2011-12-27

Baigiantis šiems metams pasiilgau buvimo su knygomis ir jų aptarimo. Tačiau šuoliais pralekiami eskizai manęs neguodė anksčiau, nevilioja ir dabar. Norėtųsi ilgesnio ir atidesnio įsibuvimo, visuminio kūrinio išskleidimo. Bet knygų, apie kurias norėčiau kalbėti – labai daug. Prisiminiau pažadą. Kai rankose laikiau Aldonos Elenos Puišytės lyrikos rinkinį „Begaliniam kely“*, pasakiau autorei, kad būtinai apie šią knygą parašysiu. Dabar, kai tikrai viskas nurimo, adventinis laikas primygtinai reikalauja pristabdyti, sumažinti greitį, kai tamsoje kvepia artėjančiomis Kalėdomis ir kažin koks keistas jausmas ilgais vakarais budina širdies bites, turbūt ir atėjo akimirka išpildyti pažadą. Pažadėjau parašyti. Nepažadėjau girti.

Perskaičiusi jaunatviškus komentarus apie tai, jog šiuolaikiniam žmogui tokia poezija nesuprantama, sustabarėjusi, erzina pasenusios formos, atsiverčiau knygą „Begaliniam kely“ iš naujo, tyloje gaudžiau E. A. Puišytės intonacijas, išėjau į jos vibracijų lauką. Kaip literatūroje, ir apskritai mene, žmogaus gyvenimas sukasi tų pačių klausimų orbitoje, taip ir kintant raiškos formoms kai kas niekada nenunyksta. Lieka tikri dalykai. Literatūros kūrinys (bet kokie kūriniai) išnyra istorijos ir tam tikro laiko kultūros fone, to meto kanonuose, išlaiko kokius nors formaliuosius rėmus (arba visa tai laužo, atranda kitus kanonus). Ir mes kūrinį vertiname atsižvelgdami į kontekstą. Stebimės tik tuo, kaip vieną ir tą pačią temą kūrėjas geba autentiškai perteikti. Būtų labai keista, jeigu E. A. Puišytė prabiltų ne savo kalba, imtų „derintis“ prie kitų, jai nepriimtinų formų, melodijų, svetimos patirties lauko. Jos autentiška kalba, net ir užstrigusi XX a. laike, yra geriausia. Ji negali prabilti nei N. Miliauskaitės, nei T. Marcinkevičiūtės, nei jokia kita maniera. Būtų tikrai siaubinga.

Kažkada labai išsigandau E. A. Puišytės rinktinės „Palaimink žodį ir aidą“. Dėl apimties, dėl man ne itin gerai pažįstamos bažnytinių terminų gausos, apskritai dėl religinio turinio. Ne visi mes pajėgūs priimti religinę literatūrą. Dėl įvairiausių priežasčių. Kažin kas tada pasišiaušė many, ir nors esu labai dėkinga autorei už dovanotą knygą bei autografą, negalėjau prisiversti parašyti recenzijos. Rinktinė reikalauja nuodugnaus, atidaus skaitymo, atsakingo kalbėjimo, visų gijų suvijimo į vieną kamuolį. Tada pajutau negalinti rašyti. Tačiau „Begaliniam kely“ mane labai pradžiugino. Rimties, santūrumo, tylos siūlu persiūtą rinkinį pirmiausia pristato knygos apipavidalinimas – klasika ir asketiškumas. Amžinasis derinys – juoda, raudona, balta. Ar jis irgi paseno? Yra nesuprantamas šiuolaikinei kartai? Neįmanoma jo paneigti. Estetiškai knyga „Begaliniam kely“ be galo patraukli. Ir tai pirmas judesys, kuris pradeda knygos paėmimo į rankas ir skaitymo ritualo akimirką. Reikšmingas akcentas. Toliau – vėl nenaujas, bet niekaip nenunykstantis (kiek šimtmečių?) dedikavimo gestas – sūnui ir dukraitei. Irgi svarbu. Nuo čia prasideda asmeninio autorės pasaulio atvertys. Šeima. Kartos. Pagarba kalbai. Po dedikacija išskirtas vienas ciklo „Begaliniam kely“ eilėraštis apibendrina svarbiausiąją poetės sutelkties ašį, išgrynina jos esminius atramos taškus – kelią, istoriją, visatos paslaptį, vienio suvokimą.

   Begaliniam visatos kely
vienišos piligrimų pėdos
   senosios gentys ir tautos
begaliniam visatos kely
  eina ir eina pro pilkapius
ir piramides eina ir eina
   seserys mūsų ir broliai
galaktikos žėrinčios švyti
   virš tolstančių jų pėdų – –

Tai sielos judesys. Šitas suvokimas yra nušvitimo atitikmuo, visiškas, besąlyginis atsivėrimas ir priėmimas. Ir tai yra be galo intymu. Tokias atvertis reikia priimti ir vertinti labai atsargiai, labai lėtai ir be isteriškų priegaidžių. Suvokęs žmogus jau arti ramybės. Bet E. A. Puišytė šioje knygoje, nors ir kalba apie ramybę, neprisirišimą, lengvumą, tylą, susitaikymą, besąlyginį atsidavimą (nuolankumą), visgi dar kelia klausimus. Ir tai yra didžioji prieštara. Ji teigia, bet netrukus klausia. Kuo ji dar nėra tikra? Ką nori pasitikrinti? Kas jos ramybėn įmeta krislą abejonės?

    Ar yra kas patvaru
šitoje prieštarų žemėj? –
     žvilgsnio džiaugsmui
sukurtos tobulos formos
     ūmai pavirsta į dulkę,
o dulkėje kas išlieka?
    Klausinėjau, skaičiau
knygas išmintingas,
   bet jos man neatsakė.

Prieštarų žemė. Ir jokios knygos nieko nepaaiškina. Jei jose būtų atsakymai, jei gydytojas turėtų auksinę piliulę nuo visų ligų... Nebūtų, neturėtų, nes visi atsakymai yra manyje. Nes Aš yra visi pasauliai, visi patyrimai, visi variantai. Visos knygos. Taigi šalia nuostabių patirčių, kurios atskleidžia poetės tikros laimės akimirkas, pajutus džiaugsmą, kai užplūsta palaima, žinojimas, šviesa, kai nuskaidrėja visi jutimai, dar šmėžuoja amžinai niekuo nepasitikinčio proto abejonių šešėliai, nuvilnija nerimastingų emocijų drebesiukai. Visa knyga sudaryta iš šių prieštarų – iš meditatyvių būsenų ir iš klausimų. Į kai kuriuos autorė atsako gan deklaratyviai, tarsi pati sau norėdama dar kartą patvirtinti, jog krikščioniškame lauke ugdytos vertybės yra vienintelės vertybės. Tačiau tai, ką perteikia minėtųjų būsenų išgyvenimo užfiksavimas, gražioji nuostaba, pamiršusi bet kokias lentynėles, visybės priėmimas savin be skirties ženklų, yra nuostabiausia ir tikriausia. Nuo čia ir prasideda „religinė“ poezija, kurios aš nebijau ir nevengiu. Bijau tik kurį nors vieną tikėjimą (gali būti ir partijos tikėjimas) šlovinančio patoso. Šie dalykai labai slidūs.

Derėtų fiksuoti, jog knygos autorė yra viena keistų išimčių, puikiai gebanti derinti savy senosios lietuvių kultūros palikimą su krikščioniškuoju klodu. Štai šiame kontekste ji neužkliūva už jokių prieštarų. Visos senosios gentys, baltiškosios taip pat, ėjo savo kelią iki Kristaus. Paskui prasideda kita istorija. Ir jokių klausimų. Ir abi istorijos eina gražia greta. „Genties foliantų“ ir „Šimtmečių ašaruvės“ cikluose poetės dialogo partneris – mūsų tautos istorija. Įvairūs jos aspektai, įvairūs laikai. Pažintoji, sugrįžtanti iš vaikystės, senelių ir tėvų prisiminimų, ir toji, kuri visiems laikams tapo 1930-ųjų kartos savastimi, romantinė ir šlovinga, pamatinė. Galbūt kaip tik dėl šios priežasties, kad istorija liko svarbiausia gyvenimo dalis, atrama, vertybė, vertybių matas, kalba iškeliama iš šiandienos ir lieka atspindėti tai, kas svarbu, anoje tėkmėje – žodynas, ritmas, melodija nepriima jokių staigių judesių, to, kas nepažinu, kas baugina, kas yra chaosas. Žmogaus gyvenime labai svarbus pasitikėjimas, tikėjimas. Pačios nelaimingiausios kartos tos, kurios neturi jokio pagrindo, vien permainas ir revoliucijas, vien kaitą. A. E. Puišytė yra tikėjimo moteris, ir jos tikėjimas yra gražus. Tas tikėjimas ir susieja kartais neįsivaizduojamai priešingus polius, nes abiejų kovojančių pusių ji neklausia, kas ir kada. Jai tėra svarbi moralės pusė ir dvasios dalykai. Apibendrinantis klausimas: „Bet ką mes žinom apie jų sielas?“ Jis toks reikšmingas, kad visos kitos detalės yra tik aplink besisukantys kūnai, pritraukti į vieną orbitą. Daugiau galima būtų nieko nebekalbėti.

Taigi šioje knygoje, be jau paminėtų retsykiais ramybę suvirpinančių klausimų, išlaikyta nuostabi darna. Kalba, kalbos ritmas, turinys ir eilėraščio forma plaukia kaip vienas srautas, kurio niekaip kitaip įvardyti ir negalima – lyrika. Man norėtųsi pridurti – meditacinė lyrika: asketiška forma, žodžių suvaldymas, atsidavimas savo atrastajai kalbos melodijos tėkmei, maldos kontempliavimas, gelmingas išgyvenimas ir atgailos prisiėmimas. Knyga „Begaliniam kely“ tampa dalimi vieno ir to paties srauto, kuriame skleidžiasi meditacinė kinų, japonų, indų, persų lyrika, kuriame, žinoma, ir krikščioniškoji literatūra. Nors pirmasis, kurio vardas aidėjo skaitant A. E. Puišytės eilėraščius, man buvo Rabindranatas Tagorė. Tikrojo dvasinio atsidavimo ir atsivėrimo indas yra vienas, jo neįmanoma skaidyti atskiromis bažnyčiomis, ir jo begalinės versmės ženklus galiausiai atpažįstame visose lūpose, gebančiose tai įžodinti. Galbūt šitaip:

   Daiktų konkretumą,
jų linijų grožį palieskite,
   jautrūs ilgesingi pirštai,
artėjantį tolimą horizontą
   apžvelk, nustebus akie.
Duota ši spalvinga tikrovė,
   kad perkeistum dvasioj,
įvardytum ir pamirštum
   tau skirtojo kelio gale.

Įdomus būtų darbas, apžvelgiantis A. E. Puišytės kelio metaforą. Amžinąją metaforą, pamatinį archetipą. „Begaliniam kely“ jis tampa harmoningos visumos paveikslu, kuriame išryškintas žemiškųjų pavidalų grožis, gyvenimo džiaugsmas, jautrus žavėjimasis gamta kaip malonės ženklu, „paprastas tylus buvimas“, dėkingumas už akimirkos grožį, begalinis vaiskios šviesos ilgesys, nustebimas, įsiklausymas, išlaisvėjimas. Kai lyrinis aš pasako: „Neženklinsiu nieko / daugiau turėjimo ženklu, / atgniaužiu delnus / ir viską paleidžiu“, „Koks sunkus ir ilgas / sielos laisvėjimo kelias, / bet kokia neapsakoma / jos atrasta tylioji gelmė“, užskliaudžiami visi klausimai, abejonės.

Taip išsipildo lauktieji praregėjimai, tai, kuo neįmanoma nepatikėti. Ir „kaip arti, kaip arti, / kas žodžiu neišsakoma“.

Atgal Komentarai 1