2011-12-19

Jurašius A. LUISO ALBERTO SALVATJEROS GYVENIMO APRAŠYMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Vertėjas ir debiutuojantis poetas Aidas Jurašius į lietuvių literatūrą žengia provokuodamas. Nuosekliai kūręs asmeninį herojų Luisą Albertą Salvatjerą, rodos, daugiau originalių tekstų nerašė. Siekis kurti vientisą vieno charakterio paveikslą sveikintinas: taip natūraliai formuojasi knyga, nereikia dirbtinai jungti tekstų į skyrius, ieškoti sąsajų tarp dalių etc. Šis debiutas gali funkcionuoti kaip autonomiška, į nieką nepanaši herojaus Luiso Alberto gyvenimo istorija, talpinanti intrigą, kuri veikia jungiant Lotynų Amerikos kultūrą su sovietinių metų realijomis. Tiesa, knygos provokacija ribota, nes šiuo metu pasirodo nemažai intriguojamo turinio verstinės ir originalios lektūros. Tokia knyga galėtų kiek labiau nustebinti jaunesnės kartos skaitytojus, gimusius jau nepriklausomoje šalyje. Tiesa, apie gazuoto vandens aparatus, prekių deficitą jiems žinoma iš tėvų, o apie klasių kovas, feodalinį laikotarpį – iš istorijos kurso. Nors autoriui – virš trisdešimt, savo patirtis jis paverčia knyginėmis. Žinoma, ne autobiografinio pobūdžio, išpažinčių atsisakyta, bet asmeniškumas, persidavęs fikciniam personažui, jaučiamas.

Trumpai apie autorių ir knygos naujumą. Nors po pavadinimu užrašoma, kad knygą sudaro eilėraščiai, anotacijoje tikslinama – tai moderni poema ar eilėraščių romanas. Veikiau vientisas (išlaikoma vieno personažo vyraujanti pozicija), bet ir fragmentuotas (palyginus su prozos dėstymo principais) eilių romanas. Knygos pavadinimas kuria konservatyvaus romano modelio įspūdį. Tradiciškai rašoma personažo gyvenimo istorija – nuo gimimo iki pat mirties. Nors mirties faktas neakcentuojamas, negalima to lyginti su M. Martinaičio Kukučio gyvenimu ir veikla po mirties. A. Jurašiaus eilių romanas kartu ir suveržtas, ir itin laisvas. Vieno herojaus linija, einanti per visus tekstus, jungia, nors ryškesnių sąsajų tarp eilėraščių nėra. Pats veikėjo būdas – karštakošis kvailelis, gudrus ir įveikiantis visas kliūtis – stiprina mintį apie pras­minį ir struktūrinį knygos asociatyvumą su pasaka. Tariamai prozos romano veikėjas pasakoja savo istoriją kaip autobiografiją su smulkiais įvykių – priežasčių ir pasekmių – aprašymais. Kadangi veikėjas gyvena aistringai, nuoseklios, erdvėlaikyje fiksuotos istorijos skaitytojas nesitiki.

Luiso Alberto gyvenimo poetinė kalba artima avangardo estetikai. Nors beveik nekuriama naujadarų (išimtis – autoriaus sūnaus ištara – „kažkokia pliuska“, skirta nepažįstamiems ar sunkiai apibūdinamiems objektams įvardyti), žaidybinis elementas ryškus pavadinimuose. Dažniausiai eilėraščių antraštės yra išplėtotos, primenančios viduramžių knygų pavadinimus, kur neapsieita be „arba“ ir šį jungtuką lydinčių frazių. Eksperimentuodamas A. Jurašius jaučia saiką ir galbūt tai gelbsti: išaugtas jaunatvinis maksimalizmas, kuris dažnai būna pagrįstas pozavimu. Užtat ryški ironija, persmelkianti herojaus kalbėjimą. Kasdienio gyvenimo buitiškumas, dvasinio lygmens desakralizavimas lydi Luisą Albertą, ir tai jo asmens, atrodo, visai nežlugdo. Realus požiūris į gyvenimą, kalbant apie jį paprastai ir be poetizmų, įterpiant žargoną, šnekamąją kalbą, lemia lengvesnį istorijos pasakojimo toną. Herojus tokia kalba ir pats save nužemina – tampa paprastu žmogumi, nebe didvyriu. Autoironija, lengvas sarkazmas, neakivaizdi socialinė kritika – Luiso Alberto eilėraščio kasdienybė. Be ironijos ir eksperimentinių žaidimų, prie avangardo estetikos knygą artina urbanistinė plotmė. Miesto kultūra ir šiuolaikinis gyvenimo tempas personažui artimesni, nepaisant to, kad pats kilęs iš pirmykštės Amerikos.

Nors tekstai gretintini su teigiamomis avangardizmo srovės normomis, A. Jurašius įdomiai valdo (?) pasąmonės srautą, nesileisdamas į automatinio rašymo techniką. Juntamas turinio ir formos santykio vienovės siekis. Nors raiška kai kada panaši į primityvistinį kalbėjimą, turinys kalba, nėra savitikslio žaidimo vingrybių.

Pereinant prie knygos tekstų, dera pastebėti nuolatinį sąmojį, tarpkontekstinį ir intertekstinį žaismą, lydintį Luiso Alberto gyvenimo užrašus. Būtent šie principai sujungia herojaus istorijas į vientisą knygą, bet prasminėje plotmėje dėsnių ieškoti neverta. Apie tai kalba jau pirmasis knygos tekstas ir jo pavadinimas: „Luisas Albertas Salvatjera mėgaujasi ikikolumbinės Actekijos nebūtimi“ (p. 5–6). Istorija kuriama nesilaikant dėsningumo principų. Atsiduodama asociacijų žaismui, protingam ir kiek apskaičiuotam sąmojui. Knyga parašyta kaip gyvenimo aprašymas (CV), tradiciškai segmentuotas į grafas (asmens duomenys, darbo patirtis etc), kurios užpildytos eilėraščiais. Kyla klausimas, kam skirtas motyvacinis laiškas ir itin išsamus herojaus gyvenimo aprašymas, į kokią darbo vietą pretenduojama? Į rašytojo, poeto? A. Jurašius perduoda rašytojams ir skaitytojams bičiulio don Luiso Alberto paraišką įsiterpti į fiktyvų pasaulį? Sukurtasis personažas nuo autoriaus nepriklauso, jis savarankiškas. Ši skirtis aiški dėl tekstuose nefiksuotų konkrečių autobiografinių momentų. Tam tikrų patirčių atšvaitai (vaikystė sovietiniais laikais, K. Majaus romanų skaitymas) užčiuopiami, bet nepereina į tiesioginį atkartojimą poetiniame tekste.

Luiso Alberto vaikystės erdvėlaikis – tai sumišęs pirmykštės Amerikos ir XX amžiaus pabaigos okupuotos Lietuvos vaizdas. Vaikystės įvykiai siejami su kulto objektais: „manoma / kad minimi objektai buvo laikomi šventais / kaip simbolinės kolektyvinės dvasios buveinės“ („Naujieji archeologijos studentai kasinėja Luiso Alberto Salvatjeros vaikystės griuvėsius“, p. 8). Žvelgiama antropologiškai: atmintis yra tarsi buvusios tikrovės palikimas, kurią reikia nagrinėti ir socialiniu, religiniu pagrindu. Tekstas, kaip ir daugelis kitų, iš tiesų įdomus, žaviai grakštus. Sąmoningas neišplėtojimas, fragmentiškumas neleidžia suvokti jo kaip atskiros, gyvos formos, – tik kaip dar vieną dalį iš Luiso Alberto gyvenimo. Beje, taikiai pašiepiamas akademizmas, neadekvatus aukštų sąvokų vartojimas, pavyzdžiui, „dvasiniai kooperatyvai“; „atraminių bei dengiamųjų dalių logikos griovimas abejingumu“.

Kai kuriuose tekstuose mažiau flirto, kuriamos nedidelės situacijos, ryškesnės jungtys tarp vaizdinių, strofų. Nors įvedama šis tas nauja, neatsisakoma ankstesniuose eilėraščiuose naudotų gudrybių (pakartojimai, paradoksas, elipsės ir t. t.). Taip per knygą sukaupiamas neblogas meninių priemonių-ginklų arsenalas su naudojimosi instrukcijomis. Įvaldytas žongliravimas žodžiais suteikia galimybių perkurti istorijas, sujungti jas ir nutrinti ribas:

ir nejausdami
distancijos tarp vėliavos ir to kas ją kabina
naujakrikštai ir atsivertėliai dainavo šventė
vienlytiškumo pabaigą ir naujo
vienlytiškumo ciklo pradžią dešimtìs
pradingusių genčių lozorių
žygiavo jau jeruzalėn turbanų užsidėt

„Bandant pamesti prarastą laiką: daktariškos dešros kvapo sukelti Luiso Alberto Salvatjeros prisiminimai apie naujos baimės kūrimo metą“, p. 40

Pranašiškas balsas, teisuolio tonas yra dažnas Luiso Alberto kalbose, kaip ir neviltis, kritiškas požiūris į socialinę aplinką. Neretai tai perauga į tam tikrą šūkį prieš situaciją, prieš gyvenimą apskritai. Luisas Albertas labiau primena nuskriaustą personažą negu didvyrį, galintį keisti kitų likimus. Raiškiai charakterizuoti tokį vitališką, chaotišką veikėją – sudėtinga, jis nepasiduoda dėsnių kūrimui, abstrahavimui. Fiktyvų, labai spalvingą veikiantįjį, kuris yra tikras keliautojas erdvėlaikiu ir prisiminimais, galima apibūdinti tik trumpam – vieno eilėraščio matmenyje.

Daug matęs personažas puikiai imituoja kitų balsus, parafrazuoja ir parodijuoja literatūros tekstus. Eilėraštis „Luisas Albertas Salvatjera mokosi kalbėti“ (p. 58–60) kuriamas pagal pasakos modelį. Išradingai atnaujinta pasaka, užrašyta poetine forma, įtraukia. Šįkart atsisakyta vulgaresnių frazių, kuriomis siekiama sukurti autentišką veikėjo kalbėseną, artimą gatvės kalbos stilistikai. Tekstas išsiskiria iš kitų, esančių knygoje, savo raiškos natūralumu. Folklorinės pasakos modelis tarsi perkeliamas į šiuolaikinę erdvę, urbanizuojamas: ant asfalto nupiešta žuvis po pabučiavimo atgyja. Auksinės žuvelės įvaizdis modifikuojamas, keičiama jos funkcija –­ ji turi susisiekti su mirusiu herojaus tėvu.

Eilėraštyje „Geroji animacija: komplikuotas Luiso Alberto Salvatjeros kelias į socialinio fakto brandą“ (p. 46) taip pat panaudoti perkurti folkloriniai motyvai, įterpta žymioji H. Radausko „Pasakos“ frazė. Taip šį tą pasiskolindamas, performuodamas, veikėjas (autoriui padedant) išgyvena pasaulį.

Beje, derėtų paminėti, kad šiek tiek įtakos Luisui Albertui autentiškai formuotis turėjo ir A. Jurašius. Pastarasis yra baigęs rusų filologijos studijas, dirba vertėju, tad išsilavinimas kiek paveikė ir knygos herojų. Jis dažnai reflektuoja kalbos problemas ir, kaip jau aišku iš ankstesnių užfiksuotų literatūros tekstų parafrazių, yra atidus skaitytojas. Pats Luisas Albertas prisipažįsta esąs bibliofilas, ir ši epistolinė išpažintis –­ puikus to argumentas:

             ir štai tada
             ir išryškėjo tas nevaldomas manasis
į ištvirkimą polinkis kuris ir tapo
pačiu svarbiausiu mano reikalu tad aš
pradėjau priekabiaut prie knygų glostyt
galiukais pirštų jų nugarėles ir ką čia slėpt
lindau po jų viršeliais bet teisybės dėlei
norėčiau pažymėti kad per daug
tos knygos nesipriešino taigi netrukus
naminės visos virto mano haremu

„Pirmas, ir tikėkimės, paskutinis Luiso Alberto Salvatjeros filosofinis laiškas, kuriame autorius gilinasi į savo ir kiekvieno, šį laišką skaitančio, ištvirkėlišką prigimtį“, p. 44–45

Išmintingai pasakyta, kad knygos sugadina žmogų, pavyzdžiui: don Kichotas, prisiskaitęs riterių romanų, veliasi į makabriškas situacijas, kurias pats formuoja; bičiulis Dorianui Grėjui pasiūlė perskaityti vieną knygą, kuri pakeitė jo gyvenimą ir taip toliau.

Taigi Luisas Albertas Salvatjera – kiek snobiškas intelektualas, bet jis yra ir įdėmus visuomenės kritikas. Autoriaus dėka įgavęs keliautojo erdvėlaikiu savybių, herojus sėkmingai flirtuoja su skaitytoju, perteikdamas autentiškas patirtis. Ši knyga kiek primena A. Jurašiaus kolegų (žuvusių – M. Gimžausko, R. Audiejaičio, ir toliau sėkmingai kuriančių ir kartais rimtėjančių –­ A. Jakučiūno, M. Buroko, V. Dekšnio, D. Gintalo ir kt.), anksčiau kūrusių projektą www.nevykėliai.lt, pobūdį. Atsisakoma literatūros rimtu veidu, lyrinis sentimentalumas išprovokuoja kiek vulgaroką, atžagarų toną. Nors tai nepereina į agresyvumą, – žaidybiškumas, eksperimentai su kalba lieka aktualūs.

Atgal Komentarai