2011-12-05

Lolita Piličiauskaitė–Navickienė. SLĖPTŲ SAPNŲ TYRLAUKIAI. – V.: Baltos lankos, 2011, 331 p.

Mes visi sapnuojame. Kai gražų sapną – pabundame pakylėti, geros nuotaikos, tikėdamiesi ir tokios pačios dienos, tačiau jeigu sapnas niūrus, gąsdinantis, tuomet jaučiamės prislėgti, tylūs. Mūsų sapnai ateina iš gilios pasąmonės. Psichoanalitikai juos bando perprasti ir suprasti iki šių dienų. O mums juos suvokti padeda namuose gulintis sapnininkas. Sapningas mano susitikimas buvo su Lolita Piličiauskaite–Navickiene. Prisipažįstu, iki šiol nežinojau tokios rašytojos, nors „Slėptų sapnų tyrlaukiai“ jau antrasis jos romanas. Todėl jaučiu pareigą pristatyti, nors apie pačią autorę informacijos ne itin daug. Tik romano knygos viršelio kitoje pusėje sužinojau, kad rašytoja yra socialinių mokslų daktarė, docentė ir muzikos ekspertė, yra išleidusi nemažai muzikos pedagogikos leidinių, o šiuo metu dirba autoriniais inovatyviais ugdymo metodais grindžiamo muzikinio sveikatinimo srityje.

Lolitos Piličiauskaitės–Navickienės romanas „Slėptų sapnų tyrlaukiai“ vaizduoja moters, vardu Alberta, gyvenimą – nuo vaikystės iki mirties. Vaikystėje pagrindinė veikėja turi nematomą draugą, kuris Albertai augant persikelia į sapnus ir lydi ją beveik per visą gyvenimą. Alberta sapnuose nuolat sutinka savo draugą Liudą, iš kurio sulaukia pamokymų, išmintingo žodžio, o regėti sapnai dažniausiai būna pranašiški. Išsakyti Liudo žodžiai, mintys sapnuose, Albertą veikia ir tobulėjant, bręstant ima pamažu susidėlioti vertybių sistema. Pasidomėjus pirmuoju rašytojos romanu „Ir tada bus geriau...“ (2008), tarp šių romanų galima atrasti sąsajų, o Baltos lankos teigia, kad antrąjį romaną galima skaityti kaip pirmojo tęsinį. Tai galima pastebėti tik romano pabaigoje.
Pagrindinis romano tikslas – atskleisti žmogaus pasąmonės slėpinius, kurie atsispindi mūsų sapnuose. Romane sapnai perduoda tam tikras žinutes, o pagrindinė veikėja bando suprasti juos, mokytis iš sapnuose regimo draugo Liudo.

Autorė romano veiksmus vystyti pasirinko sudėtingą laikotarpį – sovietmetį. Jau pirmajame romano puslapyje nurodo tikslius metus – 1962 metai, iš karto atskleisdama vaizduojamą laikotarpį. Pirmoji romane veiksmas vyksta Trakuose, autorė puikiai supažindina su autentiškais šios vietos aspektais: pilis, ežerai, šalia gyvenančios karaimų kilmės šeimos. Vėliau veiksmas persikelia prie jūros – į Nidą. Šios vietovės mums atpažįstamos, kaip ir Lietuvos sovietmečio laikotarpis: slaptais tardymais dėl menkniekių (pagrindinės veikėjos Albertos mama tardoma todėl, kad parašė laišką vokiečiui našlaičiui Hansui), mokyklinėmis uniformomis, kalbėjimu apie laisvą Lietuvą, pagrindinė veikėja Alberta dalyvauja Baltijos kelyje, kuriame susikibus už rankų dainuojamos dainos Lietuvai. Tačiau šokiruojančių faktų, vykusių sovietmečiu (R. Kalantos susideginimas, hipių judėjimas), rašytoja romane nepaliečia. Vėliau išklausiusi Lolitos Piličiauskaitės–Navickienės interviu, supratau kodėl – jai svarbiausia, kad romane nebūtų trijų dalykų – sekso, smurto ir siaubo. Galbūt todėl kai kurie sovietmečio faktai buvo nutylėti, o ir  sovietmečio atskleidimas nebuvo romano tikslas, todėl ir liko kūrinio laikotarpis tarsi ne iki galo atskleistas. Nors, mano manymu, kai kurie šokiruojantys faktai būtų padėję giliau perteikti augančios, bręstančios asmenybės vertybių sistemą.

Labiausiai romane stebina pagrindinės veikėjos gyvenimą nuolat gaubiančios netikėtos mirtys. Pirmiausia, ji netenka motinos, susipažįsta su klasės naujoku Pauliumi, kuris taip pat neseniai neteko brolio, vėliau grupės draugo tėvai netikėtai žūsta, senelio mirtis, kelionėje padėjusios moters dukros netikėta mirtis, taip pat romane paliečiamas ir negimusio vaikelio praradimas. Kai kurios mirtys yra nuspėjamos: arba jas aiškiai parodo sapnai (sapnas apie senelį), arba nuorodas galima rasti tekste (Albertos mamos pažastyje augantis auglys, vis prastėjanti senelio sveikata). Galbūt tokiu būdu norėta įtaigiau parodyti sapnų pranašiškumą ar įvykių numatymą. Vienaip ar kitaip, šis romano autorės tikslas nepavyko. Žinojimas, kad greitai nutiks šeimoje nelaimė, tekstui nebesuteikia intrigos ir galbūt todėl tokiose romano vietose šiek tiek nuobodoka skaityti. Kitos mirtys, pavyzdžiui, grupės draugo tėvų žūtis, kelionėje sutiktos moters dukters mirtis, atrodo netikėtos ir sukrečiančios. Būtent tuo netikėtumu, it iš giedro dangaus, šios mirtys atrodo nenatūralios. Galbūt per romane vaizduojamas mirtis rašytoja siekė įtaigiai atskleisti pagrindinę veikėją, jos vidines mintis. Manau, kad tai padėjo. Romane vaikščiojantis mirties šešėlis tarsi sustabdo tekantį Albertos gyvenimą, jos padeda susimąstyti, galbūt net parodyti, kaip kartais netikėtai gali pasisukti kiekvieno žmogaus gyvenimas. Mirtys parodo žmogaus laikinumą, tokiu būdu Lolita Piličiauskaitė–Navickienė siekė įrodyti, jog žmogus žmogų turi branginti. Mirtys tarsi pamokos, jos paliečia bendražmogiškus dalykus, kurie kiekvienam yra aktualūs ir svarbūs, nors jų romane gal net šiek tiek per daug.

Šalia romane vaizduojamų mirčių analogiškai pasireiškia tikėjimo aspektas, nors ir pagrindinė veikėja Alberta po motinos mirties ima save vadinti ateiste. Romane jis yra labai svarbus. Sapnuose, kuriuos regi pagrindinė veikėja, tikėjimas dažnai minimas. Pagrindinė romano veikėja, pervargusi nuo pranašingų sapnų, atsigręžia į bažnyčią, į Dievo žodį – apie pranašiškus sapnus rašoma ir Biblijoje. Atrodo, kad bręstant Albertos asmenybei, keičiasi ir jos pačios įsitikinimai, todėl romano antrojoje pusėje jau galima išgirsti tokius žodžius: visa būtis panaši į ėjimą lynu: bet kada gali nukristi, o kai kas nors nukrinta, turi turėti titaniškų dvasios jėgų įrodyti sau, kad tas kritimas – neišvengiamas ir liūdėti dėl jo neverta, nes ten kažkur, kur mūsų dar nėra, nukritusiems ar pakilusiems lengva ir gera. <...> gedėti reikia ramiai ir su viltimi, nes iš tikro mirties nėra. Yra tik išėjimas kitur. Tuo ir reikia tikėti. <...> O Dievas žino, kad to lyno užtektų sočiai, nes padanges ir bedugnes siekianti kartis – tikėjimas – žmogui duota pusiausvyrai išlaikyti. (215 psl.). Tai paaiškina, kodėl Alberta nuolat regi mirusius sapnuose – nepaisant to, kad jų nebėra, jie liko jos širdyje ir sapnuose. Tai dar vienas svarbus romano aspektas – tikėjimas ir bažnyčia. Galbūt šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti, kad to Dievo žodžio netgi per daug, tačiau, mano manymu, šiame romane šis aspektas puikiai dera ir jį autorė subtiliai perteikė. Tai atspindėti, manau, buvo vienas svarbiausių rašytojos tikslų, o dar kūrinio autorė romaną pradėjo lotynišku pasakymu – omnia ad majorem dei gloriam, kuris reiškia visa didesnei Dievo garbei. Šio pasakymo pirmosiomis raidėmis ir romaną baigia. Be to, man patiko net sapnuose regimo draugo Liudo pamokymai, nurodymai, kokį kelią reikėtų pasirinkti Albertai, nors turbūt jaunesniam šiuolaikiniam skaitovui tai atrodytų nuobodoka. Šie pamokymai tik patvirtina, kad romanas atlieka mokomąją, net drįsčiau teigti, didaktinę funkciją. Apskritai, šis romanas būtent tokia funkcija priartėja prie XIX amžiaus rašytojų kūrybos, kurioje svarbu parodyti, kaip reikia teisingai gyventi, elgtis.

Negaliu nepaliesti ir pačio svarbiausio kūrinio aspekto – tai sapnai. Autorė puikiai vaizduoja sapnus. Jie aprašyti vaizdinga kalba (romano kalba taip pat vaizdinga, neskurdi), rašoma smulkmeniškai, todėl skaitytojui lengva pasitelkti sava vaizduote. Sapnai – tarsi filmai, vaizduojami kinematografiškai, todėl jie suteikia įspūdžio efektą. Sapnai šviesūs, todėl ir juose vaizduojamą Liudą galima būtų tapatinti su angelu (juk jis ateina iš šviesos), net ir pagrindinei veikėjai Albertai sapnuose buvo išaugę sparnai, o tai tarsi aliuzija į bažnyčią, tikėjimą.

Nors ir labai gražūs Albertos sapnai, tačiau, mano manymu, romano pagrindinis aspektas, kai sapnai pinasi su realiu gyvenimu yra jau kažkur girdėtas ir gal kiek banalokas. Be to, labiausiai ir trūko romane to sapno tarsi gyvenimo. Mano kaip skaitytojos nuomone, sapnus užgožė pats pagrindinės veikėjos Albertos gyvenimas. Kai kuriose romano vietose trūko sapnų, per daug bandyta perteikti patį gyvenimą, kitaip tariant, romane yra tiesiog aprašomų veiksmų, kurie neišpildo romano tikslo, pavyzdžiui, pagrindinė romano veikėja po naktį regėto sukrečiančio sapno apie senelį, apmąsto jį, tačiau nesistengia jo perprasti, o eina „gyventi gyvenimo“. Tik vėliau, kai išaiškėja, kad senelis mirė, ji ima suprasti sapną. Tuomet atsiranda tokie žodžiai kaip „žinojau, kad negerai yra tai sapnuoti“. Taip romane užgožiami sapnai, kuriems tikrai reikėjo skirti daugiau dėmesio, nors galbūt kai kas pagalvotų, kad autorė tiesiog norėjo pavaizduoti, kaip užmirštama, kas sapnuota. Bet tokie sapnai Albertą lydi seniai ir ji žino, kad dauguma jų gali būti pranašiški.

Nors romanas atlieka didaktinę funkciją, tačiau įtaigumu kai kuriose vietose nepasižymėjo – romano veikėja dažnai jaučiasi įkalinta sapnų, kurie ją aplanko (prisipažįsta, kad kartais bijo užmigti), tačiau tokie rašytojos žodžiai neįtikina. Nepatikėjau Albertos sapnų baime, nes tam tikri sapnai jai patikdavo, buvo šviesūs, pranašiški, iš kurių ji vėliau pasimokydavo, juos atkoduodavo. Tačiau reikėtų pagirti rašytoją už tai, kad sapnuose vis pasirodančio draugo Liudo paslaptis buvo išlaikyta ir tik romano pabaigoje atskleista. Be to, ir sapnų išsipildymas, ir tam tikri rašytojos vaizduojami veiksmai yra nujaučiami ir kartais skaitytojo mintis lenkia patį tekstą. Tai yra, kad romano autorė kai kur rašo nuspėjamai, o taip norėtųsi intrigos, pavyzdžiui, – Eikite tik išmindžiotais takais, nes purus sniegas – apgaulingas, galite prasmegti! <...> Tas tik atsainiai mostelėjo ranka. Tačiau nespėjus choro vadovui nė žodžio daugiau pasakyti, paskui bėgęs Zigmas smuktelėjo į sniegą iki pat ausų, taip giliai, kad visiems prieš akis liko pūpsoti tik jo raudonos kepuraitės bumbulas. (205 psl.). Tai būdinga romano mirtims ir sapnams. Romane trūksta paslaptingumo, galbūt net švelnaus mistikos prieskonio. Manau, kad regimus sapnus reikėjo labiau užkoduoti, kad pagrindinė veikėja imtųsi didesnės iniciatyvos juos suprasti ir galbūt net užkirsti kelią nelaimei – taip būtų labiau susietas sapnas ir gyvenimas.

Romanas kvepia jautrumu ir gerumu, tiksliau, romaną gera skaityti, nepaisant prieš tai pasakytų minusų. Lengvas, vaizdingas stilius, užkabinančios įdomios kūrinio mintys, idėjos, aprašomos nuostabios vietovės, tikrai neleido paleisti knygos iš rankų. Antrasis Lolitos Piličiauskaitės–Navickienės romanas sulauks savo skaitytojų rato, tačiau šiuolaikinės literatūros kontekste šis kūrinys neperteikė kažko naujo, įdomaus. Gali būti, kad jis ir liks mažai kam žinomas.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3