2012-02-07

Jonuškaitė B. UŽSAGSTYK MANE. Novelės.– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Praėjo tie laikai, kai lietuvių autorių knygas imdavau į rankas tiesiog šiaip, nemąstydama, išeis recenzija, ar ne. Gerai, jeigu išeina, jei yra ką pasakyti. Paskui, perskaitytos ir pamargintos varnelėmis, šauktukais ir pilkomis grafito gyvatėlėmis, jos trumpam atsispindi straipsnio veidrodyje ir padedamos į lentyną iki „kol vėl prireiks“. O Jonuškaitę skaičiau – keletą naktų iš eilės ir tik sau, nors jos tekstai, atrodytų, neatitinka „naktinių laisvalaikio skaitinių“ statuso: nėra čia kvapą gniaužiančių siužetų ir veikėjų, kurių gyvenimo linijos komplikuotos, o istorijos nugula kelių šimtų puslapių romanuose. Birutė Jonuškaitė rašo noveles, kuriose nebūtinai yra vientisa istorija, kartais – tik tos istorijos fragmentas. Tačiau už žodžių minčiai atsiveria beribė erdvė –­ prozos apvalkalas jai per ankštas, todėl iš užrašytų gimimo/gimdymo patirčių dažnai gimsta beveik poezija: „Manyje atsivėrusios pusiaunakčio ertmės dugne šviesa šokinėja lyg jonvabalis“ (p. 13). Tad pirmiausia –­ apie tas atsiveriančias erdves...

Erdvės, kad ir kokios jos būtų, B. Jonuškaitės novelėse dažnai siejasi su ribinėmis patirtimis. „Man gražu, kai toli matyti“, – tai novelės „Šokis ant Stalo kalvos“ veikėjos Godos tėvo žodžiai. Jai rūpi užsiropšti ant kiekvieno regėjimo zonoje esančio kalnelio. Godos erdvės troškimas tai kartu ir vidinės laisvės pojūtis, išugdytas dar vaikystėje minant dviračiu iki Stalo kalvos, „vis artyn prie saulėlydžio“ (p. 74). Tačiau laisvė sąlyginė: horizontą galima pasiekti tik žvilgsniu, ir Goda galiausiai padaro išvadą, kad „daugybę metų ne gyveno, o tik manė esanti gyva...“ (p. 79). Žodžių punktyru brėžiama užuomina į mirtį, gal – savižudybę: „Apsisprendė akimirksniu ir, iš visų jėgų atsispyrusi į Stalo kalvos nugarą, atliko lemtingąjį piruetą: raudonos stiklo šukės it pašėlęs pūgos gūsis įsuko ją ir prarijo“ (p. 79). Tačiau tai irgi tik interpretacija: B. Jonuškaitės tekstuose realybė dažnai struktūruojama pagal vidinių išgyvenimų logiką ir pereina į sąlyginę magiškojo realizmo plotmę.

Vienoje stipriausių siužetinių B. Jonuškaitės novelių „Gaisras“ gyvybės ir mirties linija irgi labai aiškiai siejama su aukščiu, kur žvilgsniui atsiveria ne tik peizažas, bet ir žmogaus likimo drama. Novelės veikėjas, visų šaukiamas „Agotos vaikiu“, dirba budėtoju girininkų bokštelyje – stebi, ar kur nors miške nėra gaisro arba pavojingos priešgaisrinės situacijos. Tuo pačiu kaupia reginius: saulėlydžius, rūkus, keistus dangaus atšvaitus... Jo motina Agota mirusi, tėvo lyg ir nepažįsta. Autorė tik iš užuominų, dialogų nuotrupų duoda skaitytojui suprasti, kas jis. Tos pačios giminės liniją rodo drožėjo talentas: „Drožė, kad galėtų ištverti, kad nors kiek iš savęs išgremžtų saulėlydžių, rūkų, kvapų, voratinklių. Gal dėl to jo šventųjų apsiaustai buvo spalvoti, nusagstyti paukščiais, išraižyti eglių viršūnėmis“ (p. 38). Man ši linija dar rodo ir tam tikrą literatūrinio charakterio giminystę – ataidi Kazio Borutos „Mediniai stebuklai“. Tradicijos tąsa... O B. Jonuškaitė negailestingai veda į atomazgą – atverdama akis atsiskyrėliui tėvui: „...staiga lango stikle išvydo savo ir vaikio atspindžius. Sukrešėjusio kraujo fone dvi tos pačios pečių linijos, du labai panašūs stotai“ (p. 41). Viena iškalbinga detale – „sukrešėjusio kraujo fone“ – sukuriama dramatiška nuotaika. Ženklas, kreipiantis į mirtį, įsiplieskusią Agotos vaikio širdyje gaisro metafora: ne sunaikinančia, bet apvalančia ugnimi.

Novelėje „Nežiūrėk į mane“ teksto erdvė užpildoma poetišku vidiniu monologu: „Sako, cinamonu kvepia namai, bet mano šnervės jaučia – tavo siela kvepia cinamono dulkėmis ir sausais smėlynų daigeliais“ (p. 48); „Tavo siela kasdien švelniai nupėduoja mano saulėtekius, kad nubudusi rasčiau gyvybės eliksyro privarvėjusias duobutes, kad lašelis po lašelio išlaižyčiau jį liežuvio galiuku, kol raudonis sugrįžtų į lūpas“ (p. 49). Vėl brėžčiau punktyrinę liniją su literatūrine tradicija: lyrinėmis Šatrijos Raganos apsakymo „Dėl ko tavęs čia nėra?“ intonacijomis. Yra būsenų, kurios bus atpažįstamos ir po šimtmečio: tai skausmingas mylimo žmogaus ilgėjimasis, ypač – netekus jo visam laikui. Taip iš poetinės erdvės B. Jonuškaitės veikėja grąžinama į realybę: „Pamirštu vakaro prieblandą, kai reikės išrauti žvyną po žvyno, kai dorosiu save, kai pelekais varvės tirštas kraujas, kai stovėsi už nugaros nutilęs ir liūdnas, kai stovėsi kaip ir visi visada, žvilgsnis įbestas tiesiai man į pakaušį. Ir toje klaikioje tyloje vėl kas nors neištvers ir ištars:

– Liaukitės, ponia, jis miręs. Liaukitės jį kankinusi ir save“ (p. 50).

Norisi pridurti – archetipinės šio vidinio monologo ištakos galėtų būti ir senosios dzūkiškos raudos (rašytojos gimtinė –­ Punsko kraštas, ten gaji vakarinių dzūkų tarmės atšaka). Gedėjimo erdvė B. Jonuškaitės novelėje iškalbama, joje nelaukiami pašaliniai: „Neardyk plonu, bet labai stipriu voratinkliu apsuptos erdvės. Ji mano. Nesiartink ir jau, Dieve gink, nežiūrėk per petį. Juk nelendi prie vienišo besimeldžiančio žmogaus, neini žiūrėti, ką jis skaito iš maldaknygės, nepuoli čiupinėti jo rožinio, nesidomi, ar iš alyvuogių medžio, ar iš paprastų plastiko karoliukų suvertas“ (p. 47). Gedėjimo erdvėje vietos tegali būti mirusiam vyrui, negimusiam vaikui ir balsui.

B. Jonuškaitės novelėse susitinka gyvenimas ir mirtis, o žvelgiant iš psichoanalitiko pozicijų – eros ir thanatos. Gyvybės instinktas stiprus, į tekstą jis veržiasi eroso veikme ir patiriamas per jusles. Tad B. Jonuškaitę teisėtai galėtume vadinti būties fenomenologijos rašytoja. Jai svarbūs visi pojūčiai – ne vien rega ar klausa, bet ir uoslė, skonis, lytėjimas. Novelės „Saldūs įplyšimai“ siužetas (neištikimybės istorija) išplėtojamas iš vienintelės reikšmingos detalės – ženklo: iš pradžių Lidija negali praeiti pro sunokusias kaimyno sodo slyvas: „jų medaus spalvos minkštimas toks purus, toks sunokęs, kad net odelę iš vidaus sprogdino, sultys varvėte varvėjo pro saldžiuosius įplyšimus – tik laižyk“ (p. 55). Palengva mezgamas romanas su aklu kaimynu. Užsimezga, išsiplėtoja ir nutrūksta šiam įvykdžius netyčinę žmogžudystę. Skonis erotizuojamas ir novelėje „Kordilina“: „...nenusuku akių nuo moters, kuri lyg tyčia laižo ir laižo saldžias dulkeles nuo pirštų, paskui pakyla ir aš pamatau jos liemenį, į džinsus sukištus sėdmenis, matau, kaip platėja jos dekoltė, veriasi rožinis megztukas, ji išsiskleidžia kaip skiepytų alyvų krūmas, kai žiedai kekėmis virsta uždengdami lapus, visom išgalėm besistengdami paneigti mirtį, sustabdyti pavasarį, sustabdyti laiką, kuris būtų skirtas tik veržimuisi, kvepėjimui“ (p. 67). Tai bene vienintelė novelė, kurioje gyvenimo laikas nenutrūksta. Ji be mirties šešėlio, bet su paslaptimi. Išlaikyti paslaptį – šiek tiek praveriant tekstą, bet užuominomis pasakant daugiau – tai turbūt yra vienas esminių B. Jonuškaitės novelių bruožų. Atitinkamai parinktas ir knygos pavadinimas „Užsagstyk mane“ – vidinės moters erdvės metafora: „Užsagstyti namai ir kiekviena diena nuo ryto su vis tuo pačiu klevo mirgėjimu už lango, su apkabinimu per juosmenį, mieguista „patikra“, ar viskas taip kaip turi būti, ar šilumą saugo jos savininkiškai jam ant liemens užmesta koja, diena užsagstyta nuo dar vieno ryto iki vakaro, sutemoms nuleidžiant užuolaidas ant jų tylių pašnekesių...“ (p. 93). Tokia erdvė saugi – apsauganti. Galbūt todėl, perskaičius novelių rinkinį iki galo, neapleidžia pojūtis, kad tekstuose saugomos esminės žmogaus būties patirtys, nors veikėjų gyvenimai seniai išsibarstę lyg smiltys iš sudužusių stiklinių smėlio laikrodžių ertmių.

Atgal Komentarai