės ir Žemaitijos kraštui – nuo rudens kas antrą trečiadienį galerijoje vyks humanitarinių mokslų daktaro Vacio Vaivados paskaitos „Vakarai su senąja Klaipėda“ ir „Žemaitijos istorija“.

Parodoje SMS eksponuojami 16 autorių darbai lyg tyčia mus provokuodami pasidalijo į dvi ryškias grupes. Norom nenorom parodos organizatoriai sukūrė intrigą. Vienoje salėje – modernistinės pakraipos menas, kitoje – klasikinės ir postklasikinės krypties darbai.  Vis tik parodos kuratorius Virgilijus Bizauskas tvirtina nenorėjęs nieko nei provokuoti, nei kiršinti. Darbai išsidėliojo taip savaime, taip jie išlaiko vieną dvasią.

O ką patys autoriai sako apie modernųjį meną ir klasiką?

Ramūnas Kraniauskas, Žemaitijos dailininkų sąjungos narys:

„Turbūt didžiausias modernizmo ir klasikos skirtumas – pati technika. Daug sluoksnių, lakiruočių – ir gaunami klasikiniai dalykai. Prie vieno paveikslo gali dirbti mėnesius.

Kiek darbo, jėgų ir energijos menininkas įkrauna į darbą! Ir jei tą energiją paveikslas atiduoda žmogui, tuomet autorius jau kažką pasiekė. Papiešti gali visi, bet jei darbas neduoda energijos, jis nieko vertas. Tas pat ir su šiuolaikine fotografija: žiūri - gražu, tačiau neveikia. Žmogus turi dirbti, įdėti daug širdies, kuri iš paveikslo veiktų žiūrovą. Tada kažkas gaunasi. O darbai, nupiešti per vieną dieną, – tai tik pradžia, nebaigtas darbas.

Gera technika menininkui nepaprastai svarbu, tačiau lygiagrečiai eina ir idėja. Mėgstu tapyti pajūrį, kopas. Moteris tarp medžių - kabanti karūna. Tebūnie pasveikinta moteris prie jūros. Medžiai primenantys bažnyčią. Mano darbai simboliški, su mintim. Negaliu nutapyti paprasčiausio peizažo.“

Tatjana Simanaitienė, Žemaitijos dailininkų sąjungos narė:

„Sovietmečiu ir Lietuvai tik atgavus Nepriklausomybę modernusis menas buvo itin madingas. Dailininkai tada į abstrakcijas pabėgdavo nuo realybės, taip išreikšdavo savo protestą. Bet ir šiandien menas turi kalbėti, kalbėti apie nūdieną. Menas turi tikslą bendrauti su visuomene, skleisti idėjas. Todėl mano darbai yra skaitomi kaip knyga. Jie gal nėra visiškai realistiniai, bet ir nėra visiška abstrakcija.

Štai 2009 m. tapyta drobė „Skrydis ant amžinybės sparnų“ – 2002 m. rengtos parodos Klaipėdos tema idėją pratęsęs darbas ragina susirūpinti Klaipėdos dramos teatro būkle. Norėjosi pasakyti apie tai, kad teatras reikalauja renovacijos. Paveiksle pavaizduoti drugeliai, išskrendantys iš teatro. Pagal graikų mitologiją drugelis simbolizuoja amžiną žmogaus sielą. Mūsų gyvenimas – lyg žaidimas, lyg teatras. Jei jis sugrius, mūsų sielos išskris.

Šiuolaikinis, modernusis menas duoda galimybę pasirekšti ne vien autoriaus, bet ir žiūrovo kūrybai, kai žiūrėdamas į paveikslą gali kurti. Abstrakcijose taip pat gali pamatyti ir peizažus, ir kalnus. Tai yra tikroji kūryba. Svarbu, kad menininkas bėgdamas ir gaudydamas tą modernųjį meną nepamirštų įdėti pastangų ir amato.

Ir negalėčiau sutikti su tuo, jog kitos technikos reikalauja mažiau meistriškumo nei tapyba aliejiniais dažais. Pavyzdžiui, tapyba akvarele greičiausiai dar sudėtingesnė. Jei tapydamas aliejiniais dažais dailininkas gali dirbti metų metus, taisyti, tai akvarelei būtinas spontaniškumas – vanduo išsilieja ir jo nebesulaikysi. Ką tapyti, kokiom spalvom, kompozicija – visa tai turi išlieti per 2-3 valandas.

Na, o stebint menininkų tarpusavio santykius ir konkurenciją norėtųsi palinkėti tolerantiškumo, nes visi mes skirtingi ir negalima kitų matuoti pagal savo matą.“

Vytautas Vincas Dambrauskas, Žemaitijos dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas:

„Jeigu žmogus ieško filosofijos, jis eina į modernizmą, jei žmogus ieško natūros, jis eina į klasicizmą.

Akademinė tapyba – praeitas etapas, pasiektos ribos. Man modernusis menas – ieškojimo kelias, spalvos, žaismas, formos. Modernistų darbai galbūt skirti šiuolaikiškesniam, labiau išprususiam žmogui, kuris jau nebesitenkina klasikų kūryba.

Menas yra kažkas daugiau nei vien atkartojimas to,  kas mus supa.  Perleidi per savo prizmę. Pažiūri ir pagalvoji, kaip tu tą suvoki. Modernusis menas – tai formos, laiko, nuotaikos, jausmų, erdvės sintezė. Menas yra ir realistinis, ir visoks - kiekvieno autoriaus teisė rinktis tiek techniką, tiek matymą ar suvokimą.

Nesvarbu, ką tapai, svarbu  kaip.“

Taip kalba autoriai. O mums belieka patiems pasirinkti ir nuspręsti, kas arčiau širdies: ar tai, kas budina protą, verčia mąstyti, žadina fantaziją, ar tai, kas skleidžia ramybę, grožį, harmoniją ar paprasčiausiai žavi.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai