2011-11-21

Georges Perec‘o – prancūzijos žydo, radusio literatūrą sąrašuose ir poeziją matematikoje – kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą, nors jo draugo ir „bendražygio“ Italo Calvino knygos perleidžiamos po keletą kartų. Galbūt sunkiai išverčiami Perec'o žodžių žaidimai gali atrodyti nerimti ir nesusilaukti tokios auditorijos, kokios nusipelnė? O gal priešingai – galėtų pademonstruoti, jog eksperimentinis rašymas visai nebūtinai yra ekstatiškas taškymasis raidėmis. Perec'o kruopštūs, sistematiški, humoro nestokojantys tekstai nejučia verčia prisijungti prie šio rašytojo ekspedicijos: pradėti tekstinį pasaulio žemėlapį. Bet pradėkime nuo to, ką jau žinome.

Georges Perec‘as (1936-1982) – rašytojas, filmų kūrėjas, eseistas, kryžiažodžių sudarytojas. Per II pasaulinį karą netekusį abiejų tėvų, šešerių metų G. Perec'ą įsivaikina tetos šeima. Vėliau jaunuolis pradeda rašyti ir publikuotis, rašyti (tiek kurti, tiek užrašinėti, dokumentuoti) nesiliovė iki pat mirties. Tiesa, jo rašymo stilius (o gal derėtų sakyti – būdas?) gana savitas: Perec‘as itin mėgo žodžių žaidimus, įvairiausius sąrašus, „apribotą rašymą“. Laimei, tuo metu rašytojų pasaulyje „savitumas“ nebuvo problema ir Perec'as surado bendraminčių: įstojo į Oulipo grupę – tai buvo matematikų ir rašytojų susivienijimas, siekęs atrasti naujų literatūros formų, naudojantis ir tokiomis matematikos šakomis kaip kombinatorika ir statistika.

Perec‘as sakosi bandąs aprašyti „infra-įprastinius” („infraordinary“) dalykus. Terminas sugalvotas paties Perec‘o: infra-įprastiniai dalykai būtų neįprastų („extraordinary“) priešingybė ir reikštų tokius įprastus dalykus bei veiksmus, kurių net nepastebime, tačiau aprašant juos išryškėja įdomi, kartais net iracionali jų prigimtis. Kalbėdamas apie miestus (o dėmesio miestams, gatvėms, palangėms jis skiria itin daug), Perec‘as sako, jog tas, kas bando aprašyti miestą, užgriebti jo esmę, yra beveik išsyk pasmerktas klaidai. Užuot klijavus miestams etiketes jis siūlo „pradėti nuo to, ką jau žinome“: kokios mieste yra gatvės, kaip jos susikerta, kokios gėlės yra ant palangių, kokie parduotuvių pavadinimai ir t.t. Pats Perec‘as nuolatos eksperimentavo su rašymu: mėgindavo iki smulkmenų prisiminti atsitiktinai pasirinktą dieną iš savo vaikystės, kas mėnesį aprašydavo vieną iš 12 pasirinktų Paryžiaus vietų ir ketino tęsti eksperimentą 12 metų, kad iš aprašymų pamatytų, kaip tos vietos keičiasi. Visus dvylika metų, kol eksperimentas tęsėsi, minėtus aprašymus jis laikė užantspauduotuose vokuose: kad praėjusiųjų metų tekstas nedarytų įtakos suvokimui, rašant šių metų tekstą. Bandymas įspėti skirtumų ir panašumų mįslę – vienas Perec‘o kūrybos bruožų.

Taip pat su tikra matematiko aistra jis mėgo žodžių žaidimus (yra išleidęs keletą savo sudarytų kryžiažodžių knygelių). Prieš Naujuosius metus savo draugams siuntinėdavo sveikinimus-galvosūkius. Pavyzdys: reikia atspėti anglišką posakį, kuris fonetiškai skamba visai kaip prancūziška frazė, kurios apibūdinimą Perec‘as pateikia laiške: „Lewis‘o Caroll‘io gimtinėje pakrikštijau savo karvę Alisa. Ji veršiuojasi, o tuo metu girtas velnias šaukia ją.“ Atsakymas – prancūziška frazė „Alice vele; satan, soul, hele“ (Alisa veršiuojasi, šėtonas, girtas, šaukia), kuri ištarta skamba kaip angliškas posakis „All is well that ends well“ (viskas gerai, kas gerai baigiasi). Ieškodamas tiltų iš vienos kalbos į kitą Perec‘as nevengdavo eksperimentuoti su savąja – prancūzų – kalba. Jis, kaip ir kiti Oulipo grupės nariai, praktikavo „apriboto rašymo” technikas. O šių būta įvairiausių - nuo lipogramos (rašymas praleidžiant vieną kurią raidę) iki akrosticho (eilėraštis, kurio eilučių pirmosios raidės skaitant vertikaliai sudaro kokį nors žodį arba posakį). G. Perec‘o romanas „La Disparition“ („Dingimas“) – 300 puslapių ilgio detektyvas apie e raidės dingimą – buvo parašytas nė sykio nepanaudojant balsio e. Kitame Perec‘o romane nebuvo naudojami jokie kiti balsiai, išskyrus e –  matyt, kad atsiteistų šiai raidei už anksčiau padarytą skriaudą.

Kas slypi už šių „žaidimų“? Nors apibendrinimų Perec‘as vengia, neretai išsprūsta kokia nors puiki mintis („mes nepakankamai galvojame apie laiptus“), įdomus pastebėjimas, koks nors smulkiai aprašytas galimas pasaulis („galėtume sugalvoti madą lyginėms mėnesio dienoms“). Dažnai šios mintys tampa matomos tik implikuojant, apžvelgiant didelį sąrašą. Pavyzdžiui, kūrinį „Šimtas keturiasdešimt trys nepagražinti atvirukai“ sudaro (atspėkite) 143 tekstai, užrašyti ant atvirlaiškių, tokie kaip „Įsirengėme stovyklą netoli Ajaccio. Oras geras. Skaniai valgome. Aš nudegiau saulėje. Myliu“. Šie tekstai atskirai paėmus atrodytų informatyvūs, tačiau visi drauge demonstruoja vienodumą: pasikartojančios frazės, jūros, saulės, naujų pažįstamų paminėjimai atskleidžia atostogų iliuziją, ilgai lauktos kelionės išslydimą iš egzistencijos srities.

Be netikėtai gerų minčių, išslystančių kaip žymeklis iš knygos arba kaip prasmė iš sąrašo, Perec‘o kūrybai būdingas savitas humoras ir savitas nerimas. G. Perec‘as aprašo kito Oulipo nario Marcel Benabou sugalvotą „aforizmų mašiną“. Tai – tuščių sakinių rinkiniai (pavyzdžiui – „A yra trumpiausias kelias iš B į C“, „truputis A atitolina mus nuo B, daug – priartina“ ir t.t.), užpildomi žodžių (sinonimų, antonimų, netikrų sinonimų ir t.t.) trejetais arba poromis. Taip besinaudojąs „aforizmų mašina“ gauna rinkinius prasmingų posakių. Tokia „prasmės gamyba“ ir juokina, ir kelia nerimą: jei „išmintis“ yra taip lengvai pagaminama, o patys įprasčiausi dalykai – tokie iracionalūs, kas mums belieka? Pradėti nuo to, ką žinome.

G. Perec‘as mirė prieš savo keturiasdešimt šeštąjį gimtadienį nuo plaučių vėžio. Jis paliko daug nebaigtų  projektų (tarp jų – ir minėtieji dvylikos Paryžiaus vietų aprašymai). Nebaigtą ir neįmanomą baigti pasaulio, Paryžiaus, savo gyvenimo žemėlapį.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai