2010-08-25

Rugpjūčio vidury KKKC Parodų rūmuose pirmąją personalinę iliustracijų parodą „Nuotaika ir spalva” pristatė dailininkė Erika Minkevičiūtė. Apie kūrybinius ieškojimus ir margą iliustracijos pasaulį su dailininke kalbasi Gitana Gugevičiūtė.

Studijavote monumentaliąją dailę ir animaciją. Kaip pasukote link iliustracijos?

Iliustruoti knygas svajojau nuo vaikystės, nes visada traukė piešimas. Bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pradėjau tapyti, šiaip kurti įvairius dalykus meno srity ir užsimiršo man iliustracija. Tik kai baigiau akademiją po darbo namuose vėl pradėjau paišyti - nusipirkau akvarelę, nes neturėjau studijos bei galimybės tapyti namie, ir greitai „užsikabinau“...

Man Jūsų iliustracijos atrodo labai muzikalios...

Man labai gražūs visi muzikos instrumentai. Tiesiog kaip daiktai. Man jie įdomūs, traukia jų formos – atrodo, iš kokio kampo bepaišysi, vis tiek bus gražu. Vien dėl tos priežasties norėčiau juos turėti namie. Taip kilo idėja su fotografu Tomu Černiševu surengti bendrą kūrybos parodą „MUZIKA. Akimirka gali skambėti vaizdais“...

Esate dviejų knygų iliustratorė (Herkus Kunčius „Virtuvės tarakono nuotykiai“, V.: Versus aureus, 2008. Ramutės Skučaitės „Aš – eilėraščių knyga“, V: Nieko rimto, 2009. Drauge su dailininkėmis Sigute Ach ir Lina Eitmantyte-Valužiene). Kaip įvyko susitikimas: jūs „susiradote“ knygas ar leidyklos Jus pasikvietė?

Jeigu kalbame apie leidyklą „Nieko rimto“, tai susitikimas įvyko taip: apsilankiusi jų tinklapyje atradau, kad leidykla ieško dailininkų. Nusiunčiau keletą iliustracijų. Jiems patiko. Tada pakvietė susitikti. Pasišnekėjome, o netrukus jie jau turėjo ką man pasiūlyti. Tai, kas atitinka mano stilistiką. O su H. Kunčiumi viename festivalyje Vokietijoje susipažino mano vyras. Jie susibendravo ir H. Kunčius prasitarė, kad turi parašęs knygelę vaikams, tačiau neturi iliustratoriaus. Tada jis peržiūrėjo mano piešinius, jam patiko mano stilius ir taip atsirado iliustracijos.

Kaip vyksta kūrybinis procesas? Gavot tekstą, o toliau...

Gaunu tekstą, parsinešu namo. Paskaitau. Pagalvoju. Vėl paskaitau. Tada kažką nupaišau. Tačiau geriausi darbai yra tie, kuriuos nupiešiu lyg negalvodama, spontaniškai. Kai pati ranka iš širdies veda liniją, o protas nebepajėgus prieštarauti. Patinka, kad kiekviena detalė nėra suplanuota, apgalvota logiškai, o išplaukia iš vidaus. Greičiausiai panašiai gimsta ir eilėraštis – negalvojant, kad čia bus pradžia, o čia pabaiga...

Kaip manote, kokia yra iliustratoriaus misija? Kiek jis yra laisvas ir kiek priklausomas nuo teksto?

Iš vienos pusės esi labai priklausomas, iš kitos pusės – turi būti laisvas, nes negali visko aklai atkartoti, nupiešti pažodžiui. Reikia pridėti savo pasaulio. Žinoma, šioje srityje aš neturiu labai daug patirties, kad galėčiau išsiplėsti pasakodama, bet kalbant apie poezijos iliustraciją, tai buvo svarbu teisingai interpretuoti, jautriai pajausti kiekvieną žodį, visą eilėraštį; išvengti buitiškumo... Nesu linkusi pirma išsianalizuoti. Labiau remiuosi intuicija, pagrindine nuotaika. Svarbiausia pasistengti suprasti, ką autorius sako. Manau, kad iliustratoriaus darbas yra papildyti tekstą, padėti vaikui įsivaizduoti.

Vienas iš Jūsų pomėgių yra skaitymas, o kaip iliustratorei tai dar ir neišvengiama. Kokias knygas dabar skaitote ir kokį autorių galbūt dabar svajojate iliustruoti? Koks autorius jums artimas dvasiškai?

Labiausiai norėčiau iliustruoti Anderseną. Jis man yra labai artimas, kadangi vaikystėje turėjau (ir dabar tebeturiu) vieną storą jo pasakų knygą su I. Žviliuvienės mistiškomis iliustracijomis - jos man padėjo įsivaizduoti rašytojo pasaulį, atsidurti pasakoje ir taip dar stipriau pajausti ją. Tas išgyvenimas išlikęs labai stiprus iki pat šiol. Esu pradėjusi kurti iliustracijas pasakai „Idutės gėlės“... Tik niekaip nepabaigiu, nes vis atrodo, kad nerandu tinkamos krypties piešinyje išsireikšti. O skaityti labai mėgstu dailininkų biografijas. Labai sujaudino pastaruoju metu perskaityta knyga apie Van Gogo gyvenimą... Labai tragiškas jo likimas. Vaikystėje labai mėgau pasakas - kiekvieną vakarą arba pati skaitydavau, arba pasakas „iš galvos“ sekdavo tėtis. Taip pat turėjau labai daug pasakų plokštelių.

Ar yra iliustratorių, kuriuos galėtumėte laikyti savo mokytojais? Kokie iliustratoriai Jums patinka?

Taip, yra keletas. Man labai patinka rusų iliustratorius Gennadij Spirin. Labai patinka Rebecca Dautremer, Shaun Tan, Roberto Innocenti, Vladislav Yerko. Yra autorių, kurių tik kai kurie darbai patinka. Iš lietuvių labai patinka Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos. Perku visas jo iliustruotas knygeles. Su vaikyste asocijuojasi Sasys Eidrigevičius, kurio gerbėja taip pat esu.

Iliustracija yra specifinis žanras. Galima išgirsti, kad tai net „ne menas“.

Aš išvis nebežinau, kas yra menas. Šiame amžiuje menu gali būti bet kas... Pastebėjau, kad užsieniečių iliustracijos yra daug drąsesnės. Lietuvoje man kol kas rimčiausiai atrodo leidykla „Nieko rimto“. Todėl, kad ji dirba įvairiom stilistikom, domisi įvairiom temom.

Ar yra pakankamas dailės kritikos, menotyros dėmesys iliustracijai? Ar apskritai yra toks žanras kaip iliustracijos kritika?

Lietuvoje?... Na, lietuviškų knygelių apžvalgose ar recenzijose būna tokių apibendrinančių frazių, skirtų iliustratoriui. Vienintelis rimčiau į iliutraciją žvelgiantis – vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba... Susilauki vertinimo jei pristatai, pvz., tapybos parodą. O Lietuvoje iliustracijų parodų nėra labai daug. Gal daugiau dėmesio iliustracijai tenka per Vilniaus Knygų mugę. Nežinau, gal yra manoma, kad tai vaikų sritis, o vaikai kritikos atsiliepimų neskaito. Nes jie patys yra kritikai.

Aptikau, kad kuriate iliustracijas ir žurnalams, ir reklamoms, apipavidalinote porą CD... Ar labai skiriasi iliustruoti knygą ir kiekvieną iš tų mano paminėtų „objektų“?.. Kada jaučiatės laisviau?

Net nežinau. Galbūt daugiau laisvės apipavidalinant kompaktines plošteles. Nes tada viską labai gali interpretuoti „per save“.

O „užsakymas“ pernelyg nesibrauna į kūrybinį procesą?

Man labai pasisekė, nes mano užsakovai manimi visiškai pasitikėjo, į jokius rėmus neįstatė.

Labai susidomėjau Jūsų animacija. Toje erdvėje esate nemažai nuveikusi, įvertinta. Kaip gimsta Jūsų animaciniai filmukai?

Labiausiai mėgau dirbti pagal muziką. Pagal pasirinktą muzikinį kūrinį. Siekiau padaryti kažkokį klipą, papaskoti kokią nors istoriją. Iš tikrųjų nesu labai daug nuveikusi toje srityje, nes kūriau animaciją tol, kol mokiausi jos. Baigusi to nebenorėjau daryti.

Nebesate praktikuojanti animatorė?

Ne.

O su monumentaliąja daile irgi  viskas baigta?

Jeigu turite omenyje freską, tai taip. Bet aš piešiu ir dėl nieko nesigailiu, nes turbūt toks tas kelias ir turėjo būti siekiant suprasti, kas mane iš tikrųjų domina.

Tai pasirinktos studijų kryptys yra iššūkis ar atsitiktinumas?

Aš neradau sau vietos. Baigiau viena, po to patraukė kita sritis, bet nei to, nei ano nebenoriu, nes tai pabandžiusi supratau, kad man tai ne tiek įdomu kiek iliustruoti knygas. Dabar pradėjau piešti. Tačiau vis dar esu stiliaus ieškojime. Manau, kad apsistosiu ties iliustracija, tik nežinau, kokia išsivystys stilistika: buvo ornamentų periodas, buvo gėlių; buvo minimalizmas... Akvarelės tikriausiai neiškeisiu. Kiek išbandžiau kitų technikų, labiausiai pamėgau akvarelę.

O mane, apsilankiusią jūsų asmeninėje svetainėje, kaip tik nudžiugino ta stilistinė įvairovė, atskeidžianti kūrėjos universalumą, ir nurodanti, kad jūsų meninės paieškos juda kažkokia nenusakoma trajektorija. Stilistiniai, nuotaikų, temų šuoliai... Kaip visa tai vyksta? Dėl ko?

Dėl to, kad aš esu dažnai savikritiška. Man atrodo, kad gali būti ir geriau. Atrodo, kad įsivaizdavau vienaip, o gavosi kitaip. Todėl vyksta ieškojimas: jei nupiešiu vienaip, tai bandau ir kitaip. Kurį laiką nepaišau nieko. Paskui vėl daug piešiu. Neapsistoju ties viena stilistika. Gal taip ir yra geriau, nes eini pirmyn ir „neužsiciklini“ ties vienu, kitaip sakant, - tobulėji... Gal kada nors apsistosiu. Ir nežinau, ar būti „be stiliaus“ yra pliusas ar minusas... Nors mano draugai sako, kad tikrai atpažintų mano piešinį, ir kad turiu stilių.

Vis dėlto, kurį darbą ar darbų ciklą laikote labiausiai vykusiu?

Kol kas tikriausiai tik iliustracijas Ramutės Skučaitės eilėraščiams. Man buvo labai malonu, kad tos iliustracijos labai patiko ir pačiai poetei. Jai pasirodė, kad iliustracijos gerai atspindi eilėraščių nuotaikas...

Nesate labai kalbi. Ar nesudėtinga šiame, gan agresyviame rėksmingame pasaulyje skelbti: ESU.

Esu labai didelė namisėda. Nemėgstu blaškytis vakarėliuose. Mėgstu tik keliauti. Labai labai norėčiau, kad būtų žmogus, kuris užsiimtų vadyba. O aš noriu kurti.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu kūrybinės sėkmės.

Ačiū J 

Nuotraukos iš dailininkės asmeninio archyvo

Daugiau E. Minkevičiūtės darbų galite rasti čia >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai