2012-11-29

Virginija Laurinaitienė

Kitose šalyse madingas laisvalaikio užsiėmimas jau skinasi kelią ir į Lietuvą. Tai tarsi atoveiksmis veržliam ir plintančiam racionalizmui. Kūrybinis rašymas sugrąžina įvairių poveikių blaškomą žmogų prie humanitarinės kultūros. Į kūrybinio rašymo  vandenis pabandė įbristi ir būrelis Klaipėdos skaitymo mėgėjų, žmonių, kurių profesinė veikla susijusi su teksto kūrimu, mokymu kurti ar sukurto rašinio vertinimu. Jiems susiburti padėjo informacija Klaipėdos apskrities viešosios I Simonaitytės bibliotekos internetiniame puslapyje. Progą susipažinti su įdomia intelektualine veikla suteikė projekto entuziastai: Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų Fakulteto Komunikacijų katedra, Kultūros rėmimo fondas ir jau minėta biblioteka. Projekto Jei negali nerašyti - rašykite vadovė Daiva Nakrošienė, koordinatorės Sondra Simanaitienė ir Nijolė Kepenienė.

Daugelio žmonių profesinė (ir ne tik profesinė) sėkmė priklauso nuo iškalbos: sugebėjimo įtikinti kitus žmones, perteikti informaciją, suformuluoti prašymus, aiškiai išreikšti norus, kurti aiškų tekstą. Žmonės taip jau sukurti, kad savo mintis, idėjas, suvokimus perteikia  žodžių kodais. Deja, labai dažnai žodžiai būna tik blankus ikiverbalinio suvokimo atspindys. Kad taip nenutiktų, kalbą, žodyną reikia lavinti. Ją geriausia lavinti bendraujant, keičiantis pastebėjimais, lyginant savo ir kitų kalbinę raišką.  Edukologai, kūrybinio rašymo tyrinėtojai yra pastebėję, kad tam tikri metodai gali paskatinti  vaizduotę,  padėti atsiverti, aiškiau formuluoti mintis, suteikti kalbai vaizdingumo. Jei mokytojas pasakys: mokiniai, parašykite gražų rašinį – pageidaujamo rezultato gali ir nesulaukti. Mokinys gavo užduotį, bet gavo per mažai apriorinės informacijos, be kurios sunku įsitraukti į kūrybą. Visai kitoks rezultatas pasiekiamas, kai mokytojas paprašo pasidalinti mintimis, kokias emocijas sukelia du sugretinti atsitiktiniai žodžiai, kaip antai: moteris ir vėjas. Vaizduotė ima veikti, kai asmuo ieško susitapatinimo su kokio nors menininko pavaizduotu portretu, miestą bandydamas įsivaizduoti kaip gyvą kūną ar „didinant“, „mažinant“ pažįstamus objektus. Jeigu rašai į nerimą keliančius reiškinius žvelgdamas lyg iš atstumo, atsiribojęs  nuo savo subjektyvių išgyvenimų, tai - jau tam tikras dvasios terapijos  būdas.

Tokias ir kitas kūrybinio proceso paslaptis ir nagrinėjo kūrybinio rašymo užsiėmimų lankytojai. Jų amžius, gyvenimo patirtis, santykis su kūryba, lūkesčiai – gana įvairūs. Vieni atėjo iš smalsumo, kiti tikėjosi meno terapijos, treti - įsitikinti, kad turi dievo duotą kibirkštėlę kūrybai. Projekto dalyviai- pedagogai, asmenys ragavę publicisto duonos regioninėje spaudoje, vaizduojamojo meno atstovai ir kt. (XY ASMENŲ) Visi  rado, ko pasimokyti.  Mokytojai pamokų metu atsargiau naudosis metodinėmis rekomendacijomis vertindami mokinio kūrybą, nes preparuojamas kūrinys miršta.  Užsiėmimai jiems suteikė naujų idėjų, kurios padės kūrybingiau pasirinkti mokymo metodus. Jie turėjo progos įsitikinti, jog mokymas gali būti efektyvus, betarpiškai bendraujant  su mokiniu, kaip su savo bendraminčiu.  Kitų profesijų žmonės patyrė, koks nenuorama tas žodis, kaip sunkiai  jis gulasi į prasmingą tekstą, kaip pagarbiai reikia su juo elgtis, kad neimtų maištauti.

Užsiėmimai, kūrybinės laboratorijos, seminaras padėjo atsidurti šiuolaikinio meno ir nuomonių apie jį sraute. Tai, kad projekto metu nagrinėta tematika domina žmones rodo, kad lankytojams kūrybinio rašymo užsiėmimai (vieną kartą per savaitę po dvi valandas) atrodė pernelyg trumpi,  neprailgo ir aštuonias valandas trukęs seminaras bei trys kūrybinės laboratorijos.

Kurso klausytojai dėkingi projekto autorėms ir vadovėms už  įdomius užsiėmimus.

Aušra Astrauskienė
apie 2012 m. lapkričio 24 dieną I. Simonaitytės bibliotekoje vykusį kūrybinio rašymo seminarą.

Poetas, eseistas, literatūrologas ir vertėjas Laurynas Katkus apžvelgė kūrybinio rašymo patirtį Amerikoje ir Europoje. O kablelį „Išmokyti negalima palikti“ kvietė padėti stengiantis mokytis kūrybinio rašymo per literatūrinę spaudą, jos skaitymą ir analizę.

Scenaristas, „Skalvijos akademijos“ dėstytojas Raimondas Paškevičius vaizdžiai ir įtaigiai analizavo dramaturgijos ypatumus, aptarė kūrybinio proceso etapus. Lektorius įdomiai perfrazavo pasakos „Raudonkepuraitė“ didaktiką. Pranešimo tema intrigavo „Kada scenaristai raunasi plaukus“? Viena galimybė: scenaristas gauna užsakymą. Skaito romaną. Ir staiga jam paaiškėja, kad „kažkas“ svarbaus vyksta personažo mintyse! Problema – kaip visa tai perkelti į išorę. Štai tada scenaristai raunasi plaukus...

Poetė, psichiatrė, Klaipėdos universiteto dėstytoja dr. Jūratė Sučylaitė kūrybinį rašymą pristatė kaip psichoterapijos metodą. Ji aptarė gydomąjį rašymo poveikį, kai žmonės rašydami gali „išsilieti“. Kūrybinio (arba terapinio) rašymo grupėje atsiranda galimybė pasidalinti savo tekstu su kitais, gauti grįžtamąjį ryšį.

Videotilto būdu seminaro dalyviai klausėsi ir Mary Poisson iš Londono (Marija Jurgelevičienė - rašytoja, kūrybinio rašymo entuziastė, kilusi iš Šiaulių). Ji kalbėjo apie būdus, kaip mokytis kūrybinio rašymo. Lektorė rekomendavo turėti mokytoją, priminė senovės tradiciją, kai amato mokytis išsiųsdavo pas meistrą. Ji detaliai pristatė tokio bendradarbiavimo ypatumus; naujai suskambėjo „mirusio mokytojo“ metodika. M. Poisson taip pat įvardijo ir dar vieną kūrybinio rašymo mokymosi būdą - mokymąsi iš knygų.

Filosofė ir eseistė, profesorė Jūratė Baranova su klausytojais ir „duetu“ su rašytoju Aidu Marčėnu ieškojo atsakymo „Kas yra postmodernus rašymas“? Buvo aptartos Imanuelio Kanto ir Friedricho Wilhelmo Nietzsches filosofijos kryptys. Įdomu, jog pastarasis autorius nebeieškojo vieningo principo, o pasitelkė eilėraštį, metaforą, vaizdą ir įvaizdį. Taip pat filosofė gilinosi į modernizmo ir postmodernizmo skirtumus. Lektorė pateikė lietuvių rašytojų kūrinių pavyzdžių: S. Parulskis „Trys sekundės dangaus“, M. Ivaškevičius „Žali“, R. Šerelytė „Vardas tamsoje“, A. Jurgutienė „Umberto Eco“, G. Grajausko „Erezija“ ir kt.

Poetas, eseistas Aidas Marčėnas kalbėjo apie žaidimą su kalba, skaitė iš savo knygos „Būtieji kartiniai“ - apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos, ištraukos. Nebuvo galima nepastebėti jo pasakytos frazės, „...poezija jokių tikslų neturi, kaip ir žydintis medis...“ arba „...poezija laikas nuo laiko nusileidžia į vieno kurio nors autoriaus knygą, pavyzdžiui, šiemet į Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinį „Sodas“ (2012), anksčiau – į Rimvydo Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“ (2008), Gintaro Grajausko „Kaulinę dūdelę“ (1999)“. O puoselėti kūrybinį rašymą A. Marčėnas rekomendavo užrašant savo sapnus.

Seminare taip pat dalyvavo rašytoja, poetė Sara Poisson (Rasa Čergelienė), buvę ir esami kūrybinio rašymo susitikimų gerbėjai, pedagogai, studentai.

Apie asmeninę patirtį projekte

Į kūrybines dirbtuves nuo rugsėjo 12-osios su rašytojomis Sondra Simanaitiene ir Nijole Kepeniene kuriančios moterys rinkosi kartą per savaitę. Kaip kūrybinio rašymo grupės dalyvę mane labai žavėjo mokytojų asmenybės: tiek Sondra, tiek Nijolė atrodė, jog gyvena ne šioje skubančioje informacinėje visuomenėje, kur tvyro konkurencija, rezultatas ir rodikliai, o laisvoje, žmogiškoje kūrybos galaktikoje. Šiuose susitikimuose varomoji jėga buvo kūrybinės rašymo užduotys. Jos buvo labai įdomios. Apšilimui rašėme „Į ką aš šiandien panaši(us)“ arba apie tos dienos ryškiausią spalvą. Pasitelkus fantazijos binomą iš žodžių „vėjas“ ir „moteris“ kūrėme noveles. Buvo pristatyta Amerikoje kūrybinį rašymą dėsčiusios Laimos Vincės Sruoginis knyga „Rašyti gali kiekvienas“. Kituose susitikimuose ieškojome „savo“ tapatybės atspindžių žymių dailininkų portretuose ir pagal juos rašėme tekstus. Taip pat aptarinėjome globalizacijos temą, kūrėme filmo pabaigą. Į miestą stengėmės pažvelgti kaip į kūną. Rašėme bendratimi. Analizuodamos Ovidijaus mitą „Pigmalionas“ rašėme kūrinio schemą ir mokėmės ją pritaikyti savo istorijose. Taip pat klausėmės ir išsakėme savo pastebėjimus užrašytiems po užsienį keliaujančių kolegių įspūdžiams.

Taip pat vertinga buvo dalyvauti susitikimuose su Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe Rasa Zinkevičiene. Ji vedė psichodramos užsiėmimus. (Psichodrama yra grupinio darbo metodas, kai vaidmenų žaidimo pagalba nagrinėjamas vidinis grupės dalyvių gyvenimas. Apie įvykius ne pasakojama, jie atkuriami su svarbiausiomis detalėmis ir veikėjais. Tai leidžia ir pasižiūrėti į „situaciją“ iš šalies). Kūrybinio rašymo grupelės kontekste buvo suvaidinta vienos iš dalyvių novelė.

Kitose kūrybinėse dirbtuvėse susitikome su poetu, eseistu, literatūros kritiku Aidu Marčėnu. Jis kvietė nebijoti būti grafomanais. Gražu buvo gaudyt lektoriaus pasakytus „deimančiukus“: G. Grajauską pavadino poezijos vaistininku, kuris meną sveria mažom dozėm. O apie pačią kūrybą kalbėjo kaip apie reiškinį, vykstantį slėpinių zonoje, jog poezija nepakenčia teisingo atsakymo. Svečias klausėsi grupelės rašančiųjų tekstų, teikė pasiūlymus.

Su poete, prozininke, dramaturge, scenariste Gabrielė Labanauskaite taip pat leidomės į užduočių tekstui gimti pratybas, kūrėme koliažo technika savo sukurto teksto meninį sprendimą – knygutę. Be to, ji atsivežė daug video ir rašytinės medžiagos apie naujausias kūrybines priemones: projektus „eilėraščiai ant asfalto“, eilėraščiai pagal fotografijos fragmentą, ant degtukų dėžučių, išrankiojant dažniausiai pasitaikančius žodžius. Ji eilėraščių kūrimo procesą parodė ir kaip socialinę akciją, ir kaip gatvės poeziją.

Be tiesiogiai skirtų kūrybinio rašymo laboratorijų leidomės ir į I. Simonaitytės bibliotekos organizuojamus renginius: dalis grupės narių dalyvavome parodos „Poetinės džiazo akimirkos“ atidaryme, taip pat prisijungėme prie skaitymų „Proza rudenį. Antano Ramono skaitymai“. Apsilankėme ir popietėje“, kur mokėmės eiliuoti  haiku ir kt.

Man asmeniškai šie užsiėmimai išlaisvino fantaziją, suteikė tikėjimą, kad pomėgis rašyti gali būti puoselėjamas ir vieną dieną iš mėgėjiško virsti galbūt profesionaliu. Vertingos buvo techninės rašymo pastabos, literatūrinio akiračio praplėtimas. Patiko įsijungti į bibliotekos bendruomenės gyvenimą.

Sondros Simanaitienės nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2