2012-02-02

I

Senokai buvau susidūrusi su tokiu reiškiniu, kai apie abstrakčius dalykus kalbama kaip apie pačią konkrečiausią buitį – taip pagalvojau perskaičiusi Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai ir datos“ (2011 m., LRS leidykla). Ir tai buvo kitoks įspūdis nei tas, kurį beveik žadėjo knygos anotacija. Todėl neatsitiktinai ir šią recenziją pradėsiu nuo išties buitiško palyginimo.

Kai namų apyvokos prekių parduotuvėje į rankas paimu oro gaiviklio flakonėlį, pirmiausiai matau aprašymus, padedančius man suprasti, kam prekė skirta, o kam ji tikrai netiks. Impulsyvų norą pirkti nesirenkant man akimirksniu sukelia atpažįstamas gaminio vardas (arba – prekės ženklas), dar gal į išblukusį purpurinį foną įsiliejančių orchidėjų piešinys, kitaip sakant, etiketės gražumas (vos nepasakiau – viršelio, nes iš tiesų mintyse flakonėlį jau lyginu su knyga). Tačiau aprašymuose randu informaciją, kuri atgraso mane nuo pirkimo – paminėti visi „E“, visi daugiaskiemeniai chemikalų pavadinimai, visos parabenų ir kt. konservantų rūšys – gaminys greičiausiai kenksmingas sveikatai. Galų gale, pastebiu dar ir tuos įspėjamuosius ženkliukus –  ugnį (degus!), į šiukšlių dėžę kažką metančio žmogeliuko ikoną (nešiukšlink!) ir tą perbrauktą svogūnėlį, su užrašu 0 – 4, turbūt reiškiančiu, kad flakonėlis neskirtas mažiems vaikams.

Kodėl tokių ženklų nerandu ant knygų, svarstau. Ar taip yra, kad reklamos teisės įstatymas verčia  net ant pomidorų sulčių ar mėsos kotletų pakuočių įrašyti frazę „gali būti riešutų pėdsakų“, verčia visur tiksliai nurodyti gaminių sudėtis, konservantų pavadinimus bei nupiešti mažus kelio ženklus primenančius įspėjamuosius paveikslėlius, o ant knygų tokios sudėties rašyti niekas nereikalauja? Juk tik dėl to, kad vartotojui reikalinga žinoti informacija yra ant prekės pakuotės (flakonėlio, pavyzdžiui), tik dėl to ta prekė gali lengvai surasti savo laimingąjį klientą, kuriam visgi galin įtikti, o kitus pirkėjus priversti ieškoti toliau – perskaičius maisto produkto sudėtį ir įvertinus prekės ženklo populiarumą galima beveik tiksliai nuspėti, koks skonis pasieks mūsų burnas, paragavus įsigyto maisto. O kas gina skaitytojų teises, kas jiems padeda tiksliai numanyti, kokį skonį bus galima pajusti sklaidant puslapius?

Knygynuose ant visų išleistų meilės romanų bus parašyta „intriguojanti istorija“, ant poezijos rinktinės – „už širdies griebianti lyrika“, o ant patarimo ir „gyvenimo vedlių“ tipo makulatūros – „ši knyga garantuos kelią į sėkmę, laimę ir pinigus, padės susirasti draugų“. Ir jokių įspėjamųjų ženklų – nei kad gali sukelti nuobodulio priepuolį, nei, kad „gali būti klišių pėdsakų“, nei tikrosios sudėties: tarptautiniai žodžiai, fantastiniai elementai, dirbtinė intriga, netikroviški portretai ir labai ilgi sakiniai. Kas gina skaitytojų teises, klausiu!

Gal kažkas ir gina, bet ant knygų iš tiesų neretai pasigendu objektyvios informacijos, tiksliai nusakančios jų turinį ir poveikį. Šia prasme, literatūra yra kur kas socialesnė už kitokio tipo produktus – jeigu knygos skonio nesiryžtama išbandyti savu kailiu, tai kas suteiks reikiamą informaciją? Draugai ir autoritetai. Juk tik artimas bičiulis galės patikimai pašnibždėti į ausį, kad žino knygą, kuri būtų kaip tik Tau. Arba perskaityta recenzija kartais padės suvokti, kam knyga yra tinkama...

...Egzaminų sesijos metu parduotuvėje užklupta tokių minčių padėjau oro gaiviklio  su orchidėjomis flakonėlį atgal į lentyną ir išėjau namo toliau rašyti Justino Marcinkevičiaus recenzijos apie knygą „Dienoraščiai ir datos“. Paraleliai besiruošdama kurso „Lietuvų literatūros kritika“ egzaminui, skaičiau ir Viktorijos Daujotytės tekstus, kuriuose ji pažymi, jog kritika ne tik analizuoja, apibūdina, bet būtinai ir vertina. Tačiau vertinti negalima pernelyg subjektyviai, pasiremiant vien savomis vertybių skalėmis, antraip apie knygą iškart sakyčiau – „bloga“. Kalbėti reikia kitaip. Todėl norisi paiti į rankas tą Marcinkevičiaus knygą ir surašyti įvertinus visą jos sudėtį, visus įspėjamuosius ženklus.

II
 
Justino Marcinkevičiaus tekstų pasirodymui šiame rinkinyje pasitarnavo draugystė. Kolega Valentinas Sventickas po rašytojo mirties surinko tai, ką šis produktyvus autorius ir ruošė leidybai rinkinio „Dienoraščiai ir datos“. Įžangoje minėtasis leidėjas tiksliai nurodo kiekvieno teksto radimo (kartais ir – atsiradimo) aplinkybes. Dauguma rinkinyje esančių straipsnių ir esė jau buvo spausdinti kitose knygose (didžioji dalis – „Dienoraščiai be datų“). Rinkinį sudaro šiek tiek naujos poezijos, minėtieji esė tekstai bei į kelis sakinius telpančios mintys – šie smulkiausi segmentai rašytojo buvo pažymimi užrašų knygelių paraštėse, įvairiuose lapeliuose. Nemaža dalis tekstų – samprotavimai ir prisiminimai apie lietuvių bei užsienio rašytojus – J. Marcinkevičiaus recepcijos lauke atsiduria K. Donelaitis, M. Mažvydas, S. Nėris, A. Mickevičius, S. P. Sartras ir kt.

Rinkinio pavadinimas – „Dienoraščiai ir datos“, galbūt perfrazuota anksčiau buvę leidimai„Dienoraščiai be datų“. Ir visgi – dienoraščių čia tik nuotrupos – galima rasti tik tai, kas užrašyta paraštėje, mintis, įžvalgas, prisiminimus. Užrašytų datų (sąmoningai!) čia apkritai nėra – tačiau nuosekliai skaitant knygą veriasi įvairiapusiškas J. Marcinkevičiaus portretas, tad nuoširdžiame, intymiame kalbėjime dažnai  juntamas kažkoks dienoraštiškumas, o datų nebuvimą užgožia iš kiekvieno puslapio  tarsi sklindantys kiti laikai. Kone ryškiausiai juos išduoda J. Marcinkevičiaus kartos aplinkoje dažnai tiesiog parodomosiomis tapusios vertybės – tauta, laisvė, Dievas. Tokios, kurios yra dar labiau sąlyginės (kaip kad „taurumas“, „grožis“) čia vėlgi pateikiama garsiai tariamu balsu, tiksliai žinant, kas ir kaip įeina į šias sąvokas. Toks kitiems laikams būdingas užtikrintas kalbėjimas apie abstrakčius dalykus jaučiamas tiek visoje rinktinėje, tiek ant knygos nugarėlės, tiek įvairiuose J. Marcinkevičiaus „Dienoraščiai be datų“ pristatančiuose interviu kalbančio Sventicko tone.

Tad tiems, kurie sąmoningą gyvenimą gyveno jau praeitame tūkstantmetyje (didingai skamba, o iš tiesų mintyse turiu tiktai keliasdešimties metų amžiaus skirtumus), tiems čia bus suprantamas (gal būt nepalaikomas, labai nepritariamas – tačiau vis tiek pažįstamas ir suprantamas) kalbėjimas, kai politika, tauta, Dievas, rašytojas – tautos balsas ir pan. svarūs dalykai yra ne tokie abstraktūs kaip dabar. Kartais – konkretūs kaip puodas, šaukštas, kepalas ar flakonėlis. Negana to, šioje knygoje tokie ryškūs vaizdai netgi ne vos vos perregimai šmėkšteli, o yra tarsi stori pergamento lapai, ant kurių ir užrašoma kažkas daugiau. Visi apmąstymai apie gyvenimą ir ne gyvenimą, apie rašytojus, apie žmoniją sklinda atsispiriant nuo tvirto J. Marcinkevičiaus vertybinio pamato.

Marcinkevičius apie tokius dalykus kaip „poezija“, „poetas“, „laisvė“, „dorybė“, „meilė“ ir pan. kalba drąsiai, nesileisdamas į semantinius labirintus.  Tai kiek kitoks kalbėjimas, nei vyrauja dabartinėje eseistikoje, kai postmodernizmo ir Vakarų kultūros vėjai jau yra senokain spėję  pas mus įsmukti per Nepriklausomybės atvertas sienas ir gerai aptalžyti anksčiau patvariomis laikytas vertybes. Tad vyresniosios kartos skaitytojams – o ypač tiems, kuriems J. Marcinkevičiaus balsas visuomet skambėjo kaip įkvepiantis, patariantis, palaikantis – tiems knyga patiks, jie čia atras visą J. Marcinkevičiaus esmę, jo gyvenimo credo.

Tačiau kalbant apie kitus skaitytojus – beveik būtų galima ant viršelio atspausdinti tą ženkliuką su perbrauktu svogūnu (jaunuoliu) ir nurodytu amžiaus cenzu. Kad ir kaip rizikinga apie didelę individų grupę kalbėti apibendrintai, tačiau sakau - jaunesnioji karta kitokia. Lietuvą žemėlapyje mato kitaip, ir abejoja viskuo daug stipriau. Netaria taip lengvai tų žodžių (laisvė, tėvynė, etc.), nes nėra užtikrinti vertybių patvarumu ir apskritai tuo, kaip reikia viską – bet ką – suprasti. O jeigu kartais atsibodus abejoti ir norisi kažko patvaraus, dažnai griebiamasi vis tiek kažkokio bent šiek tiek siurrealistinio padaro, idėjos, išvirkščio vaizdo. Ne visada, tačiau egzistuoja ir tokių galimų skaitytojų kontingentas. Todėl jeigu jaunoji skaitytojų karta anksčiau nesigilino į J. Marcinkevičiaus idėjas, mieliau skaitė „Kitų knygų“ leidžiamus manifestus ir norėdami susitapatinti su viso pasaulio karta laiką leido naršydami užsienietiškuose interneto puslapiuose, tuomet teks pripažinti, kad tokios kartos skaitymo skonio receptoriai kitokie nei tų, kam iš tiesų verta skaityti J. Marcinkevičiaus „Dienoraščiai ir datas“. Kad kalbėjimas nebūtų toks nesvarus, štai kelios eilutės, su kuriomis sutikti galima žvelgiant nebent iš mokslinės perspektyvos, tekstą matant kaip istorijos arba autobiografijos šaltinį:

 „Gražiai skamba liaudies dainos, įvairių ansamblių atliekamos. Bet šiuolaikiniam jaunuoliui pasirodyti su ja bendraamžių būryje, kur aptariamos estrados naujienos, ginčijamasi dėl pačių madingiausių atlikėjų – tai tas pats,   kaip ateiti į kokį sambūrį Vilkaviškio gamybos džinsais. Tad ir nešasi tranzistorių. [...] Ak, vaikai, vaikai! Tai, kas rėkia toje dėžėje – neturi jokio nacionalinio pavidalo. Tai greičiau  dvasiniai džinsai. Tegul tai būna mada, tegul tai būna epidemija, tiktai tegul tai netampa jūsų siela. Išliksim, išlaikysim. Tikiu, kad po kiek laiko, suskambus liaudies dainai, sudrėks jūsų akys”. (149 p.).

Knyga galės sudominti taip pat ir tokią tikslinę skaitytojų grupę kaip rašymu, literatūros kūrimu besidominčiųjų gretas. Malonų priėjimą prie teksto šie skaitytojai atras dėl knygoje ne kartą apmąstomų kūrybos šaknų, rašymo proceso bruožų ir poezijos esmės bei formos. Dėmesį patrauks ir prisiminimai apie susitikimą su Žanu Poliu Sartru, kurio metu Justinas Marcinkevičius į kalbas leidosi nedrąsiai, nesijautė pranašesnis už šį užsienietį.

Kaip ten bebūtų – jeigu šią akimirką jaunesnei auditorijai knygoje esančios vertybės ir atrodys kažkokios netinkamos, o kalbėjimo tonas – nemadingai užtikrintas, tuomet ant viršelio nugarėlės pridėjus dar ir ženkliuką su trimis ratu besisukančiomis rodyklėmis, būtų galima tikėti, kad skaitymo ir vertybių tendenciškumas atsiranda besikeičiant gyvenimo aplinkybėms, ir sunku pasakyti, ar tai, kas knygoje kažkam dabar atrodo neaktualu, netaps tikra aktualija po šimtmečio ar dviejų.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai