2009-08-19
Granauskas, Aputis, Martinaitis, Geda – štai tau ir tikroji lietuvių literatūros mistika. Savi ir iki skausmo lendantys į kažkokią išskirtinai lietuvišką (?) sielos kertę žmonės, kurių niekuomet negalėtum apkaltinti meistriškumo ir įžvalgos stygiumi, ir kartu – tokie be laiko pasenę, tokie su viskuo susitaikę, taip paskendę žinojimo banalybėje, kad ima baimė dėl visų jaunų galvų, skaitančių šiuos ir panašius autorius mokyklų vadovėliuose.

2011-08-09
Vėlyvą darganotą rudenį Rygoje Arvydas Juozaitis atsitiktinai pažvelgė iš gatvės pro langą į pastato vidų ir pamatė „kaip rugių varpas vėjyje judančias žmonių galvas“: „Ir tada išgirdau dainą.“ „Apsirengę kasdieniškai, o regėjosi, lyg virš galvų švytėtų aureolės.“ O tai buvo eilinė choro repeticija.

2011-08-08
„Genys“ šmėsčiotų tik vaikystės prisiminimuose skambių posmų, ryškesnių siužetų nuotrupomis, jei ne 2010-ųjų rudenį Adomo Mickevičiaus bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotojų ant savo įstaigos palangės surengta kukli parodėlė „Geniui – 70“ su paantrašte „Buvo ir toks žurnalas…“ Iš tiesų buvo, ir ne man vienai šiek tiek keista, šiek tiek nejauku, o gal tiesiog nesitiki, kad štai jau beveik dešimt metų „Genys“ išnykęs iš vaikų periodikos orbitos.

2011-08-01
Mariaus Buroko, jaunosios kartos poeto, vertėjo ir literatūros kritiko, sterblėje – jau trečioji poezijos knyga „Išmokau nebūti“. Jos rūbas – dailininko Tomo Mrazausko modeliuotas raudonas apatinis, aprengtas balta suknele (aplanku) su Elvyros Kairiūkštytės piešinio fragmentu – skoningas ir stilingas, nes minimalistinis, neperkrautas nereikalingų detalių.

2011-07-27
Kartais gali atrodyti, kad per dvidešimt metų Lietuvos žmonių mąstysena ir jos viešos apraiškos pasikeitė nedaug – kai kurių permainų nepastebime todėl, kad jos buvo labai lėtos, laipsniškos, lygindami šiemet su pernai esminių skirtumų nerasime, bet lygindami šiandieninę kalbėseną ir apskritai viešąją raišką su tuo, kas buvo prieš dvidešimt ir daugiau metų, pokyčių tikrai rasime.

2011-06-29
Cz. Miłoszas yra pasiekęs iš kūrybos iškilusio autoriteto galią. Nobelio premija iškėlė jį į pasaulinį literatūros panteoną. Bet neapribojo jo dvasinio aktyvumo, kartais net rizikingo dalyvavimo tautų ir valstybių reikaluose. Lenkų ir lietuvių politinių bei kultūrinių santykių prieštaros, tai apgludinamos, tai vėl paaštrėjančios, iš naujo įsuka ir Adomą Mickevičių, ir Cz. Miłoszą.

2011-06-21
Kaip ir pirmas rašytojos romanas „Strekaza“, ši mažo tiražo, bet kietais viršeliais knygutė sukrečia taip, kad ilgai nebegali nurimti. Nors, atrodo, nieko ypatingo čia nevyksta: kaip ir ankstesniame romane, siužetas beveik neapčiuopiamas, pagrindinis personažas – kažkoks „keistas“, aplinka – tokia, kokią nedirbusiems kontoroje sunku ir įsivaizduoti.

2011-06-16
Autobiografiniai momentai romane labai ryškūs. Nesistengiau pasislėpti, nes tai yra tik praeities drabužiai. S. Parulskis teisus sakydamas – nuogi drabužiai. Visada literatūra bus tik drabužiai, mažiau ar labiau nuogi. Pats žmogus neria vis giliau ir giliau į triušio olą. Mano knygoje nuogų drabužių metaforą keičia svogūno ir nuolat byrančių lukštų vaizdinys.